Максин Салливан: Tariama meiluze

Adamas pažvelgė į ją.

– Ne visai. Šiek tiek svajingiau. Tarsi tikrai taip jaustumeisi.

– Ak, turi galvoje vaidybą.

– Štai dabar pradedi suprasti.

Juodu dar kartą vienas kitam nusišypsojo. Šį sykį šiltai. Paskui Adamo žvilgsnis be perspėjimo nuslydo žemyn ir įsistebeilijo į tarpą tarp jos krūtų, tarsi liestų pirštais. Džena lengvai nuraudo, jos šypsena dingo.

– Puiku. Labai įtikinama, – sumurmėjo. – Dabar apsimeti, kad mus užplūdo intymumo nuotaika.

Ji įsitempė.

– Tikrai?

– Atsipalaiduok. Viską sugadinsi.

Džena dar toliau atitraukė galvą.

– Aš ? Tai tu stengiesi viską perkelti į kitą lygmenį.

Adamas prispaudė delną prie viršutinės jos nugaros dalies, o galvą palenkė arčiau savo peties.

– Ššš. Dabar atrodome taip, tarsi ginčytumės. Apsimesk, kad kuždi man į ausį mielus dalykus.

Tuo metu Dženai buvo vis viena, kaip jie atrodo. Adamas tai darė ne siekdamas apsimesti prieš kitus, o norėdamas pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

– Aš nesu miela, nepamiršk. Ir nedarau mielų dalykų.

– Čelsė mus stebi, – tyliai priminė jis.

– Genialu.

Praėjo sekundė.

– Nepamiršk mūsų susitarimo, panele Brenson, – lipšniai perspėjo Adamas.

Dženai užėmė kvapą. Nepamiršk Stiuarto, – iš tikrųjų jis norėjo pasakyti. Jai knietėjo priminti apie jo paties brolį Lijamą, tačiau iš pasižodžiavimo nieko gero nebūtų. Išmintingiau pasisaugoti. Džena privalėjo žvelgti į bendrą vaizdą ir nesugadinti to, ką šį vakarą jiems jau pavyko pasiekti.

Per Adamo petį žvelgdama į šokančias poras Džena prisivertė atsipalaiduoti.

– Taip geriau, – jis pasakė po minutės ar dviejų.

Ji akimirksniu atitraukė galvą ir metė žvilgsnį į Adamą, nenorėdama sudaryti bailios pelytės įspūdžio.

– Beje, kodėl nepasakei, kas tokie Todas ir Čelsė? Nemaniau, kad turėsiu reikalų su tokiais turtingais žmonėmis.

Jis atrodė nustebęs.

– O aš nemaniau, kad tai svarbu.

– Nesvarbu, – sumelavo ji, – bet būtų buvę malonu žinoti iš anksto.

– Tau puikiai sekasi. Nesileisk įbauginama. – Adamas atlošė galvą, kad galėtų pažiūrėti jai į akis. – Prisimink apatinių triuką, – priminė šelmiškai nusišypsodamas.

Džena užvertė akis, tačiau vargiai galėjo negalvoti apie Adamą vienais apatiniais. Intuityviai žinojo, kad jis dėvi toli gražu ne laisvas kelnaites. Ne, jis apsimovęs vyriškas trumpikes, kurios begėdiškai atskleidžia moteriai, kaip stipriai jis geidžia. Nuo šios minties Dženos kūną nusmelkė šiluma ir apėmė svaigulys.

Muzika baigėsi, ir juodu grįžo prie stalo. Džena spėjo, kad paraudę jos skruostai yra geriausias įrodymas, kaip ją veikia Adamas, bet, laimė, jo paties dėmesį nukreipė kita pora.

Džena stvėrė rankinę ir nukaukšėjo į moterų tualetą, norėdama kurį laiką pabūti viena. Kai pagaliau prisėdo ant kėdės priešais veidrodį ir užkišo kelias iš kuodo išsprūdusias sruogas, skruostai jau buvo atvėsę. Pradėjusi dažytis lūpas, didžiajame veidrodyje pamatė į vidų įeinančią Čelsę. Beliko užgniaužti atodūsį. Šito mažiausiai laukė.

Sėsdamasi ant kėdės gretimais Čelsė nusišypsojo Dženai ir pradėjo purenti savo plaukus.

– Su Adamu atrodote kaip du įsimylėję balandėliai, – atsainiai pasakė po kelių sekundžių veidrodyje nukreipdama žvilgsnį į Dženą.

Stengdamas neišduoti užplūdusio džiaugsmo Džena įsidėjo lūpdažį į rankinę.

– Tikrai?

– Turiu pripažinti, kad nustebau pamačiusi judu kartu. – Čelsė suėmė pirštais kitą plaukų sruogą. – Adamas jau kurį laiką susitikinėjo su kita moterimi.

Dženai puikiai pavyko nuslėpti nuostabą. Adamas galėjo bent perspėti.

– Būna ir taip. – Pakėlė rankinę ir pasiruošė stotis.

