Максин Салливан: Paslapties kaina

Vienuoliktas skyrius

Po kelių valandų Dominykas jau sveikinosi su tėvais ir Adamu, o Kasandra pajuto, kaip dreba jos rankos. Ji troško, kad vakaras praeitų be nesklandumų. Tegu visi šiandien bus nusiteikę geranoriškai, – pasimeldė tikėdamasi, kad Dominyko tėvai bent per šventes pamirš priešiškumą.

Nikolė, apvilkta raudona suknute su elniais, buvo panaši mažą lėlytę. Dominykas, laikydamas rankose mergaitę, taip pat buvo labai gražus. Kasandra žinojo, kad ir pati atrodė puikiai – su žalia berankove suknele, ties juosmeniu sujuosta sidabriniu diržu, tačiau daug svarbiau, kokį įspūdį jie darė kaip šeima. Šią akimirką tikimybė, kad vieną dieną jie taps kuo tikriausia šeima, jai atrodė visiškai reali.

Jeigu tik Laurai ir Maiklui pavyktų priimti mane kaip šeimos narę, – ji tyliai atsiduso. Žiūrėdama į Dominyką ir Nikolę bučiuojančios Lauros vos paraudusius akių vokus, Kasandra suprato, kad viltys toli gražu neatitinka realybės. Jos ir vėl niekas nepabučiavo. Akivaizdu, kad anyta čia atvykti nenorėjo. Tiksliau – nenorėjo, kad čia būtų Kasandra.

Laurai švelniai ranka palietus šviesias Nikolės garbanas, ašaros užspaudė Kasandrai gerklę – ji džiaugėsi, kad seneliai myli anūkę. Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis tai buvo vienintelė paguoda.

– Gal eime į svetainę išgerti egnogo [Alkoholinis pieno gėrimas su kiaušinio tryniais ir cukrumi.]? – pasiūlė Dominykas.

Visi pajudėjo gilyn į namo vidų, tačiau ties svetainės arka sustojo tarsi įbesti.

– Turite tikrą eglutę? – kiek nustebęs paklausė Maiklas.

Garbingame didžiojo kambario kampe stovėjo dar nepapuošta eglutė, fone skambėjo Kalėdų giesmės. Nors per karštas vasariškas Kalėdas namuose pamatyti tikras eglutes nebuvo neįprasta, vis dėlto dažniau būdavo puošiami dirbtiniai medeliai.

– Taip, visada norėjau tikros eglės. Ar jums patinka?

– Gražu, – linktelėjęs atsakė Maiklas.

– Aš irgi taip manau, tėti, – mirktelėdamas Kasandrai pritarė Dominykas.

Jos kūnu nuvilnijo palengvėjimas. Ačiū Dievui, bent vieną dalyką šiandien pavyko padaryti tinkamai.

Staiga Adamas suplojo rankomis.

– Na, tai kur gi tas egnogas? – vyriškai paklausė jis. Ir žengė į svetainę.

– O, Dieve! – netekusi žado prabilo Laura, visi apmirė, o Kasandros skrandis ėmė spazmiškai susitraukinėti. – Kasandra, nesuprantu, kaip gali būti tokia nejautri. Ar nori mums priminti, kad nebeturime sūnaus?

– Ne, Laura! – sušuko Kasandra, išgirdusi, kaip Dominykas nusikeikia, pasibaisėjęs, kad viskas taip pasisuko.

– Padarei tai tyčia. Juk žinojai, kad niekada negalėjome sau leisti tikros eglės dėl Lijamo šienligės.

– Ne! – papurtė galvą Kasandra. – Tenorėjau, kad šios Kalėdos būtų gyvos. Pamaniau, kad tikra eglutė būtų nuostabu. Tikrai nesistengiau suteikti jums daugiau skausmo.

– Manai, kad patikėsiu? – Laura springo ašaromis.

– Taip, – nurijusi gerklėje įstrigusį nusivylimą tepasakė Kasandra.

– Laura, ne vieta ir ne laikas, – griežtai įsiterpė Maiklas, uždėdamas delną ant žmonos rankos.

Ši nupurtė jo ranką.

– Ne, Maiklai, daugiau to daryti nebegaliu. Tikrai nebegaliu, – pasakė ir vėl pažvelgė į marčią. – Kasandra, atleisk, tačiau nebegaliu slėpti. Žinau, kad dabar esi Dominyko žmona, bet... – Jos veidas persikreipė. – Tu apleidai mano sūnų. Tu apleidai Lijamą, kai jam tavęs labiausiai reikėjo, – dusdama išrėžė ir virpėdama įtraukė į plaučius oro. – Negaliu tau už tai atleisti.

Kasandra atsiduso.

Dominykas tyliai nusikeikė.

– Mama... – perspėdamas sumurmėjo Adamas.

Tą akimirką Kasandra suprato, kad nieko gero nebus. Buvo tikra beprotė tikėdamasi iš uošvių geranoriškumo. Laura akivaizdžiai neketino atleisti marčiai už tai, ko ši nepadarė. Maiklas taip pat buvo prastos nuomonės. Ne ką geriau galvojo ir Adamas.

