Максин Салливан - Paslapties kaina

Kasandra pajuto ant peties raką ir atsisukusi suvokė, kad Dominykas padėjo jai išsilaikyti ant kojų. Pažvelgė į greta stovintį savo vyrą... vis dar laikantį rankose jos dukrelę... ir staiga jai prireikė sužinoti atsakymą į vieną svarbų klausimą. Praėjusią naktį jis pagaliau patikėjo, jog ištekėjo už Lijamo iš meilės. Bet ar tiki ja dabar? Ar tiki, kad neišstūmė Lijamo į tėvų namus numirti? Kad norėjo rūpintis savo mirštančiu vyru iki galo? Jai reikėjo tai žinoti.

– O ar tu tiki manimi, Dominykai?

Klausimas pakibo ore.

– Taip, Kasandra, tikiu.

Jos širdis suspurdėjo iš meilės.

Dominyko akis užliejo skausmas.

Jo lūpos prasivėrė kažką sakyti...

Tačiau tą akimirką sukūkčiojusi Laura atsiplėšė nuo vyro krūtinės ir apkabino Kasandrą.

– Nuoširdžiai gailiuosi dėl to, kaip su tavimi elgiausi.

Kasandra apkabino Laurą, bet akimis nepaleido Dominyko. Pastebėjo, kaip tas krūptelėjo, o lūpos susičiaupė – akimirka prarasta. Jautė, kad vyras norėjo kažką pasakyti. Kažką svarbaus. Gal tai, kad taip pat gailisi dėl savo elgesio?

Nusivylusi, kad išpažintis turės palaukti, Kasandra tvirčiau apkabino anytą.

– Laura, viską suprantu.

– Bet elgiausi siaubingai, – atsitraukusi pasakė Laura. – Tikrai siaubingai. Net pačią stebina mano elgesys.

– Kalbėjo tavo liūdesys, Laura. O ne tu.

– Ačiū, mieloji, – mylinčia veido išraiška padėkojo anyta. – Tu be galo maloni. Dabar didžiuojuosi, kad ištekėjai už Dominyko ir pagimdei tokią gražią anūkėlę.

Kasandros gerklę ėmė spausti ašaros.

– Ačiū , kad vėl leidote man pasijusti šeimos dalimi, – kimiai tarė.

Moterys viena kitai nusišypsojo.

– Puiku. Kadangi pagaliau išsiaiškinome, – su humoro gaidele balse pratarė Adamas, – gal galėtume pradėti puošti eglutę? Norėčiau pasimėgauti ir maloniąja Kalėdų dalimi.

Paskui kažką linksmai pasakė Maiklas, ir Laura pro ašaras nusijuokė, tačiau Dominykas tylėjo, ir Kasandrai pasirodė, kad jo žvilgsnis keistai įtemptas. Ji norėjo paprašyti, kad liautųsi nerimavęs, pasakyti, kad jam atleido, tačiau jį pakvietė Adamas, ir jis nusekė paskui brolį.

– Prisėskite, – pamojusi sofos pusėn pasiūlė Kasandra Dominyko tėvams, – o aš eisiu į virtuvę pasirūpinti vakariene.

– Gal reikia pagalbos? – paklausė Laura.

– Ne, ačiū. Viskas beveik paruošta, – Kasandra pajuto, kaip atlėgsta kelių pastarųjų minučių įtampa ir akyse ima tvenktis ašaros.

Virtuvėje kurį laiką stovėjo nejudėdama, mėgindama suvokti, kas ką tik įvyko. Tik prieš kelias akimirkas leido sau pripažinti, kaip smarkiai troško vėl pasijusti didesnės šeimos dalimi. Šeimos, kuri mokėjo dalytis kasdieniais gyvenimo dalykais, kaip tai mokėjo Rotai. Šeimos, kurioje visi kartu juokdavosi ir, taip, kartais kartu verkdavo. Šeimos, kurią vienijo meilė šeimai.

Paskui ji suprato ir tai, kad anytos pripažinimas, jog tai ne Kasandra dėl visko kalta, jai buvo didžiulis palengvėjimas. Pagaliau galėjo atleisti Lijamui už tai, ką jis padarė ne tik per visus vedybinio gyvenimo metus, bet ir parašydamas tą melagingą laišką. Nuo šiol galės būti dosni. Dabar ji tokia turtinga. Ji gyva, o Lijamas ne. Ji turi mylimą dukrą, o Lijamas ne. Ir dar ji turi mylimą vyrą. Todėl nuo šiol, taip, jos mintys apie Lijamą bus geros.

Kasandra buvo begrįžtanti į svetainę, bet prisiminė šeimos pageidavimą filmuoti eglutės puošimą. Apsisukusi nužingsniavo į Dominyko darbo kambarį filmavimo kameros.

Kamera gulėjo ant darbo stalo, ir jos ranka iš karto išsitiesė į ją. Netikėtai akys užkliuvo už greta stalo stovėjusio praviro Dominyko lagaminėlio – per skubėjimą jis tikriausiai pamiršo uždaryti, todėl Kasandra norėjo jį užsegti. Tačiau palietusi rankeną pastebėjo užrašą ant susegtų popieriaus lapų. Dominyko testamentas.

