Maxine Sullivan - Valenčio meilė

– Tu esi tėvas.

Metas Valentis išsišiepė atsisėdęs ant viešbučio lovos.

– Net neįtariau, kad laukiuosi.

– Nešmaikštauk, Metai, – kitame laido gale suspirgėjo Sezaras Valentis. Valenčių bendrovės parfumininkų dinastijos įkūrėjas tikrai nematė priežasčių vaipytis. – Prisimeni Laną Džensen?

Meto šypsena akimirksniu išblėso.

– Prieš kurį laiką ji buvo mano vyriausioji buhalterė, todėl turėčiau ją prisiminti. – Tas tobulas kūnas… Tas gražutis veidelis… ir Šiaurės Europos gyventojams būdingos žydros akys – užuomina apie Skandinavišką paveldą – tokios aiškios kaip krištolas, bet iš tiesų labai paslaptingos, jose slypėjo tiek apgaulės.

– Ji turi tavo kūdikį.

Kūdikį?

Nesąmonė.

Vienintelis dalykas, kurį ji turėjo, buvo pats Metas.

Per įstaigos Kalėdų vakarėlį jie abu truputį įkaušo, o Lana, pasinaudojusi Meto girtumu, pabandė jį sugundyti. Pasimylėjo ant sofos jo kabinete. Nors ištisus mėnesius Lana jį tai viliodavo, tai dažniausiai tučtuojau nusukdavo akis – įtraukdavo Metą į geidulingą katės ir pelės žaidimą – tai nereiškia, kad Metas kaltas mažiau – juk buvo neatsparus moteriškam žavesiui.

Jau po laiko Metas krimtosi nesilaikęs auksinės savo taisyklės: nesivelti į jokius asmeninius ryšius su personalu. Jis – vyriausiasis šeimos verslo buhalteris, jam nereikia jokių komplikuotų ryšių darbo vietoje.

– Aš netikiu. Ji meluoja.

– Mačiau kūdikį savo akimis, Metai. Sėdėjau savo mersedese ir laukiau, kol užsidegs žalias signalas, o Lana perėjo gatvę tiesiai man priešais nosį. Ji stūmė vežimėlį su mažučiu vaikeliu. Aš patikrinau gimimo liudijimą. Ten įrašyta tavo pavardė.

Metas stipriai suspaudė ragelį.

– Tėti, tu veržiesi į privačią teritoriją.

Jo teritoriją.

Po velnių, jei tikrai tame gimimo liudijime nurodyta Meto pavardė, jam reikės išsiaiškinti.

– Sūnau, aš dariau tai, ką reikėjo padaryti. O tai reiškia, kad pasidomėjau ir Lanos kilme.

Sūnus kreivai šyptelėjo.

– Ir kodėl aš nesistebiu?

– Tokios priemonės būtinos. Juk ji – mano vaikaičio motina.

– Ir kaip? Pasirodė tinkama? – su sarkazmo gaidele paklausė Metas.

– Taip, tiesą sakant, man ji tinka. Lanos tėvai mirę, ji turi tik dėdę, kuris gyvena Prancūzijoje ir yra gerbiamas verslininkas. Ar norėtum sužinoti daugiau? Yra surinkta ir išsamesnės informacijos apie jos šeimą. Galiu atsiųsti tau ataskaitą.

– Ne, dėkoju.

Apie Laną Džensen jis žino viską, ką reikia žinoti. Pakankamai ir dar daugiau.

O dabar reikia atverti akis tėvui.

– Tėti, klausyk, gimimo liudijime moteris gali įrašyti kokią tik nori pavardę. Nemaniau, kad užkibsi ant tokio senamadiško triuko.

– Ji Valenti, figlio mio , mano sūnau . Ji atrodo visiškai taip pat, kaip tu. Man nebeliko abejonių.

Meto krūtinę suspaudė kažkoks keistas jausmas.

– Ar jis mergaitė? Hm… norėjau paklausti, ar tai mergaitė?

– Taip, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Jau pats laikas šeimoje atsirasti naujai mažai mergytei.

Metas nusiviepė. Mergaitė ar berniukas, jam nė kiek nerūpi.

– Na, o aš nesidžiaugiu.

– Apsidžiaugsi, kai tik ją pamatysi.

– O kas sakė, kad aš ketinu į ją žiūrėti?

– Ji mano vaikaitė, Metai. Jei tu nenueisi pas ją, aš ją tau atvešiu.

Metas sukando dantis.

– Juk taip tikiesi priversti mane vesti? Nors tau ir pavyko tokiomis priemonėmis pažaboti Niką su Aleksu, aš nepasiduosiu, tėti.

