Максин Салливан: Tariama meiluze

Adamas stovėjo tiesiai už nugaros, savo artumu be galo nustebindamas ir priversdamas suvirpėti kelius. Ištiesęs rankas suėmė Dženą ties alkūnėmis, kad ši neišvirstų iš kojų. Adamo prisilietimas akimirką privertė ją pamiršti viską pasaulyje, lenktynių pranešėjo balsas, rodės, virto tyliu šnabždesiu, o džiaugsmingi žiūrovų riksmai tapo vos girdimi.

Akys žvelgė šiltai, o griežtos lūpos išsilenkė geidulinga šypsena, kuri žadėjo atverti dar niekada nematytus pasaulius.

– Man atrodo, kad šios durys veda ne ten, kur nori, – jis lėtai ištarė, sukeldamas karštą srovenimą Dženos nugara. Ji sumirksėjo.

– Ne... ten?

– Tai sandėlis, – parodė į užrašą ant durų.

– Ak, – tepasakė supratusi, kad per skubėjimą neatkreipė dėmesio. Galvojo tik apie tai, kaip pasprukti nuo Adamo. Džena atsitraukė, ir jo rankos nusviro. Jis vis dar stovėjo per arti.

Jeigu būtų turėjusi laiko viską apsvarstyti, būtų pasijutusi visiška kvaiša, kad nuo jo bėgo. Tačiau ji tik pasisuko vildamasi išvysti moterų tualetą ir kuo greičiausiai sprukti tolyn.

Staiga Dženai šovė mintis. Argi pabėgti nebūtų didžiausia beprotybė, kai pats Rotas siūlosi jai į rankas? Argi nuryti išdidumą ir stoti su juo akis į akį nebūtų mažiausia kaina? Juk ji nesiliovė melstis, kad gautų progą padėti broliui, ir dabar toji proga – jai prieš nosį. Po galais, ji kažkaip privalo padėti Stiuartui.

Giliai įkvėpusi Džena išsižiojo kalbėti, bet pro šalį einant jaunai moteriai persigalvojo. Koridorius – netinkama vieta asmeninėms šnekoms.

Ji pamojo į sandėlį.

– Gal galėtume pasikalbėti akis į akį?

Adamas keistai nužvelgė.

– Čia?

– Taip. – Privalo su juo pasikalbėti. Dabar. Jeigu nereaguos žaibiškai, kitos progos gali nepasitaikyti. – Prašau.

Adamas nesujudėjo. Veido išraiška buvo itin keista. Tarsi būtų... nusivylęs. Jis papurtė galvą.

– Atleisk, gražuole. Esi pritrenkianti, ir turiu pripažinti, kad tavo kvietimui atsispirti be galo sunku, bet greitai pasigrabalioti šluotų spintoje – ne mano stilius. Man patinka pirmiausia pavakarieniauti su moterimis ir išgerti vyno.

– K-ką? – žioptelėjo Džena.

Adamo akyse šmėstelėjo nepasitenkinimo šešėlis.

– Neabejoju, kad ne vienas vyras mielai su tavim sueitų po tokios trumpos pažinties, bet aš... esu romantikas. – Jis pasuko atgal į priėmimo kambarį. – Ketinau pakviesti į pasimatymą, bet...

Laiku atgavusi savitvardą Džena stvėrė jį už rankos.

– Nejau manai, kad man reikia sekso? – sušnypštė pasijutusi smarkiai įžeista. – Galiu užtikrinti, kad tai paskutinis dalykas, apie kurį pagalvočiau.

Adamo žvilgsnis nukrypo į Dženos ranką, kuri laikė įsitvėrusi jo rankovės, paskui pakilo aukštyn, tačiau net jausdama jo raumenis nepaleido.

– Man tikrai reikia su tavimi pasikalbėti. Ir geriau, kad mūsų niekas negirdėtų... – Nurijo seiles. – Tačiau galime tai padaryti ir viešai, – išdrįso pagrasinti.

Jo akių žvilgsnis išliko ramus.

– Nesuprantu, ką svarbaus gali turėti man pasakyti, kai pažįstame vienas kitą vos kelias valandas.

Džena vis dar buvo įsikibusi į Adamo ranką.

– Netrukus suprasi.

Po jos žodžių stojo apgalvota tyla.

– Ar tai tu surežisavai šios dienos susitikimą?

– Ne. Tačiau tai nereiškia, kad neturiu svaraus nusiskundimo tavo šeima.

– Mano šeima? – jis įsitempė.

– Gal dabar sutiksi pasikalbėti asmeniškai?

Vėl tyla.

– Gerai, – nulenkęs galvą sutiko Adamas.

Išgirdusi, kad jis nenoriai sutinka, Džena paleido ranką ir tyliai su palengvėjimu atsikvėpė, nors ir suprasdama, kad tai tėra pirmas žingsnis.

