Максин Салливан: Paslapties kaina

– Lijamas sako sumokėjęs tau už vaiką, – pagaliau pratarė, suraukė kaktą pažvelgė į Kasandrą.

– Taip, – ji linktelėjo. – Penkis šimtus tūkstančių dolerių, – pridūrė pakreipdama smakrą. – Ar vis dar myli mane, Dominykai?

Dominykas neatsakė. Apie savo meilę šią akimirką nė nesvarstė.

– Kodėl, Kasandra? Kam tau reikėjo pinigų?

– O kaip tau atrodo? – tarsi drąsindamasi rankomis apkabinusi save per liemenį paklausė ji.

– Nemanau, kad jie galėjo būti skirti ne kilniam tikslui, – vis dar nieko nesuprasdamas atsakė Dominykas.

– Nemanai? – sumirksėjusi ir įsistebeilijusi į Dominyką paklausė Kasandra.

– Viskas, ką lig šiol darei, tebuvo kitų labui.

– Ačiū už tikėjimą, Dominykai, – sukūkčiojusi moteris padėkojo virpančiu balsu. – Pinigai buvo skirti slaugos namams. Lijamas sutiko jų duoti tik tada, jei pagimdyčiau jam vaiką.

– Kodėl to nepasakei? – nusikeikęs paklausė vyras.

– Nes būtum galėjęs mane apjuodinti ir panaudoti teisme. Negalėjau leisti, kad tuo pasinaudodamas atimtum Nikolę. Negalėjau leisti tam nutikti.

Iš sąžinės graužaties, rodės, net skrandžio raumenys sustingo. Jis nebuvo tikras, ar taip kada nors būtų pasielgęs, tačiau lig šiol jo mintys apie Kasandrą toli gražu nebuvo šviesios.

– Kodėl dabar tai sakai? Galėjai laikyti paslaptyje iki galo.

– Todėl, kad po to, ką pats padarei, nedrįsi paduoti manęs į teismą, – atšovė ji be menkiausios piktdžiugos, paprasčiausiai konstatavo faktą, priversdama Dominyką suvirpėti. – Be to, seniai laikas, kad viskas iškiltų aikštėn.

Su paskutiniais žodžiais Dominykui beliko sutikti. Kad ir kaip jam buvo skaudu matyti jos skausmą, atskleidus paslaptis abiem labai palengvėjo.

– Kasandra, nuoširdžiai apgailestauju, kad suteikiau tiek skausmo. Kuo nuoširdžiausiai apgailestauju, – jis jautė, kaip kūną užlieja švelnumas. – Tačiau vis dėlto negaliu priversti savęs gailėtis, kad mums gimė Nikolė.

– Mums? – drebančiomis lūpomis paklausė moteris.

– Ji mūsų, mieloji. Ji – mūsų vaikas. Mūsų mažoji mergaitė. Ir niekas niekada šito nepakeis.

– Ak, Dominykai, – Kasandra puolė jam į glėbį.

Dominykas apkabino ją... ir prispaudė prie širdies... Bučiavo, lūpomis žadėdamas mylėti, gerbti, branginti... kiekvieną mielą gyvenimo dieną.

Bučiniams aprimus, Kasandra atsilošė ir suėmusi delnais Dominyko veidą pažvelgė mylinčiomis akimis.

– Tu teisus, Dominykai. Visiškai teisus. Aš taip pat tave myliu. Ir niekada nesiliausiu mylėjusi. Esi garbingas vyras, ir be galo didžiuojuosi už tavęs ištekėjusi.

– Tada mudu puiki pora, – jis pratarė sunkiai nurijęs seiles. – Niekada nesu sutikęs garbingesnio žmogaus už tave.

Jis ir vėl pajuto poreikį pabučiuoti.

Taip ir padarė.

Nusišypsoję vienas kitam abu dar kurį laiką mėgavosi akimirka.

– Tikriausiai tavo tėvai vis dar neatsigauna po šoko, – apsiniaukusiu žvilgsniu pagaliau ištarė Kasandra.

Dominyko džiaugsmas irgi aptemo, bet netrukus, žvelgiant Kasandrai į akis, veidas nušvito. Nesvarbu, kiek tai užtruktų, nuo šiol jie drauge padės tėvams įveikti skausmą.

– Gal eikime žemyn, mano meile, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi? – apkabinęs Kasandrą per pečius pasiūlė Dominykas.

– Puiki mintis, – ji perbraukė liežuviu lūpas. – Tik pirma, brangusis, dar kartą mane pabučiuok.

Švelnūs žodžiai pataikė tiesiai širdį, palenkęs galvą jis įvykdė savo gražios, dosnios žmonos prašymą.

Dvyliktas skyrius

Svetainėje išvydus priešais į vidinį kiemą vedančias duris vienas kitą apglėbusius Dominyko tėvus Kasandrai suspaudė širdį. Maiklas guodė žmoną. Už stiklinių durų su Nikole ant rankų aplink gėlynus vaikštinėjo Adamas – tikriausiai tyčia paliko tėvus, kad pabūtų dviese.

