Максин Салливан - Paslapties kaina

– Man nieko netrūksta, – kimiai pratarė vyras. Prieš Kasandrai spėjant susivokti, Dominykas palinko į priekį, delnais tvirtai suėmė jos galvą ir pabučiavo į lūpas. Bučinys buvo trumpas, truko vos akimirką, tačiau ant Kasandros lūpų liko jo skonis.

– Turiu persivilkti sportine apranga, – apsisukęs sumurmėjo ir dingo už durų.

Kasandra stebėjo jį išeinantį, o širdyje užgimė viltis. Ar gali būti, kad ji ima jam reikšti daugiau, negu pats suvokia? Sakėsi nerimavęs, kai negalėjo jos rasti. Sakėsi nieko neprarandąs gyvendamas su Kasandra.

Ir atnešė gabalėlį pyrago.

Dešimtas skyrius

Vidury nakties Kasandrą pažadino zvimbimas. Pramerkusi akis kelias sekundes gulėjo lovoje, mėgindama visiškai prabusti, tačiau išgirdo bambantį iš lovos besiritantį Dominyką. Kambaryje įsiplieskė šviesa.

Staiga Kasandra suprato.

Ji sviedė šalin antklodę, bet Dominykas buvo arčiau kėdės, ant kurios gulėjo jos rankinė, tad jai beliko su siaubu stebėti, kaip jis griebia telefoną ir įsistebeilija į ekraną.

– Skambina iš Devondeilo slaugos namų, – Dominykas susiraukęs pažvelgė į žmoną. – Ar tu ten...

– O ne! – sušuko ji ir šokusi iš lovos stvėrė telefoną iš Dominyko rankų: akimirksniu suvokė, kad jeigu iš ten skambina vidury nakties, kažkas nutiko tėvui.

Taip ir buvo.

Jos tėvas dingo.

– Tuojau pat atvažiuoju, – Kasandra užtikrino Džeinę Klaid ir padėjusi ragelį atsisuko į Dominyką, jausdama, kaip apima panika. Dabar privalės papasakoti apie Džo, tačiau daug labiau išgyveno dėl tėvo.

– Tai dėl mano tėvo. Jis dingo.

– Iš slaugos namų? – Dominykas žiūrėjo nieko nesuprasdamas. – Juk sakei, kad jis gyvena su tavo seserimi Sidnėjuje.

– Tikrai taip ir sakiau, bet... – pradėjusi aiškinti sunkiai nurijo seiles. – Iš tikrųjų jis gyvena čia, Melburne, slaugos namuose, kur pasisiūliau imtis savanoriškos veiklos. Tačiau dabar kažkur dingo.

Dominyko antakiai susimetė į raukšlę kaktoje, o žandikauliai taip įsitempė, kad buvo matyti pulsavimas.

– Tai tu ten veržeisi visai ne dėl savanoriškos veiklos? Melavai?

– Ne, viskas ne taip. Aš... – suvirpėjusi ėmė aiškintis Kasandra.

– Ko dar apie tave nežinau? – pasibjaurėjęs nutraukė Dominykas.

Kasandra suprato vyro jausmus. Suprato kuo nuoširdžiausiai. Tačiau jos priežastys buvo svarios. Priežastys, kurių atskleisti jam negalėjo. O šią akimirką apskritai nepajėgė galvoti.

– Tai ilga istorija.

– Renkis, – iš pykčio perkreiptomis lūpomis paliepė Dominykas. – Galėsi papasakoti pakeliui.

– Važiuosi su manimi? – iš nuostabos aiktelėjo Kasandra.

– Kas per klausimas? Juk aš tavo vyras.

Sumirksėjusi ji pamėgino atgauti šaltakraujišką veido išraišką.

– Aš... ne, nieko.

Kasandra nusisuko ir ėmė rengtis. Lijamui jos tėvas niekada nerūpėjo. Ir tokią akimirką jis tikrai nebūtų važiavęs drauge.

O Dominykas nebūtų jos mylimas vyras, jeigu nenorėtų vykti kartu.

Netikėtai Kasandra prisiminė, kad nėra Nestos.

– Turėsime pasiimti Nikolę, – nors ir kaip nenorėjo žadinti dukters, kitos išeities nebuvo.

Po penkiolikos minučių Kasandra trumpai nupasakojo Dominykui kelią, ir jie pajudėjo. Laimė, Nikolė užmigo net nespėjus išsukti iš keliuko.

– Dabar esu pasiruošęs klausytis, – namams likus už nugaros pratarė Dominykas.

– Džo serga senatvine silpnaprotyste ir nesusivokdamas kažkur nuklydo, – pradėjo moteris, jausdama, kaip vėl pradeda panikuoti. – Klaidžioja kažkur tamsoje. Kai kuriomis dienomis jis jaučiasi geriau, kai kuriomis blogiau, o šiuo metu tikriausiai nė nesuvokia, kur esąs, – jos gerklę spaudė ašaros. – Netoliese yra upė, – vos galėjo išlementi.

