Максин Салливан - Tariama meiluze

Priėjęs su dviem taurėmis vyno vieną ištiesė Dženai. – Eime į lauką pasigrožėti panorama.

– Jau esu ją mačiusi.

Adamas laisva plaštaka suėmė jos alkūnę, delnu prisiglausdamas prie minkštos odos.

– Bet ne iš mano balkono.

Balkone ėmė rodyti vietos įžymybes.

– Štai ten – Karališkieji botanikos sodai, – pradėjo palinkdamas artyn ir jausdamas ją atsitraukiant; Dženos reakcija keistai jaudino. – O ten – Dandenongo kalnai [Žemų kalnų grandinė, nusidriekusi į Rytus 35 km atstumu nuo Melburno Australijoje.]. – Jis vėl pasislinko artyn.

– Adamai, liaukis mane tikrinęs.

Tikra gudragalvė.

– Ar tave tikrinu?

– Pats žinai, kad taip. Ir man tai nemalonu, – pasakė Džena, jausdama, kaip pulsuoja jos kaklo vena. Tačiau nesitraukė. Ji tvirtai laikėsi savo, ir Adamas suprato, kad nusiteikusi rimtai. Jis jautė, kad tam tikra prasme Džena jo geidžia, bet suprato ir tai, kad ji tvirtai pasiryžusi neperžengti oficialumo ribų. Jam tai buvo nauja. Net Medė...

Vėl užvaldė skausmas. Medės jau seniai nebuvo. Visus penkerius metus. Jų negimusiam vaikeliui dabar būtų ketveri, jeigu nebūtų žuvęs drauge su motina.

Nustūmė prisiminimus į šalį. Pasaulis nestovi vietoje.

– Eime vakarieniauti, – pasiūlė gergždžiančiu balsu ir apsisukęs ant kulnų nužingsniavo į vidų, statydamas koją už kojos, taip elgdavosi visada, kai pajusdavo sielvartą. Girdėjo, kad Džena eina paskui, tačiau sutelkė mintis į virtuvę ir į pirmąjį patiekalą, kurį namų prižiūrėtoja buvo jiems palikusi šaldytuve.

Į svetainę nešdamas dvi lėkštes vištienos ir mangų salotų buvo visiškai atgavęs savitvardą. Susėdę prie stalo vienas priešais kitą abu mėgavosi vakariene. Bent jau jis mėgavosi. Džena tik knebinėjo šakute.

– Neskanu?

– Skanu, – Džena metė į Adamą tiesų žvilgsnį. – Man tiesiog nepatinka čia būti, ir tiek.

Adamas kiek suirzo. Jos priešiškumas ėmė netekti žavesio. Moterys dažniausiai vertėsi per galvą, kad tik būtų pakviestos į jo butą.

Ir į jo lovą.

Jis gurkštelėjo vyno.

– Papasakok apie savo šeimą.

Nuleisdama šakutę Džena sužaibavo akimis.

– Mieliau norėčiau išgirsti, kodėl pageidauji, kad mėnesį būčiau tavo... partnere. Juk dėl to mane šįvakar pasikvietei.

– Tavo pasakojimas galbūt man padės susidaryti tikslesnį vaizdą apie brolį, – jis tarė pabrėžtinai, nes buvo pripratęs diktuoti sąlygas.

Suspaudusi lūpas Džena galiausiai nusileido.

– Mano tėvai gyvi ir sveiki, neseniai abu išėjo į pensiją. Šeimoje esame tik du vaikai – Stiuartas ir aš. Stiuartas už mane penkeriais metais vyresnis. Juodu su žmona Vike turi dvi mažas mergaites.

Adamui kaip visada reikėjo pasistengti užgniaužti vidinį skausmą, kurį sukeldavo kalbos apie svetimus vaikus.

– Kiek joms metų?

– Penkeri ir treji. – Dženos žvilgsnis pervėrė. – Gana didelės, kad pasiilgtų tėvo.

– Neabejoju. – Adamui buvo įdomu, ar Stiuartas dukrelių ilgisi taip pat kaip mergaitės jo. Ar supranta, koks yra laimingas, kad jas išvis turi? Adamas nė už ką nepaliktų savo žmonos ir vaikų mėnesių mėnesiams.

Tačiau ir neplanavo jų turėti.

Bent ne dabar.

Vienintelis vaikas jo gyvenime buvo metukų amžiaus dukterėčia Nikolė, kuri – neseniai paaiškėjo – iš tikrųjų yra Dominyko dukra, pradėta dirbtinio apvaisinimo būdu, o ne Lijamo, kaip manyta. Ši miela maža mergaičiukė dievino savo tėtį, o tas dievino ją. Dominykui plyštų širdis, jeigu tektų ją palikti ilgam laikui.