Kasandra pajuto spustelint Dominyko ranką. Pakėlė akis į mylimą vyrą – prieš žengdamas prie tėvų, jis drąsinamai nusišypsojo Kasandrai.

– Mama, tėti? – kreipėsi Dominykas.

Laura ir Maiklas pakėlė galvas.

– Tikiuosi, kad galėsite man atleisti.

Sukūkčiojusi Laura atsitraukė nuo vyro. Eidama prie sūnaus ir marčios ištiesė į priekį rankas.

– Brangus sūnau, nėra ko tau atleisti. Nors žinia šokiravo, dabar mes suprantame. Tikrai suprantame.

Kasandra paleido Dominyko ranką, kad šis galėtų prieiti prie mamos. Jis žengė žingsnį į priekį ir sudrebėjo motinai apkabinus per krūtinę ir priglaudus prie širdies. Stebint juos Kasandrai vaizdas ėmė lietis.

Iš lėto prisiartino ir Maiklas.

– Tu – mūsų didvyris, sūnau, – kimiai pratarė dėdamas ranką ant Dominyko peties. – Savo poelgiu suteikei Lijamui galimybę pakilti dvasia. Nesuvokiu, kas paskui dėjosi Lijamo galvoje, tačiau žinau, kad matydamas besilaukiančią Kasandrą jis jautėsi be galo laimingas. Mes su tavo motina norime už tai padėkoti.

– Mūsų sūnus – didvyris, – paleidusi Dominyką pritarė Laura ir suėmė delnu jo smakrą. – Ačiū tau, brangusis.

– Aš joks didvyris, – Dominykas papurtė galvą.

Kasandra tik dabar suvokė poelgio vertę ir visiškai pritarė Dominyko tėvams.

– Taip, Dominykai, tu tikrai esi didvyris, – ji tyliai pasakė.

Visi trys atsisuko į Kasandrą, Laura priėjo prie jos ir apkabino. Tada atsitraukė ir apgailestaudama pažvelgė marčiai į akis.

– Mano šeima suteikė tau tiek daug skausmo, Kasandra. Bet sugebėjai išlikti didžiadvasiška.

– Laura, galiu leisti sau tokia būti, – jausdama, kaip širdį užlieja šiluma, pasakė Kasandra. – Turiu mylimą vyrą ir dukterį. Na, o kalbant apie Lijamą... – sudvejojusi pridūrė.

– Šš. Buvai jam gera žmona. Dabar nė neabejoju. Jums tiesiog nebuvo lemta būti kartu. – Laura atsitraukė ir vėl pažvelgė į Dominyką. – Manau, kad Lijamas žinojo, jog judu skirti vienas kitam. Be galo juo didžiuojuosi, kad suteikė judviem galimybę būti kartu.

Kasandra pritariamai linktelėjo. Lijamas buvo ligotas žmogus, ir ji turėjo liautis kaltinusi. Mielas Lijamai, ačiū tau.

Kasandra atsistojo greta Dominyko ir sunėrusi su juo pirštus meiliai pažiūrėjo šiam į akis.

– Žinai, – staiga prisiminė, – juk Lijamas davė Nikolei vardą. Dabar svarstau, ar nebus jo parinkęs dėl panašumo su tavo vardu. Dominykas. Nikas. Nikolė, Nik.

– Ir pats apie tai galvojau, – linktelėjęs tarė Dominykas.

– Juk logiška, ar ne? – žvelgdama į vyrą paklausė Kasandra.

– Kaip miela, – sumurmėjo Laura, blakstienomis vydama šalin ašaras.

– Taip, Laura, – atsisuko Kasandra, – be galo miela.

Dabar ji turėjo tiek daug už ką dėkoti. Ji ir jos gražusis vyras turėjo nuostabią dukrą, jos tėvu rūpinosi geriausi slaugos namai, o uošviai vėl priėmė ją į savo širdis. Jautėsi palaiminta. Lijamas džiaugtųsi dėl jos, dabar buvo tuo tikra.

– Ar viskas gerai? – pasigirdo Adamo balsas, ir visi atsisukę pamatė jį stovintį prie vidinio kiemo durų, nerangiai laikantį rankose dešimties mėnesių dukterėčią ir neramiu žvilgsniu šokčiojantį nuo vieno prie kito.

Kasandra giliai įkvėpė ir nustūmė mintis apie Lijamą į praeitį – nuo šiol jų vieta ten. Nusišypsojusi Dominykui žengė prie Adamo, visa širdimi trokšdama apkabinti savo dukterį.

– Ačiū, – kimiai padėkojo ir paėmusi iš Adamo Nikolę priglaudė prie krūtinės.

Trūkčiojamai įtraukusi į plaučius oro pakėlė akis į Dominyką. Šis vis dar stovėjo kitoje kambario pusėje, jo akyse atsispindėjo visa siela.