Dominykas ištiesė ranką ir spustelėjo jai kelį.

– Viskas bus gerai, – tepasakė ir netardamas daugiau nė žodžio sutelkė dėmesį į kelią.

Kasandrai to užteko, sumirksėjusi nuvijo šalin ašaras, jausdamasi dėkinga, kad nors kartą gyvenime nėra viena. Bent naktis nevėsi , – pagalvojo.

Automobiliui įsukus į slaugos namų teritoriją, apakino visuose languose plieskiančios šviesos. Pamačiusi priešais paradines duris stovintį policijos furgoną, Kasandra aiktelėjo.

Jai išlipus iš mašinos, pripuolė Džeinė Klaid.

– Jį jau rado, Kasandra, – pranešė administratorė, bent kartą pamiršusi kreiptis pavarde. – Kažkas pastebėjo einantį gatve apsivilkusį pižama ir turėjo užtektinai proto pranešti policijai.

– Ačiū Dievui! – Kasandrai iš palengvėjimo nusviro pečiai.

Dominykas jau taip pat buvo išlipęs iš automobilio. Žiūrėdamas į administratorę suraukė kaktą.

– Kaip jam pavyko ištrūkti? Nejaugi nakčiai neužrakinate durų?

Kasandra krūptelėjo nuo šiurkštaus tono, nors ir pačiai norėjosi užduoti šį klausimą.

– Tai mano vyras, – pristatė Dominyką Džeinei.

– Taip, žinau, – pasakė administratorė ir išsitempė kaip styga, tarsi stovėtų priešais atidengti ugnį pasiruošusį būrį. – Pone Rotai, manome, kad jis galėjo išsmukti slaugos darbuotojai nuėjus į savo automobilį kai ko pasiimti. Nemanau, kad tyčia stengėsi pasprukti. Tiesiog pamatė atviras duris ir išėjo. Tik tiek tereikia.

Dominykas atrodė nepalenkiamas.

– Tikiuosi, kad ateityje sugriežtinsite darbo tvarką ir pasirūpinsite rimtesne sauga.

– Pone Rotai, galiu užtikrinti, kad daugiau taip nenutiks.

Kasandra iš šono stebėjo, kaip dvi asmenybės vertina viena kitos jėgas, tačiau šią akimirką jai labiau rūpėjo tėvas.

– Ar galiu jį pamatyti?

– Žinoma, ponia Rot, – atgavusi pusiausvyrą administratorė atsisuko į Kasandrą. – Gydytojas jį jau apžiūrėjo, nieko nenutiko. Prašau į vidų.

Kasandrai gerokai palengvėjo išvydus Džo sėdintį savo kambaryje ant kėdės, jo pečiai buvo apgaubti apklotu, šalia garavo arbatos puodelis. Slaugos darbuotojas patikino, kad jam viskas gerai, ir paliko vienus.

– Ak, tėti, – pratarė Kasandra, pritūpdama priešais ir suimdama jo rankas. – Nereikėjo niekur eiti iš savo kambarėlio.

– Kese? – sumirksėjęs pratarė Džo.

– Taip, tėti. Tai aš, – atsakė Kasandra, žvelgdama į mylimą veidą. – Ar gerai jautiesi? Gal kur nors skauda?

– O turėtų? – jis papurtė žilą galvą, bet akys išdavė sumišimą.

– Ne, tėti, – nusiminė Kasandra.

– Ar Lijamas taip pat atvyko manęs aplankyti? Ir Nikolė? – žvilgtelėjęs durų pusėn pasidomėjo Džo.

Kasandra atsisuko į duris ir pamatė stebintį Dominyką su prie peties prigludusia Nikole.

– Ne, tėti. Tai ne Lijamas. Tai Lijamo brolis Dominykas.

– Taip dar geriau, – apsidžiaugė Džo. – Nemėgstu Lijamo.

– Tėti, – švelniai papriekaištavo Kasandra, jausdama, kaip kaista jos veidas.

– Sveikas, Džo, – priėjęs artyn pasisveikino Dominykas. – Na, ir išgąsdinai Kasandrą.

– Tikrai? Kodėl?

Kasandra nukreipė nevilties kupiną žvilgsnį į Dominyką, paskui akimis grįžo prie tėvo.

– Viskas gerai, tėti. Svarbiausia, kad esi sveikas ir gyvas, – pabučiavo į skruostą. – Dabar jau eisime, kad galėtum pamiegoti. Vakaras tau buvo nelengvas. Atvažiuosiu pas tave po kelių dienų, gerai?

Išklausę Džeinės pasižadėjimą paskambinti, jeigu Džo, sušalęs vaikštinėdamas vidury nakties, netikėtai susirgtų, išvyko.

Nors pakeliui į namus Dominykas neištarė nė žodžio, Kasandra buvo tikra, kad grįžus tikrai norės pasikalbėti. Tačiau papasakoti visos tiesos apie savo ir Lijamo sandorį negalėjo. Negalėjo nė užsiminti. Turės būti be galo atsargi.