Prieš metus jie kaip tik rengėsi įsiveržti į Šiaurės Amerikos rinką su perkamiausiais Valenčių kvepalais Moteris , o Sezaras pagrasino išplėšiąs verslą tiesiai Aleksui iš po nosies ir parduosiąs, jei šis nesutiksiąs vesti. Vos prieš porą mėnesių tėvas pažadėjo atiduoti Valenčių šeimos namus bet kam, tik ne antrajam sūnui Nikui. Abu Meto broliai neturėjo iš ko rinktis – teliko daryti tai, ko reikalavo tėvas, kitaip būtų praradę tai, ką labiausiai vertino. Metas – jauniausiasis sūnus – nusprendė, kad tėvas jo niekaip negali priversti paklusti ir vesti.

– Metai, prisipažįstu, kad be jokio sąžinės graužimo priverčiau vyresniuosius tavo brolius susituokti, galiu rasti būdą ir tau. Bet juk dabar man jo net nereikės ieškoti, ar ne? Tu pakvietei į šį pasaulį mažutę dukrytę ir duosi jai savo pavardę. Ją visi pažinos kaip tikrą Valenti.

– Nevadovauk man, tėti. Jei tas vaikas mano, o aš tuo nesu visiškai tikras, tada duosiu jai savo pavardę. Gali tuo neabejoti.

– Tiek ir tenorėjau išgirsti. Brisbeno oro uoste tavęs jau laukia šeimos lėktuvas. Nikas su Saša jau ten, jie pakeis tave pasitarime per pietus.

Kartais tėvas būna kaip prakeiktas buldozeris. Net širdies smūgis jo nesustabdė: ir toliau kaišioja nosį į savo sūnų gyvenimus.

– Šį vakarą esu paskyręs pasimatymą.

– Buvai paskyręs. Patarčiau jį atšaukti, dar šiąnakt sugrįžti į Sidnėjų ir kiek įmanoma greičiau susitikti su savo kūdikio motina. Lana man patinka, net neabejoju, kad ji elgsis išmintingai.

Paminėjus Laną Metui susuko skrandį, bet jis jokiu būdu neleis to sužinoti tėvui. Jei tik pasitaikys proga, senasis Valentis tokiomis žiniomis iš karto pasinaudos. Metas puikiai įsivaizduoja, kokia būtų tėvo reakcija, jei sūnus papasakotų, kad Lana – vagilė ir kaip tik jis , Metas, pridengė merginą ir niekam nieko nesakė. Beje, tėvo širdies smūgis buvo ne vienintelė priežastis, dėl kurios nepranešė apie vagystę.

– Ar moterys kada nors vadovaujasi protu, tėti? – nusišaipė Metas.

Sezaras nusikvatojo ir atsisveikino, o Metas padėjo telefono ragelį, pakilo ir priėjęs atsistojo prie viešbučio apartamentų lango. Vyras žiūrėjo į plačią auksinę Kvynslando pakrantę, stebėjo, kaip Ramiojo vandenyno bangos plakasi į gelsvus Australijos turistų pamėgtus sostinės paplūdimius.

Šiam vakarui jis buvo suplanavęs romantišką vakarienę, o naktį ketino pasimylėti su savo drauge. Dabar visas jo mintis užvaldė vienintelė moteriška būtybė.

Lana Džensen.

Ji buvo vienintelė moteris, su kuria mylėdamasis nesisaugojo. Buvo nepaprastai dėl jos užkaitęs, be to, gynybos pamatus paplovė išgertas alkoholis. Tačiau jei šis kūdikis Meto – jei Lana jam melavo, kad saugojasi nuo nėštumo – tada iš Valenčių pavogti penkiasdešimt tūkstančių dolerių – tikrai ne pats didžiausias jos nusikaltimas.

Ji tik ką pavogė Meto laisvę.

– Dieve mano! – aiktelėjo Lana vos pravėrusi buto duris ir pamačiusi už jų stovintį vyrą.

Moteris akimirksniu pašiurpo iš baimės. Negali būti, kad tai jis. Tiesiog negali būti.

– Teisingai, jau geriau pradėk melstis, – pagrasino Metas Valentis.

Lana bandė kuo greičiau atsigauti, ji norėjo išlošti nors truputį laiko, todėl atsargiai pridarė duris.

– Metai, ką tu čia veiki?

– Tu žinai atsakymą.

– Žinau?

– Įsileisk mane, Lana.

Už jokį pasaulio auksą.

– Atleisk, bet ne. Ketinu trumpam išbėgti. – Ji pabandė paskubomis uždaryti duris. – Gal, jei nori pasikalbėti, paskambink man rytoj ir…

Metas prasibrovė pro ją į butą, ir, nors degė iš nekantrumo, moterį iš kelio patraukė švelniai.

– Tikrai nemažai turiu ką tau pasakyti ir ketinu kalbėti dabar .

Lana stengėsi numaldyti jaudulį.