Максин Салливан - Paslapties kaina

– Taip, mes puikiai sutariame.

– Papasakok apie juos.

Pavojinga teritorija.

– Turiu seserį Penę, – stengdamasi kalbėti kuo atsainiau pradėjo Kasandra. – Ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Sidnėjuje, – pasakė ir nutilo, nežinodama, ką pasakyti apie Džo. Jei pasakys per daug...

– O tavo tėvai? – dvejones nutraukė Dominyko klausimas. – Tavo tėvas prieš kelerius metus sirgo, ar ne? – pasiteiravo Kasandrai sukeldamas beprotišką širdies plakimą. – Pamenu, motina buvo užsiminusi.

– Sirgo, bet dabar jam geriau, – stengdamasi išlikti rami sumelavo Kasandra, mintyse pateisindama melą. – Jis gyvena Sidnėjuje su mano seserimi, – ir vėl melas.

– O tavo motina?

– Staiga mirė prieš penkerius metus. – Merė buvo tik šešiasdešimties, Kasandra iki šiol liūdėjo netekusi mylinčios motinos.

– Kas nutiko tavo tikriesiems tėvams, Kasandra? – kurį laiką tyrinėjęs ją žvilgsniu paklausė Dominykas.

Tai buvo taip seniai, kad ji retai kada apie juos bepagalvodavo, tačiau kiekvieną kartą prisiminus tragediją suspausdavo širdį.

– Mano tikroji motina žuvo per autoavariją, kai man buvo šešeri. Tėvas mirė, kai buvau devynerių, tačiau jau gerokai anksčiau jis man buvo nustojęs būti tėvu.

– Užjaučiu, – susimąstęs pratarė Dominykas. – Tikriausiai tai buvo didžiulė trauma.

Jos gerklė išdžiūvo.

– Ačiū. Buvo labai skausminga, – patvirtino ji, dėkinga už užuojautą.

– Tačiau, kaip suprantu, tave įsivaikinusi šeima buvo geri žmonės, – Dominykas lyg ir buvo tikras, kad tokia dalia tenka kiekvienam įvaikintajam.

– Taip, – patenkinta atsakė moteris.

Tačiau Kasandra abejojo, ar Dominykas, toks turtingas žmogus, nuo pat gimimo augęs turtingoje aplinkoje, iš tiesų sugeba suvokti, kokį skirtingą gyvenimą jai teko gyventi. Ar tikrai supranta, ką reiškia vaikui likti vienui vienam pasaulyje? Ar žino, ką reiškia niekam nebepriklausyti? Ką reiškia, kai nėra kam tavimi pasirūpinti ir tave saugoti? Brolio jis neteko jau būdamas suaugęs. Tai visai kas kita.

– Žinai, Dominykai, jie nebuvo pirmieji, kurie mane pasirinko, – tai ištarusi Kasandra pastebėjo, kaip vyras krūptelėjo. – Pirmiausia mane įsivaikino kita šeima. Aš jų nekenčiau. Tikroji jų dukra buvo pagiežinga ir dėl visko kaltindavo mane.

– Suprantu.

Ar tikrai supranta?

– Laimė, man rado kitą šeimą. Buvau be galo laiminga, kad patekau pas Vilsonus, – ji pabrėžė. – Iki įsivaikindami mane, jie rūpindavosi pamestinukais tik laikinai, tačiau pagerėjus finansinėms galimybėms nusprendė, kad galėtų porą ir įsivaikinti, suteikdami jiems savo vardą, – pasakojo Kasandra, o jos širdį pamažu užliejo švelnumas. – Vilsonai buvo nuostabūs tėvai. Jie įsivaikino ir Penę, suteikdami mums abiem prarastą šeimą.

Dominykas nuščiuvo.

Netikėtai suskambo jo mobilusis telefonas.

Kasandra tikėjosi, kad Dominykas atsilieps, bet tas nė nesukrutėjo.

– Tai lauktas skambutis, – ji švelniai priminė, pastebėjusi, kad oda aplink vyro lūpas šiek tiek pabalusi.

– Paskambins vėliau.

– Ne, atsiliepk dabar.

Kasandra jau pasakė viską, ką norėjo.

Atrodė, kad Dominykas vis tiek nesiruošia atsiliepti, tada staiga pakilo ir nužingsniavo prie durų.

– Klausau, – spėjo išgirsti Kasandra prieš jam pradingstant, ji akimirką pajuto gailestį Adamui kitame laido gale, tačiau jaunėlis gana stiprus ir atlaikys prastą vyresniojo brolio nuotaiką.

Moteris atsiduso ir liko sėdėti panirusi prisiminimuose. Iš dalies Kasandra priekaištavo sau, kad papasakojo daugiau, negu reikėjo, bet vis dėlto džiaugėsi, kad Dominykas dabar žino apie jos praeitį. Geriau pažinus vienam kitą bus lengviau gyventi po vienu stogu. Ji žinojo jo šaknis. O dabar ir jis žinojo jos.

Viską, išskyrus...

