Максин Салливан: Tariama meiluze

– Tarp netekėjusių moterų. Prie ištekėjusių nelendu. Tokia mano politika.

– Gera politika, – tarė Džena, tačiau Adamas nebuvo tikras, ar jos balse nebuvo girdėti sarkazmo. – Bet Čelsė tikriausiai to nežino.

– Turėtų, – nukirto jis. – Esu aiškiai pasakęs, kad susitikinėju tik su netekėjusiomis.

– Tau atrodo , kad pasakei, bet...

Adamas piktai pažvelgė.

– Kieno tu pusėje?

Ji įžūliai pakreipė smakrą.

– Niekieno. Nei tos Čelsės, nei jau tikrai tavo.

Nuo įtampos Adamo pečių raumenys susitraukė, bet jis priverstinai juos atpalaidavo.

– Akivaizdu. Grįžkime prie reikalo – Čelsė tiesiai šviesiai man nieko nesakė, bet matau, kad tik ir laukia progos. Turiu užkirsti kelią nelaimei. Nenoriu, kad Čelsė žengtų žingsnį, dėl kurio vėliau gailėsis.

Džena pritariamai linktelėjo.

– Ar Todas apie tai nutuokia?

– Ne, po galais. Jam plyštų širdis. Jis nuoširdžiai myli savo žmoną. Jeigu papasakočiau, ką įtariu, ji paprasčiausiai viską paneigtų, o aš prarasčiau geriausią draugą.

Džena mąstė. Paskui primerkė akis.

– Tai nori, kad kelias savaites apsimesčiau tavo meiluže?

– Partnere, – pataisė Adamas. Laikinai. – Ir tebūnie mėnuo.

Džena išplėtė akis.

– Mėnuo? – Ji iš karto papurtė galvą. – Nė už ką. Be to, partnerės vaidmuo jos neįtikins. Jokia sveikai mąstanti moteris su tavimi negalėtų užmegzti platoniško ryšio. Čelsė tai žino. Ji numanys, kad kažkas ne taip.

– Puiku, tada gali apsimesti mano meiluže, – jam buvo nesvarbu, kaip vadinti jų santykius. – Jeigu ji patikės, kad mudu pora, galbūt pagaliau atsitrauks.

– O jeigu ne? – įžūliai paklausė Džena.

– Aš pralaimėsiu. – O tai Adamui nebuvo įprasta. – Jeigu Čelsė ir toliau mane persekios, Todas anksčiau ar vėliau tai supras ir iš dalies kaltins mane, net jei žinos, kad esu niekuo dėtas. Nenoriu, kad viskas taip baigtųsi. – Todas buvo vienintelis, kuris po Medės mirties sugebėjo prasibrauti į Adamo sielos sutemas. – Jis man daug padėjo sunkiausiu gyvenimo metu. Nenoriu atsimokėti permiegodamas su jo žmona.

Jų žvilgsniai susitiko, bet Adamas nenusuko akių į šalį. Nors apie tokius dalykus nemėgo kalbėtis, nesigėdijo prisipažinti, kad jam reikia draugo. Juk vieną brangų žmogų jau prarado. Du brangius žmones, įskaitant ir negimusį kūdikį.

Džena pakėlė taurę, gurkštelėjo vyno ir įsistebeilijo į Adamą.

– Užduosiu klausimą, kurį jau uždaviau šią popietę per lenktynes. Kodėl aš?

Adamas būtų nusivylęs, jei ji to nebūtų paklaususi dar kartą.

– Tu kitokia. Tarp mūsų nėra emocinio ryšio. – Džena žiojosi kažką sakyti, bet Adamas ranka nutildė. – Nebent tavo priešiškumas, – nusišaipė jis.

– Tikrai.

Jis vos šyptelėjo.

– O po keturių savaičių išsiskirsime ir daugiau niekada nebepasimatysime.

– Ir tau nereikės nerimauti, kad netikėtai gali mane sutikti, – susimąsčiusi ji ištarė daugiau sau negu jam.

– Tiesa, – pritarė jis.

Dženos akyse suspindo viltingi žiburėliai, kuriuos ji nesėkmingai bandė nuslėpti.

– Jeigu sutiksiu su tavo pasiūlymu, ar padarysi, ką žadėjęs? Pasidomėsi mano pretenzija?

Jis atsilošė kėdėje ir linktelėjo.

– Iš karto, kai pasirodysime drauge mero puotoje kito penktadienio vakarą. Mėnuo bus skaičiuojamas nuo tada.

Džena apstulbo.

– Bet juk šiandien tik šeštadienis. Puota po savaitės.

– Nusivylei?

Džena pajuokiamai prunkštelėjo.

– Tik todėl, kad nekantrauju pradėti.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Apgailestauju, bet teks palaukti. Rytoj išskrendu į trijų dienų konferenciją Sidnėjuje ir grįšiu tik ketvirtadienio rytą. – Privalo dalyvauti toje konferencijoje, kad neatsiliktų nuo konkurentų. Tėvas tvarkys reikalus čia, tačiau jau ketvirtadienio popietę abu tėvai privalės vykti į Brisbaną ir paliks jį atstovauti šeimai puotoje penktadienio vakarą.

