Максин Салливан: Paslapties kaina

– Ką pranešti, sūnau?

Dominykas giliai įkvėpė ir nurijo seiles.

– Nikolė – mano dukra. Ne Lijamo, – pasakė jis.

Atrodė, kad kambaryje nebeliko oro.

– Jėzau švenčiausias, – pasigirdo Adamo balsas iš eglutės kampo.

– Ką, po galais, tai reiškia? – pašoko ant kojų Maiklas.

Suraukusi kaktą Laura nieko nesuprasdama liko kur buvusi, o akys gręžte gręžė vyriausiąjį sūnų.

– Nesuprantu, – pratarė nesuvokdama ką tik nuskambėjusių Dominyko žodžių. – Ar nori pasakyti, kad Kasandra buvo užmezgusi romaną?

– Ne! – žengdama į kambarį užginčijo Kasandra. – Niekada nebūčiau galėjusi apgauti Lijamo... – metė piktą žvilgsnį į Dominyką, – nesvarbu, ką kiti apie mane mano. – Jos lūpos persikreipė. – Tačiau ta taisyklė negaliojo mano vyrui. Laura, Lijamas mane apgavo, bet ne taip, kaip tau atrodo. Dirbtinio apvaisinimo metu privertė Dominyką duoti savo spermos.

– K-ką? – sušuko Laura.

Adamas vėl nusikeikė, o Maiklo kojos nebeatlaikė, ir jis susmuko ant sofos.

– Paklausykite, – tvirtu balsu paprašė Dominykas, stovėdamas savimi pasitikinčio žmogaus poza. – Lijamas sielojosi, kad jo spermą galėjo paveikti ligos gydymas. Paskutinę minutę kreipėsi į mane ir paprašė, kad duočiau savo spermos vietoj jo, o aš negalėjau atsakyti. Aš esu Nikolės tėvas.

Kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio, paskui Laura nukreipė žvilgsnį į žaidimo aptvare žaidusią Nikolę.

– Tai ji... Nikolė yra... – bandė šnekėti ir vėl puolė į ašaras.

Kasandrai tai buvo paskutinis lašas. Negalėjo matyti kitos moters sielvarto, pati būdama kupina skausmo. Paleidusi iš rankų popierius, metėsi laiptų link, nežinodama, kur lekia, ir nenorėdama žinoti.

§

Dominykas rado Kasandrą sėdinčią ant lovos krašto. Moteris trūkčiojo nuo raudos, ir jam suspaudė širdį. Norėjosi prieiti ir tvirtai apkabinti, tačiau šį vienintelį kartą nerado drąsos. Kasandrai jo paguodos nereikėjo. Ji privalėjo išgyventi patirtą šoką.

Ir, o Dieve, privalėjo jam atleisti.

– Kasandra?

Ji pašoko, veidas pro ašaras įsitempė.

– Kaip galėjai taip pasielgti? – paklausė springdama verksmu.

Šios moters skausmas buvo jo skausmas.

– Vargu ar patikėsi, bet šį klausimą sau uždaviau milijonus kartų, – šiurkščiai tarė jis.

– Kas tu per vyras, Dominykai?

Tai toli gražu nebuvo komplimentas, tačiau jis negalėjo pasiduoti.

– Sakei, kad negalėjai apleisti savo šeimos, kai jiems tavęs reikėjo. Aš taip pat negalėjau apleisti Lijamo. Tai toks esu vyras.

Kasandros veide šmėkštelėjo užuojautos šešėlis.

– Vėl tas globėjiškas instinktas? – sarkastiškai paklausė įtraukusi į plaučius oro.

– Taip, – vyras buvo tvirtas tarsi uola.

– Vis tiek nesuprantu, – atsiduso Kasandra, jos akyse spindėjo sumišimas, – kaip Lijamas galėjo tavęs to prašyti. Gydytojai jam buvo paaiškinę, kad liga nėra paveldima.

Dominyko įtampa šiek tiek atslūgo. Atrodė, kad Kasandra pagaliau pasiruošusi klausytis.

– Teoriškai jis tai žinojo, bet paskutinę minutę širdis išdavė. – Pamatęs, kad Kasandra nori kažką sakyti, pakėlė ranką. – Tiesa ta, kad jis nenorėjo pasitraukti. Tik ne po to, kai pats primygtinai prašė tavęs pagimdyti jam kūdikį. Jis nerimavo dėl tavęs , Kasandra. Ne dėl savęs.

– Tikrai? – rūsčiu veidu paklausė moteris. – Tada tai buvo vienintelis kartas jo gyvenime.

– Žinau, kad mano brolis nebuvo šventasis, bet...

– Jis apkaltino mane svetimavimu. Nenorėjo tikėti tiesa.

– Dabar tai žinau.

