Максин Салливан - Paslapties kaina

Nusileidusi į terasą Kasandra pamatė dviem padengtą stalą, o Dominykas, vilkintis žalsvai rusvos spalvos kelnėmis ir marškinėliais, traukė kamštį iš vyno butelio. Geso prie horizonto artėjanti saulė.

Vaizdas itin... romantiškas.

Kasandrai užėmė kvapą, o mintyse vėl iškilo klausimas, ar šią naktį Dominykas nemėgins jos įsitempti į lovą. Prisiminusi savo popietinę reakciją buvo beveik tikra, kad jam nė nereikėtų per daug stengtis. Dominykas pasitiko ją su taure vyno ir atitraukęs kėdę pakvietė sėstis. Ji iš karto taip ir padarė, nelaukdama, kol pradės linkti kojos.

– Į sveikatą, – atsisėdęs priešais jis kilstelėjo taurę.

– Į sveikatą, – pakėlusi savo taurę atsiliepė Kasandra.

Dominykas atsilošė kėdėje ir, žiūrėdamas į ramų baseino paviršių ir sodą, už kurio driekėsi miškas, gurkštelėjo vyno. Pasekusi jo pavyzdžiu Kasandra pajuto, kaip įtampa atsileidžia.

Dominyko žvilgsnis nukrypo į ją.

– Šiek tiek vėliau laukiu skambučio verslo reikalais, tačiau viliuosi, kad iki tol galėsime ramiai pavakarieniauti. Nesklandumai su tiekėju, noriu apie juos daugiau sužinoti.

Pirmą kartą dėl jo sunerimusi, Kasandra susiraukė, bet savo jausmų atskleisti neketino.

– O aš maniau, kad atvykai čia pailsėti nuo darbų? – tepasakė.

– Puikiai ilsiuosi, – subambėjo Dominykas, tačiau žvilgsnis išdavė, kad jam gana ne tik poilsio, bet ir susilaikymo.

– Tai kas valgiaraštyje? – suvirpėjusi paklausė Kasandra ir pagalvojo, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, tą patį galima buvo pasakyti kitais žodžiais.

Sutrikusios vyro akys išdavė, kad jis pagalvojo tą patį.

– Pamaniau, jog galėtume pasivaišinti nuo vakar likusiomis jūrų gėrybėmis.

Kasandra pasijuto kalta, kad praėjusį vakarą taip netikėtai užmigo.

– Puiki mintis, kitaip reikėtų viską išmesti.

– Ar tik dėl šios priežasties jas valgysi? – kilstelėjęs antakį pasiteiravo Dominykas. – Gal pageidauji ko nors kito?

– Ką? O ne. Man patinka jūrų gėrybės. Tik pamaniau, kad neturėtume be reikalo išlaidauti.

– Išlaidauti? – jis paklausė taip, tarsi niekada nebūtų girdėjęs šio žodžio.

– Dominykai, pasaulyje yra badaujančių žmonių, – papriekaištavo Kasandra, negalėdama neprisiminti metų metus įmotės kartotų žodžių.

– Ir pats žinau, – Dominykas iškošė pro sučiauptas lūpas. – Tik niekada nesitikėjau išgirsti tave prabylant šia tema.

Nesvarbu, sąmoningai ar nesąmoningai jis įžeidė, tačiau jo pastaba nuteikė Kasandrą priešiškai.

– Tai reiškia, kad manęs nepažįsti.

– Aš tavęs nepažįstu, – patylėjęs patvirtino Dominykas.

– Ko gero, būtų geriausia, jei taip ir liktų, – atrėžė ji, o lengvumo iliuzija išsisklaidė kaip rūkas.

– Ką nori pasakyti? – vyras piktai žybtelėjo akimis.

Kasandra ėmė kunkuliuoti pykčiu. Kelių pastarųjų mėnesių baimė, įtampa ir stresas pasiekė apogėjų.

– Dominykai, negaliu šitaip nugyventi mūsų vedybinio gyvenimo. Kad ir ką apie mane manytum, pageidaučiau, kad ateityje nerodytum savo priešiškumo.

Jo veide atsispindėjo nuostaba, paskui jis susierzino ir skvarbiu žvilgsniu pervėrė Kasandrą.

– O jeigu negalėsiu to padaryti?

Kasandra žiojosi sakyti, kad paduos prašymą skirtis, bet prisiminė neturinti tokios galimybės. Ji buvo spąstuose. Dieve švenčiausias, net negalėjo jam pasakyti apie slaugos namams skirtus pinigus, kad nesumotų, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Išsiskirtų ar ne, bet Dominykas pasinaudotų viskuo, įskaitant Keitą Samjuelsą ir jo įtikinamą melą, kad nuteiktų teisėją prieš Kasandrą.

O tada ji prarastų Nikolę.

Jos širdis, rodėsi, nustojo plakusi, ir ji suprato, kad įsiutusio žvėries geriau neerzinti. Verčiau tartis gražiuoju. Kitokio pasirinkimo neturi.