– Vadinasi, iki to laiko nepradėsi domėtis mano pretenzija? – dalykiškai paklausė Džena, bet Adamas žinojo, kas jai kelia nerimą. – Nepasitiki mano žodžiu?

– Niekada nepasitikiu moterimis, kurios puoselėja senas nuoskaudas.

– O mane gyvenimas išmokė nepasitikėti vyrais. Taškas.

Jis kilstelėjo antakį.

– Ar aš jį pažįstu?

Džena nepatikliai žvilgtelėjo į Adamą.

– Kažin.

Ar tai dėl krintančios šviesos, ar ji tikrai atrodo pažeidžiama? Adamui pasidarė įdomu, koks kvailys galėjo atsisakyti šios moters. Kita vertus, kai kuriems vyrams, matyt, terūpi tos dailios viliojančios lūpos.

O kai kuriems vyrams patinka pavojai.

Trečias skyrius

Kelias dienas Džena vis klausinėjo savęs, kaip sugebėjo įsivelti į tokią avantiūrą su Adamu Rotu. Nė nenutuokė, kaip turės apsimesti meiluže. Tikriausiai juodu mažai laiko turės praleisti vienumoje ir labai daug – viešumoje. Ji privalės stovėti šalia. Liesti jį. Šypsotis. Vaidinti įsimylėjusią.

Beviltiška.

Po galais, tarp jųdviejų jau ir taip egzistavo kažkas, su kuo ji nenorėjo susitaikyti. Neduodantis ramybės vienas kito pripažinimas. Tai neleido susitelkti į tikrąją buvimo su Adamu priežastį.

Jau verčiau tegu tas vyras laikosi savo susitarimo dalies, nes kitaip Džena jam parodys, iš kur kojos dygsta. Ir jis bus vertas to pragaro, kurį užkurs. Jeigu reikės, kreipsis net į žiniasklaidą. Džena meldėsi, kad netektų to daryti. Nenorėjo blogiukės vaidmens, ypač kai dėmesio centre buvo velionis Lijamas Rotas.

Kita vertus, tas reikalas su Čelse ir Todu labai domino. Adamas turėtų jaustis užspeistas į kampą, jei net į ją kreipėsi pagalbos. Kitaip nerizikuotų atskleisti smulkmenų. Taigi Džena turėjo bent menką pagrindą tikėti, kad jis laikysis pažado.

Tiesą sakant, keista, kad Adamas išvis jautė sąžinės graužatį, ypač dėl geriausio draugo žmonos. Žinoma, tai neabejotinai vienintelis su jo sąžine susijęs reikalas, svarstė Džena; galiausiai ji nusprendė, kad toks požiūris gal ir ne visai teisingas. Akivaizdu, kad Adamas myli savo šeimą. Ji netgi suprato jo norą ginti velionį brolį ir šeimos vardą. Dženai nepatiko tik tai, kad tas noras kainavo jos pačios šeimos laimę.

Tačiau bent vieną žmogų be skrupulų Džena tikrai pažinojo ir pirmadienio rytą, kai oficialiai atsiprašė šefo dėl staigaus pasišalinimo iš hipodromo, jai nori nenori teko su juo susidurti. Robertas ją išklausė geranoriškai, bet įtikinti Marką Kontį, kad išskubėjo dėl galvos skausmo, o ne iš pavydo jį matydama šnekučiuojantis su kita moterimi, sekėsi sunkiai. To vyro savimeilė buvo milžiniška, ir jai tik vargais negalais pavyko išsisukti nuo kvietimo pavakarieniauti penktadienio vakarą. Galiausiai Dženai teko prisipažinti susitarus su kitu žmogumi, ir ji kelias minutes jautėsi dėkinga, kad nereikia meluoti. Tai buvo vienintelis kartas, kai norėjo padėkoti Adamui Rotui.

Paskui atėjo penktadienio vakaras, ir septintą valandą sučirškė durų skambutis. Prieš atverdama duris Džena žvilgtelėjo pro akutę tikėdamasi išvysti Adamo vairuotoją.

Tai buvo ne jis.

Už durų stovėjo pats Adamas.

Besidaužančia širdimi Džena patapšnojo per kuodą, perbraukė per vakarinę suknelę ir pažvelgė į savo atvaizdą koridoriaus veidrodyje. Tai tik jos mažytė paslaptis, kad suknelę rado dėvėtų drabužių parduotuvėje. Nusipirkti naują prašmatnų apdarą neturėjo pinigų, ypač kai teko įsigyti suknelę lenktynėms. O dvi vakarinės suknios, kurias turėjo nuo pasimatymų su Luisu laikų, šiai progai netiko. Viena buvo skirta žiemai, o ant kitos korsažo puikavosi vyno dėmė, kurios valant sausuoju būdu nepasisekė panaikinti. Laimė, ši suknelė, išvalyta sausuoju būdu, sutvisko visomis spalvomis kaip nauja.