Dėl šios priežasties Dominykas ir Kasandra pasiėmė Nikolę kartu į medaus mėnesį šeimai priklausančiame vasarnamyje atogrąžų tolimojoje šiaurinėje Kvynslando dalyje. Dėl šios priežasties Adamas laikinai gyveno čia, Melburne, kad padėtų tėvui tvarkyti Rotų bendrovės reikalus, o ne keliavo po šalį tikrindamas parduotuves ir tvarkydamas reikalus kaip įpratęs. Reikėjo pripažinti, kad šį kartą sėslus gyvenimas jam patiko. Anksčiau negalėdavo nustygti vietoje, vis trokšdavo keliauti, tačiau pastaruoju metu toks gyvenimo būdas pradėjo nebetenkinti.

Kitame kambario gale suskambęs telefonas pažadino Adamą iš susimąstymo. Jis nepajudėjo. Kad ir kas tai būtų, paskambins vėliau, o jeigu skambino toji, apie kurią dabar pagalvojo, neabejotinai paskambins dar kartą.

– Neatsiliepsi?

– Ne.

Telefonas sučirškė dar kartą.

Džena pažiūrėjo į aparatą, tada į Adamą.

– Nenorėčiau būti kliūtis.

– Nesi, – trumpai pasakė jis. Tie skambučiai įkyrėjo iki gyvo kaulo. Nereikėtų taikstytis. Jeigu tik...

Įsijungė atsakiklis ir pasigirdo kimus moteriškas balsas. – Adamai, čia Čelsė. – Tyla. – Ieškau Todo, pagalvojau, gal jis su tavimi. Būtų puiku, jei galėtum man paskambinti, kai grįši. – Vėl tyla. – Lauksiu, – sunkiai šnopuodama padėjo ragelį.

Kambaryje įsivyravo tyla, Džena kilstelėjo antakį.

– Nenorėjai kalbėtis?

– Ji ir yra toji priežastis, dėl kurios man reikia partnerės.

Džena kilstelėjo galvą.

– Nesuprantu.

Teisingai. Atėjo laikas paaiškinti, kam reikalinga jos pagalba. Nenorėjo pasakoti svetimam žmogui dalykų, kurie galėjo pakenkti jo santykiams su geriausiu draugu, tačiau Čelsė anksčiau ar vėliau tai padarys pati. Nėra ko prarasti. Be to, jeigu Džena pamėgintų šią informaciją panaudoti prieš jį, sunaikintų ją ir jos šeimą. Neabejotinai.

Adamas nuleido šakutę ir atsilošė kėdėje.

– Čelsė ištekėjusi už mano geriausio draugo. Su Todu draugaujame dar nuo vaikystės. Pernai per jo vestuves buvau vyriausiasis pabrolys, o jis buvo vyriausiasis pabrolys mano... vestuvėse.

– Tu našlys, tiesa?

Vadinasi, Džena jau žino. Adamas nusišaipė iš savęs. Tikriausiai neįmanoma nežinoti . Pro žiniasklaidos akis neprasprūsdavo jokia smulkmena apie jo šeimą.

– Taip. Aš našlys. – Nepakentė šio apibūdinimo. Visa širdimi. Tokia etiketė vertė žmones gailėtis. Tačiau jis nebuvo auka. Taip, patyrė netektį. Didžiulę. Bet sugebėjo atsigauti. Ir gyventi toliau.

– Tai kas negerai su ta Čelse?

Adamas vėl sutelkė dėmesį į dabartį.

– Pagalvok pati. Nejau ką tik negirdėjai nieko... asmeniško ... jos balse?

– Žinoma, girdėjau. Ji tavęs geidžia.

Adamas išsiviepė. Džena pasakė taip, tarsi tai būtų taip kasdieniška.

– Ir visomis išgalėmis stengiasi įsitempti į lovą.

Atrodė, kad kurį laiką mąstė, paskui nukreipė į jį įdėmų žvilgsnį.

– Kiek laiko tai vyksta?

– Nieko nevyksta, – atšovė Adamas. – Bent jau su manim.

Džena nereikšmingai mostelėjo ranka.

– Tada su ja.

Po galais, Čelsė vedė iš pusiausvyros, ir tai toli gražu nebuvo malonu.

– Tik prieš šešias savaites, kai ji akivaizdžiai pradėjo prie manęs priekabiauti, ėmiau kažką įtarti. Tikrai jos neskatinau. Neskatinu ir dabar, bet neatrodo, kad tai ją atbaidytų. – Jis lėtai iškvėpė. – Blogiausia, kad anksčiau Čelsė man taip pat patiko. Maniau, jog Todui ji tinkama pora.

– Ar ji patraukli?

– Taip, patraukli, Džena, bet ji geriausio mano draugo žmona . O aš neketinu apgaudinėti savo draugo tam, kad tapčiau geidžiamas.

Jos veide šmėkštelėjo keista išraiška.

– Stebiuosi. Maniau... – Ji nutilo.

– Ką? Kad galiu sugriauti dviejų žmonių santuoką? – Adamo lūpos persikreipė. – Labai dėkoju, – pasibjaurėjęs tarė.

– Juk garsėji kaip mergišius.