Kasandra pakilo ir drebančiomis rankomis pradėjo tvarkyti stalą. Ne, neleis sau galvoti nei apie tėvą, nei apie pinigus, nei apie pavojų prarasti Nikolę, jei Dominykas sužinotų ją pardavus kūną vyrui, kad susilauktų nuo jo vaiko. Ar gyvenimas gali būti toks žiaurus?

Virtuvėje Kasandra sukrovė indus į indaplovę. Neleis sau galvoti apie praeitį. Privalo sutelkti dėmesį į Nikolę ir pasistengti dukrai suteikti kuo geresnį gyvenimą. Tad turi pasistengti būti tokia mama, kuri neleidžia savo nuogąstavimams prasismelkti į šeimą.

Baigusi tvarkyti virtuvę, Kasandra vis dar girdėjo iš svetainės sklindantį žemą Dominyko balsą, todėl grįžo į terasą. Tvyrančią tamsą sode sklaidė saulės baterijomis įkrautos naktinės lempos. Sodas ją kvietė.

Nusileidusi laipteliais žemyn Kasandra patraukė takeliu palei lygų kaip veidrodis baseiną. Vakaras buvo gražus, kvepėjo jazminais. Ji jautė, kaip pamažu atsipalaiduoja, kaip idiliška aplinka slopina įtampą.

– Kasandra, sustok!

Apsisukusi pamatė takeliu artėjantį Dominyką. Jo balse buvo justi pavojus.

– K-kas?

– Eini tiesiai į voro tinklą.

Ji pažvelgė per petį ir pamatė tarp dviejų medžių per takelį ištemptą didžiulį voratinklį. Suvirpėjusi žengė žingsnį Dominyko link.

– Vaje!

– Viskas gerai, – nuramino Dominykas prilaikydamas Kasandrą, kad neparvirstų. – Voro nematyti. Tai tik tinklas.

– Tik? – moteris vos nepaspringo, jos kūną vėl nupurtė drebulys. – Nekenčiu vorų.

– Ir aš jų per daug nemėgstu, – Dominykas buvo suglumęs, o jo akyse spindėjo keista šviesa, kurios priežastį Kasandra suprato netrukus. Jos rankos kažkodėl buvo ant jo krūtinės. Delnais liesdama tvirtus Dominyko raumenis, Kasandra jautė, kaip jos kūnas ima dilgčioti.

Oras įsielektrino. Voras visai išgaravo iš galvos. Kaip ir tinklas.

– Aš...

– Ką?

Pabučiuok mane.

– Kasandra? – pasislinkęs arčiau laukė atsakymo Dominykas.

– Aš... – sudrėkinusi lūpas ji vėl pamėgino.

Jo rankos apsivijo Kasandros liemenį ir prisitraukė ją artyn.

– Sakyk.

– Pabučiuok mane, – sušnabždėjo moteris.

Dominyko galva palinko į Kasandrą, ir pasigirdo gili aimana. Su iškvėpimu jos lūpos prasivėrė ir paniro į svaiginančias bučinio gelmes. Jų bučinio. Pirmo jųdviejų – vyro ir moters – bučinio.

Dominyko liežuvis pradėjo glostyti josios, kaskart nerdamas gilyn su svaiginančiu vyno ir energijos prieskoniu. Aistros liepsnos darėsi vis kaitresnės, stūmė Kasandrą į jo glėbį, kuriame ji grimzdo vis giliau. Fizinis artumas, rodėsi, apvertė viską aukštyn kojomis. Dominykas įsiūbavo ją iki beprotiško troškimo atsiduoti visa esybe.

Paskui kažkodėl – ji nežinojo kodėl – vėl sukilo dvejonės ir baimės. Staiga užvaldę pojūčiai pasirodė per stiprūs. Viskas grįžo nevaldoma jėga. Juk Dominykas manė, kad ji tėra jo brolį įskaudinusi aukso ieškotoja. Jis tikėjo ją buvus neištikimą žmoną. Pagimdžius kūdikį vien tam, kad amžiams būtų susieta su Rotų šeima. Lijamo testamentu gavus tai, ko nusipelniusi. Kaip tuo tikėdamas jis išvis galėjo norėti su ja mylėtis? Ir kaip ji galėjo tam leisti įvykti?

– Ne! – pasipriešino atsitraukdama nuo Dominyko.

– Kas, po gal...

– Atleisk, – tepasakė Kasandra ir prasmukusi pro jį nubėgo į namo vidų.

§

Dominykas jos nesustabdė, nors buvo taip sunku leisti jai pasišalinti nesulaužius juodu skiriančio barjero, kurio nebelikus ji maldaute maldautų nesiliauti. Jam nereikėjo nenorinčios su juo mylėtis moters. Norėjo fiziškai suartėti su partnere, kuri to trokštų ne mažiau negu jis pats.

Dieve, jo kūnas, rodėsi, sprogs iš taip ilgai slėpto geismo. Bučinio skonis buvo toks viliojantis, o prisispaudęs kūnas gundė, varė iš proto dėl alkio ir noro susilieti su jos širdies plakimu. Vien nuo šios minties kraujas gyslose virte virė.