Adamas ištiesė pro ją ranką ir pasukęs rankeną stumtelėjo duris, mostu parodydamas eisiąs paskui ją. Dabar vyras buvo nusiteikęs dalykiškai ir savo elgsena teigė neturįs jokių kėslų. Abiem atsidūrus viduje užvėrė duris ir atsistojo priešais.

– Dabar kalbėk.

Džena suprato pasielgusi kvailai, kad neprivertė jo eiti pirma savęs. Neliko galimybės atsitraukti – patalpoje tebuvo didelis langas matiniu stiklu, kuris darė klaidinamą laisvės įspūdį, o atstumas tarp jos ir atsitiktinio pagrobėjo buvo mažas. O, Dieve, ką, po galais, sau manė?

Džena prisiminė brolio sielvartą. Tai suteikė jėgų eiti toliau. Išsitiesė.

– Noriu, kad grąžintum mano broliui pinigus, kuriuos tavo brolis Lijamas iš jo išviliojo apgaule.

Adamas sustingo.

– Atsuk juostelę atgal ir paleisk dar kartą. Tik šįkart lėtai.

Ak, šis vyras kuo puikiausiai moka išlikti šaltakraujiškas, bet, matyt, velionio brolio niekšybes ne kartą teko glaistyti. Tikriausiai ne sykį teko meluoti žmonėms, kuriuos Lijamas Rotas apgavo per daugelį metų.

– Tikėjausi, kad neigsi. Juk Rotai visi už vieną. – Taip sakė Stiuartas, o ji neturėjo priežasties netikėti . Turtingieji ir privilegijuotieji visada sugeba išsisukti. Jos buvęs vaikinas Luisas buvo toks pats, nors turtais Rotams toli gražu neprilygo. Jis manė, kad pinigai leidžia daryti ką tik nori, net apgaudinėti savo merginą.

Adamo Roto akys išdavė susierzinimą.

– Negaliu neigti to, apie ką nieko nežinau, – atžariai sugrąžino Dženą į realybę. Jo antakiai susimetė į raukšlę. – Kas toks tavo brolis išvis?

– Stiuartas Brensonas.

Jo veide nesujudėjo nė vienas raumuo.

– Ar turėčiau jį pažinoti? – paklausė, bet neleido atsakyti. – Apgailestauju, brangute, bet palaikei mane kažkuo kitu. Mano šeima su tuo nesusijusi.

Adamo mėginimas nusimesti atsakomybę supykdė Dženą.

– Žinau, ką man sakė brolis.

Vyras tvirčiau sukando žandikaulius.

– Norėčiau, kad pakartotum žodis žodin, ką jis sakė.

Džena su palengvėjimu atsikvėpė – jis bent pasiruošęs klausytis.

– Prieš šešias savaites per žinias pranešė, kad tavo tėvai dalyvauja Australijos dienos vakarienėje. Buvo rodoma ištrauka iš Lijamo laidotuvių. – Jaunesnysis Adamo brolis anksti gruodį mirė nuo ligos.

Adamas nekrustelėjo.

– Pasakok toliau.

– Tada mane aplankė Stiuartas. Atrodė baisiai. Norėjau paklausti, kas atsitiko, bet jis pažvelgė į televizorių ir išvydęs laidotuvių procesiją pratrūko raudoti. Sakė, kad tavo brolis išviliojęs iš jo didžiulę pinigų sumą, kurią jis tik šiaip ne taip sukrapštęs. – Džena atminė, kaip išsigando tai sužinojusi.

– Lijamas niekada nebūtų taip pasielgęs.

– Apgailestauju, bet pasielgė būtent taip, – ištarė nė neabejodama.

– Jis turėjo savo pinigų. Jam nereikėjo svetimų.

Moteris kilstelėjo galvą.

– Argi jis neinvestavo šiaurėje į pramogų parko projektą, kuris vėliau žlugo? – Pastaruoju metu laikraščiuose tik apie tai ir rašoma. Lijamo vardą ji įsiminė geriausiai, ypač dėl jo mirties.

Šitai pagaliau patraukė Adamo Roto dėmesį.

– Pasakok.

Ore pakibo įtampa, bet Džena negalėjo leistis užvaldoma jaudulio.

– Maždaug prieš dvejus metus Stiuartas sutiko Lijamą per oficialų priėmimą ir...

– Kokį priėmimą? – paklausė Adamas.

Džena mėgino prisiminti, bet tas vyras taip stebeilijo, tad sunkiai sekėsi.

– Nežinau. Stiuartas neminėjo.

Adamas suraukė antakius.

– Maždaug prieš tiek laiko mano brolis sužinojo sergąs, – sumurmėjo.

– Žinau, – tyliai pasakė Džena, jausdamasi nesmagiai, kad turi apie tai kalbėti. – Tačiau tai nieko nekeičia. Tavo brolis vis tiek paėmė pinigus.

Adamas tvirtai suspaudė lūpas.