Nenorėjo skaityti asmeninio dokumento, bet netyčia pamatė savo vardą ir nebegalėjo atsispirti pagundai pasižiūrėti, koks jos vaidmuo Dominyko gyvenime. Širdis ėmė smarkiai plakti. Savo vyro turtų paveldėtoja galėtų tapti tik tuo atveju, jeigu užsitarnautų jo pasitikėjimą.

Akis patraukė Nikolės vardas.

Ir žodžiai...

Savo tikrai dukteriai Nikolei Rot palieku...

Akimirką Kasandrai atrodė, tarsi kažkas būtų atjungęs gyvybę palaikantį aparatą. Netrukus vėl pajuto širdies dūžius.

Nikolė – Dominyko dukra? Dieve švenčiausias. Negali būti, kad jis... Jis tikrai negali būti... Moteris stebeilijo į popieriaus lapą, tarsi tas mokėtų kalbėti. Bet gal jis jau prakalbo? Jis sako, kad tai, ką mato jos akys, yra tiesa. Dominykas yra tikrasis Nikolės tėvas!

Kasandra skaudžiai įtraukė į plaučius oro ir papurtė galvą. Ne! Nikolės tėvas – Lijamas . Tai jis nusprendė dirbtinai pradėti kūdikį, nes dėl ligos nenorėjo su ja mylėtis. Juk juodu net į ligoninę kartu nuvažiavo.

Tačiau pas Lijamą buvo užsukęs Dominykas.

Dabar atsiminė Lijamą sakius, kad Dominykas apsilankė tuo metu, kad Kasandra buvo ruošiama procedūrai. Ji nurijo kylančią beviltiškumo raudą. Tikriausiai Lijamas pats prašė brolio šios paslaugos. Bet kodėl – juk tiek kalbėjo norįs palikti kažką po savęs? Sakė norįs vaiko.

Savo vaiko.

Ne, Dominyko vaiko, – apimta sielvarto ir ištikta šoko su testamentu rankoje pasuko į svetainę, kurios, atrodė, niekada nepasieks.

Atsidūrusi tarpduryje stabtelėjo, jos akys nukrypo tiesiai į dukrą ant Lauros kelių. Žvilgsniu tyrinėjo Nikolės veidą, stengdamasi įžiūrėti kiekvieną bruožą. Jeigu jos dukra nebuvo Lijamo vaikas, nieko iš jo ir negalėjo paveldėti, tik dėdės ir dukterėčios ryšį. Nikolės veido išraiška, kuri, Kasandros nuomone, jai visada primindavo Lijamą, nebuvo jo. Mažų ausyčių forma, kuri, jos manymu, taip priminė Lijamo, negalėjo būti jo. Ir ta šypsena. Kaip nesuprato anksčiau? Tai Dominyko šypsena. Dieve. Nekeista, kad jis taip aršiai savinosi mergaitę.

Staiga Kasandra ėmė drebėti. Rodės, nebegalėjo įtraukti oro. Kaip Dominykas galėjo ją šitaip išduoti? Kaip galėjo žiūrėti kasdien jai į akis ir nieko nepasakyti? Tai ir buvo skaudžiausia. Apgaulė.

Dominykas tikriausiai pajuto Kasandrą, nes nukreipė akis į ją, o paskui tarsi sulėtintame filme – į rankoje sugniaužtus popierius.

Jis sustingo.

Jis žinojo.

– Kasandra? – pagaliau pratarė ir žengė žingsnį prie jos.

Ši iškėlė ranką, neleisdama judėti toliau.

– Kodėl, Dominykai? – moteris pagaliau prakalbo.

– Nes to manęs prašė Lijamas, – nesijudindamas atsakė spinduliuodamas stulbinantį orumą.

Kasandra papurtė galvą, norėdama atsikratyti protą temdančių minčių. Negalėjo patikėti. Tai košmaras. Iš kurio neprabundama.

– Kas čia vyksta? – pasigirdo Maiklo balsas.

Nei Kasandra, nei Dominykas nepajudėjo.

– Kasandra? Dominykai? – jau griežčiau paklausė jis.

Kasandra pasuko galvą į uošvius. Širdis plyšo iš skausmo. Jie prarado ne tik sūnų – dabar neteko ir paskutinio ryšio su juo. Kaip tai pasakyti?

– Jūs abu išbalę kaip popierius, – pratarė Laura, užverktame veide spindėjo nerimas. – Ar viskas gerai?

Kasandrai suspaudė širdį. Ne, ne viskas gerai. Bent jau ne jai. Dominykui, žinoma, viskas puiku. Tai ne jis ką tik suprato, kad jo dukros tėvas – visai kitas asmuo.

Prieš jai prabylant, Dominykas išsitiesė.

– Mama, tėti, turiu kai ką pranešti.

Praėjo sekundė, paskui dar viena.