Kasandra sumirksėjo, vydama šalin ašaras, ir pagaliau suprato, kaip iš tiesų palengvėjo, kad ši tema pagaliau iškilo. Dabar tinkamiausias metas nusikratyti krūtinę užgulusio sunkumo.

– Laura, tai, ką pasakei, netiesa. Aš neapleidau Lijamo. Tai jis apleido mus.

– Ne, – giliai įkvėpusi paprieštaravo Laura. – Tai tu jį išstūmei iš savo gyvenimo paskutiniais mėnesiais. Jis neturėjo grįžti į tėvų namus nu... nu... numirti.

– Bet jis norėjo grįžti. Norėjo praleisti paskutines dienas su tavimi ir Maiklu. Nenorėjo būti su manimi ir Nikole. Štai kodėl mus paliko. Ir visai ne todėl, kad aš jį išstūmiau. Tai paprasčiausiai netiesa.

– Kaip gali taip kalbėti? – sušnibždėjo Laura.

– Maldavau likti su manimi ir dukra, bet to nė girdėti nenorėjo. Netgi prašiau, kad leistų mums gyventi pas jus. Bet neleido.

– Ne, netikiu. Jis niekada taip nepasielgtų.

– Tačiau taip pasielgė. Dar daug dalykų nežinote apie savo sūnų, – prisiversdama atskleisti tiesą pasakė Kasandra. – Gyventi su Lijamu nebuvo lengva nei prieš jam susergant, nei juo labiau paskui.

– Tu buvai jo žmona. Tu pavogei jo meilę... – sukūkčiojo Laura. – Turėjai jam padėti. Jis tave mylėjo, Kasandra. Turėjai jam padėti, o ne atstumti.

– Ne, aš jo neatstūmiau, – jausdama, kaip širdį užlieja sielvartas, toliau teisinosi Kasandra. – Dar prieš Lijamui susergant, meilės tarp mūsų nebebuvo, tačiau likau su juo todėl, kad buvau jo žmona, todėl, kad kadaise jį mylėjau. Jaučiau, kad esu jam skolinga šią paskutinę pareigą. Deja, pabaigoje jis net nenorėjo, kad juo rūpinčiausi.

Laura papurtė galvą, neabejotinai nusiteikusi neigti visus Kasandros aiškinimus.

Kasandra ir nesitikėjo, kad bus lengva.

– Stabtelėk akimirką ir pamiršk liūdesį. Išgirsk, ką noriu pasakyti, Laura. Lijamas žinojo, kad miršta. Žinojo, kad laiko liko nedaug. Nejau manai, kad nebūtų norėjęs kiekvienos likusios gyvenimo minutės praleisti su žmona ir dukra? Arba jei ne su manimi, tai bent su Nikole? – paklausė ir nutilo. – Tad kodėl to nepadarė?

Laura išblyško, tačiau užsispyrusi laikėsi savo.

– Tu palaužei jo tikėjimą, atėmei iš jo viltį, ir jam beliko palikti namus, štai kodėl.

– Ne, – paprieštaravo Kasandra drąsiai žiūrėdama anytai į akis ir neleisdama suversti atsakomybės už tai, ko nepadarė. Tačiau ji suprato, kodėl Laura negalėjo objektyviai vertinti praeities. Skausmas dėl sūnaus netekties buvo per daug didelis, ir reikėjo tą skausmą kam nors išlieti.

Jai.

– Laura, o ar tu būtum galėjusi atsisakyti praleisti paskutinius mėnesius su savo sūnumi? – paklausė Kasandra ir pamatė, kaip vyresniosios moters veidas persikreipė. – Juk nebūtum? – švelniai pridūrė.

Laura atrodė šokiruota.

– Bet... aš nesuprantu. Kodėl Lijamas, taip norėjęs kūdikio, paliko jį paskutiniais gyvenimo mėnesiais? Tai neturi prasmės.

Kasandra iškvėpė. Pagaliau pavyko pramušti sienoje skylę.

– Kiekvienas reaguoja skirtingai.

– Žinau, bet...

– Galiu tik spėti jį nenorėjus, kad Nikolė matytų, kas su juo darėsi. Esu tikra, kad jis mylėjo savo dukrą, bet galiausiai ėmė tos meilės bijoti, – virpančiu balsu paaiškino Kasandra ir įkvėpė oro. – Supranti, jis žinojo, kad greitai išeis.

– O, Dieve, dabar tikiu tavimi, – pilnomis akimis ašarų sušnabždėjo Laura, paskui apsisuko ir įsikniaubė vyrui į krūtinę.

Iš palengvėjimo, kad ja pagaliau patikėjo, Kasandrai net keliai sulinko. Iki šios akimirkos tarp jos ir Lauros stovėjo Lijamas, jo šmėkla neleido motinai matyti tiesos. Nors tiesa Laurai buvo labai skaudi, pagaliau ji viską suprato ir susitaikė.