Nieko keista, kad tada miegamajame Kasandra jautėsi drovi. Taip buvo todėl, kad neturėjo patirties su skirtingais vyrais. Dieve, jis jautėsi toks kaltas, kad patikėjo Lijamu. Kad ir kodėl jo brolis buvo įsitikinęs Kasandros neištikimybe, Dominykas neturėjo besąlygiškai tuo tikėti. Be to, Lijamas jam sakė, neva Kasandra išstūmusi jį iš namų, nes nenorėjusi būti greta mirštančio žmogaus, o tai irgi buvo melas.

Ne, tai jo brolis atsuko nugarą žmonai ir vaikui, kai turėjo trokšti būti drauge. Staiga tapo aiški tokio elgesio priežastis. Lijamas paprasčiausiai nebeturėjo jėgų apsimetinėti. Visko buvo per daug. Dominykas neabejojo, kad Lijamas mylėjo Kasandrą ir Nikolę kaip dukterėčią, bet galų gale tos meilės nepakako. Todėl priėmė, jo manymu, geriausią sprendimą.

Grąžino broliui dukrą.

Ir davė broliui savo žmoną.

Tokio sprendimo pats Dominykas niekada gyvenime nebūtų priėmęs. Jeigu pats gulėtų mirties patale – Dieve atleisk, neabejotinai norėtų išleisti paskutinį atodūsį žmonos glėbyje, greta savo vaikų.

– Dominykai, nemanau, kad išvis pažinojai savo brolį, – pro šlapias blakstienas žvelgiančios Kasandros žodžiai grąžino į realybę. – Tačiau nepaisant visų Lijamo klaidų tavo poelgis daug blogesnis. Niekada tau neatleisiu.

Jos žodžiai pataikė į pačią žaizdą ir sukėlė veriamą skausmą. Vienintelis dalykas, dėl kurio buvo kaltas, tai begalinė meilė. Savo broliui. Savo dukteriai. O dabar – savo žmonai.

Netikėtai viskas tapo aišku kaip dieną. Dabar jie sprendė ne tik Nikolės tėvystės klausimą. Dėmesio centre buvo jo ir Kasandros santykiai. Dominykas stovėjo ir žiūrėjo į moterį iš skausmo plyštančia širdimi ir suprato, kad problema daug didesnė. Širdyje suvokė, kad Kasandra jį myli.

Šią akimirką privalėjo priversti ją tai pripažinti... arba amžiams netekti.

– Mirusiesiems atleisti lengviau, – pasakė Dominykas.

– Kodėl taip sakai? – žioptelėjusi paklausė Kasandra.

– Noriu pasakyti, kad pyksti ant manęs dėl to, jog myli mane labiau, nei kada nors mylėjai mano brolį.

– Niekada to nesakiau, – moteris įsitempė.

Jo širdis susitraukė ir vėl atsileido.

– Žinau , Kasandra. Giliai širdyje žinau , kad mane myli. Žinau , nes ir pats tave myliu.

– K-ką?

Dominykas žinojo, nes jautė, kad jų širdys tarpusavyje susipynusios. Kai ji juokėsi, juokėsi ir jis. Kai ji verkė, verkė ir jis. Kai ji mylėjo, mylėjo ir jis. Dabar žinojo, kad ši moteris jaučia tą patį. Jausmas sklido su kiekvienu jos įkvėpimu. Glūdėjo jos akių gelmėje. Dominykas negalėjo paleisti Kasandros.

– Mieloji, kaskart būdama mano glėbyje išsiduoti visa esybe. Tačiau tik dabar tai supratau.

– Tai tik seksas, Dominykai, – įtariai žvelgdama pamėgino pasišaipyti Kasandra.

– Ne, tai meilė. Matau, kaip plyšta tavo širdis, ir manoji plyšta drauge. Myliu tave, Kasandra. Ir niekada nesiliausiu mylėjęs.

Ji stovėjo tarsi įbesta, o jos veidas rodė vidinę kovą.

Laikas ėjo.

Staiga Kasandra pajudėjo, ir Dominyko širdis suspurdėjo iš džiaugsmo, tačiau netikėtai moteris pasuko į drabužinę ir dingo viduje.

– Luktelėk valandėlę, – paprašė.

Sutrikęs jis padarė, kaip paprašytas.

Netrukus ji pasirodė miegamajame ir priėjusi prie Dominyko ištiesė voką.

– Štai. Perskaityk.

Jis paėmė voką. Tai buvo tas pats laiškas, kurį Lijamas buvo prašęs perduoti žmonai po savo mirties.

– Ką tai reiškia?

– Perskaityk ir paskui pasakyk, ar mane myli, – stengdamasi nepalūžti atsakė Kasandra.

Nors jos žodžiai skambėjo grėsmingai, Dominykas žinojo, kad laiško turinys nesvarbus. Jis vis tiek ją mylės.

Pradėjęs skaityti pajuto, kaip Kasandra grįžo prie lovos. Prireikė laiko suprasti, apie ką rašoma. Turėjo perskaityti dar kartą.