– Kiek laiko judu pažįstami? – paklausė Čelsė, dažydamasi skaistalais.

Staiga susidomėjusi, kaip toli šioji moteris pasiruošusi eiti, Džena liko sėdėti.

– Gana ilgai, – atsakė paslaptingai šyptelėdama. Čelsės veidu nuslinko nusivylimo šešėlis. – O jūs? Kiek laiko jau pažįsti Adamą, Čelse?

Čelsė greitai atgavo savitvardą.

– Beveik metus, – suburkavo. – Mes dar tik pradedame vienas kitą pažinti.

Dženą atsakymas pribloškė. Jeigu ji iš tiesų būtų užmezgusi santykius su Adamu, šios moters užuominos labai prislėgtų.

– Ką tai reiškia? – ji šaltakraujiškai paklausė, primindama sau, kad tik vaidina, bet vis tiek neketindama leisti šiai šviesiaplaukei užgaulioti.

Čelsė sumirksėjo.

– Na... nieko. – Atrodė apimta siaubo, tarsi būtų nesitikėjusi, kad bus pagauta nusikaltimo vietoje. Ir tai tikriausiai buvo tiesa. Ar dažnas išdrįstų mesti iššūkį turtingai paveldėtojai?

Džena stebėjo, kaip ji pasiima rankinę ir nuskuba į vieną iš tualetų, užverdama paskui save duris; jai beliko svarstyti, kaip Čelsė pati nesupranta išsiduodanti – jei ne savo vyrui, tai visiems aplinkiniams. Nejaugi jos pasaulyje neegzistuoja atsakomybė?

Pagrindinėje salėje vis dar vyko intensyvūs pokalbiai, prie stalo prieidavo naujų žmonių. Čelsė dabar buvo tykesnė ir vengė kalbėtis tiesiogiai su Džena, tačiau kai niekas, jos manymu, nežiūrėdavo, paslapčiomis mesdavo žvilgsnį į Adamą.

Vakaras pamažu ėjo į pabaigą, ir Džena pasijuto pavargusi nuo nepaliaujamo dėmesio. Kažin, ar galėtų pamėgti tokį gyvenimo būdą.

– Gal jau norėtum važiuoti namo? – ganėtinai garsiai paklausė Adamas, ką tik baigęs dar vieną pokalbį, – nors Dženai palengvėjo, suvokė jį norint kitus manyti, kad namo važiuos abu kartu.

– Ak, dar ne! – sušuko Čelsė Dženai nespėjus atsakyti. – Užvažiuok pas mus išgerti, Adamai. Prašau.

Todas linktelėjo.

– Gera mintis. Abu turėtumėte užsukti pas mus vakarinės taurelės. Jei norite, galime kelioms valandoms nuvažiuoti į kazino.

Džena nurijo atodūsį. Ne, ji nenori. Nori važiuoti namo į savo lovą. Miegoti. Ir pamiršti šiuos žmones, nors ir laikinai.

Adamas papurtė galvą.

– Ačiū, bet jau vėlu, o mudu su Džena savaitgalį turėsime daug reikalų. – Nusišypsojo savo partnerei taip, tarsi ji būtų gyvenimo prasmė.

– Ak, bet... – pradėjo Čelsė.

– Mieloji, – pasakė Todas, dėdamas plaštaką ant žmonos rankos. – Jie nori būti dviese.

Čelsė sutriko.

– Ak.

Todas nusijuokė.

– Tik nesakyk, kad jau pamiršai, koks tai jausmas? – mąsliai nusišypsojo jis. – Kaip greitai jos pamiršta.

Dženai pasirodė, kad Todas vaidina. Įdomu kodėl. Jo šypsena tebebuvo tokia pat ryški, laikysena tokia pat rami. Tačiau kažkas buvo ne taip... tikriausiai kažkas giliai jo akyse...

Visi keturi pakilo nuo stalo ir išvyko atskirais limuzinais. Automobiliams pajudėjus Adamas nuspaudė mygtuką ir nuo vairuotojo skirianti pertvara nusileido.

– Hari, važiuok tiesiai į mano namus, – paliepė uždėdamas plaštaką ant Dženos rankos, kai ši buvo besižiojanti kažką sakyti.

– Klausau, pone Rotai. – Pertvara pakilo.

Dženos skrandis susitraukė.

– Adamai, noriu namo, – ji tvirtai pasakė. Juodu taip nebuvo susitarę.

– Čelsė ir Todas važiuoja iš paskos.

– Ką! – Džena atsisėdo tiesiau ir pasisuko į užpakalinį langą. Baltasis limuzinas važiavo paskui. – Ar jie mus seka?

– Ne. Kelias į jų namus eina pro mano butą. Paprasčiausiai nepasisekė, kad jie išvyko tuo pat metu kaip mes.

Džena įtariai jį nužvelgė pravažiuojamų lempų šviesoje, bet neįžiūrėjo, kad Adamas ką nors slėptų.