– Dominykai, prašau, jei negali to padaryti dėl manęs, padaryk bent dėl Nikolės.

– Nikolės? – įsitempęs perklausė jis.

– Mergaitei reikia tėvo. Stebėjau šiandien judu ir mačiau, kad pradedi prie jos prisirišti. Nuolatinis mūsų priešiškumas ją tik skaudintų.

Dominyko veidas atrodė uždaresnis negu paprastai, todėl Kasandrai beliko viltis, kad žodžiai pasiekė tikslą. Jis nebuvo linkęs lengvai pasiduoti, tačiau logiškai mąstydamas ir pats turėjo suprasti, jog ji teisi.

– Tu teisi, – galiausiai pripažino. – Atsiprašau dėl savo nusiteikimo tavo atžvilgiu.

Kasandrai palengvėjo, akyse susitvenkė ašaros. Ko jau ko, bet atsiprašymo tikrai nesitikėjo.

– Nikolė neturėtų kentėti dėl mūsų nesutarimų, – dar pridūrė Dominykas.

Išgirdusi šiuos žodžius Kasandra vėl apsiniaukė, tačiau pasistengė neleisti jausmui išsikeroti. Puiku. Tegu priešiškumas ir toliau leidžia šaknis pasislėpęs po mandagumo kauke. Ar ji gali tikėtis iš šio vyro ko nors kito? Jeigu dukra bus apsaugota nuo atviro jų nesutarimo, Kasandra viską pakels. Svarbiausia – Nikolė, o ne ji.

– Eime, – atsistojęs pakvietė Dominykas.

– Ką? – Kasandra išsigando: ar kviečia į lovą?

Sumišęs vyro žvilgsnis išdavė supratus, jog ji padarė klaidingą išvadą.

– Noriu, kad padėtum atnešti maisto.

Ar nusivylimas šią akimirką užplūdo dėl to, jog jis turėjo galvoje ne mylėjimąsi? Moteris vylėsi, jog yra kitaip.

– Eisiu paskui tave, – pakilusi tarė.

Atsinešę maisto į lauką, juodu kibo doroti didžiulį pusdubenį karališkųjų krevečių, midijų, lašišų skrotelių ir avokadų, įdarytų dieviškais marinuotais kalmarais. Desertui mėgavosi uogų apkepu su grietinėle.

Pasisotinę abu atsilošė ir gurkšnojo vyną, žiūrėdami, kaip leidžiasi saulė už horizontą išraižiusių medžių.

– Ar ruošiesi įtėviams pranešti apie mudviejų santuoką? – netikėtai pasiteiravo Dominykas.

Atgauta vidinė ramybė subyrėjo į šipulius tarsi veidrodžio stiklas. Kasandra galėjo pranešti tik seseriai, tačiau jo klausimas iškėlė kitą klausimą. Ką Dominykas žino apie jos šeimą? Lijamas buvo sakęs, kad jiedviem staiga susituokus jo tėvas pasirūpino gauti išsamią ataskaitą apie ją ir jos šeimos narius. Tačiau iš Dominyko klausimo galima spręsti, kad ataskaita senokai nebuvo atnaujinta. O jeigu tai tiesa, jis nežino, kad Džo perkeltas į slaugos namus.

– Pranešiu, – ji linktelėjo, nusprendusi ir toliau neatskleisti tiesos. – Paskambinsiu jiems, kai tik grįšime į miestą. – Penė liktų įskaudinta, jeigu apie santuoką sužinotų iš laikraščių, todėl Dominyko sprendimas oficialų pranešimą atidėti iki tėvų grįžimo išeis tik į naudą. – Beje, Dominykai, jie nėra mano įtėviai. Jie pati tikriausia šeima, kokią esu turėjusi. Jaučiuosi jiems tokia pat artima, kokia jausčiausi su tikraisiais tėvais.

– Tačiau į vestuves jų nepakvietei, – paprieštaravo jis.

– O tu dėl to stebiesi? – nusišaipė Kasandra.

Sutikdamas su žmonos argumentu Dominykas nulenkė galvą.

– Ar jie būtų atvykę?

– Jeigu būčiau pakvietusi, – Kasandra tikrai manė, jog Penė būtų padariusi viską, kad tik atsitemptų iš Sidnėjaus vaikus ir vyrą, nors ir būtų įklimpusi iki kaklo į skolas. Jos sesuo neturėjo pinigų Džo slaugos namams, todėl Kasandra nuo pat pradžių prisiėmė visą atsakomybę. Nė nesvarstydama. Jeigu būtų norėjusi, kad jos šeima dalyvautų šiame farse, būtų radusi būdą jiems atvykti. Tačiau nenorėjo.

– Tai jūs gerai sutariate?

Kasandra užgniaužė Dominyko žodžių sukeltą gėlą. Jis tikriausiai ir pats nesuprato, kad savo žodžiais nesąmoningai ją kaltino.