Максин Салливан - Tariama meiluze

Džena galvojo, ką čia pasakius.

– Ar tavo tėvai taip pat bus šį vakarą?

– Ne, šeimai atstovausiu aš. Tėvai išvyko kitais reikalais.

– Tikriausiai visos mero puotos vienodos, – negalvodama pasakė ji.

– Ko gero, – Adamas vos šyptelėjo. – Deja, mano dėdei reikia atlikti sveikatos tyrimus. Tėvai nusprendė verčiau vykti į Brisbaną jo palaikyti.

Džena sudrebėjo – pasirodo, padarė skubotą išvadą.

– Labai išmintinga.

– Jis – šeimos narys, – tepasakė Adamas, limuzinui iš lėto sustojus prie rotušės.

Laimė, šiek tiek anksčiau atvykęs meras su žmona nukreipė žiniasklaidos dėmesį, ir Džena džiaugėsi galėdama kartu su Adamu prisidėti prie susirinkusiųjų pastato viduje niekam nė nepastebėjus.

Melburno rotušė buvo įspūdingas šimto metų senumo pastatas, ir kiekvieną tų retų kartų, kai Džena čia apsilankydavo, jai gniauždavo kvapą matant pastato puikumą. Menkiausia rotušės detalė dvelkė didybe ir karališkumu, pradedant prabangiais didžiaisiais laiptais, marmuriniu vestibiuliu, puikiais vitražiniais langais ir baigiant iki begalybės kylančiomis lubomis, kurias vainikavo sietynai. Svarbiausias pastato eksponatas – įmantriai raižyti mediniai vargonai, didžiausi visame Pietų pusrutulyje.

Pagrindinė salė šio įsimintino vakaro proga buvo nuostabiai išpuošta, todėl niekas nepastebėjo, kad kiek vėluojama pakviesti prie stalo. Supratusi, kad patarnautojas juos veda į salės priekį, Džena vos užgniaužė dejonę. Anksčiau apie tai nė nepagalvojo.

– Ar viskas gerai? – tyliai į ausį paklausė Adamas.

– Nesitikėjau, kad sėdėsime su Melburno meru ir žmona, – sušnypštė ji.

– Nesinervink.

– Atleisk, bet nesu pratusi prie tokių ištaigingų renginių.

Adamas kreivai nusišypsojo.

– Gal meras ir jo žmona viešumoje atrodo neprieinami, bet, patikėk, jie tokie patys žmonės, kaip tu ir aš.

– Abejoju, – sumurmėjo ji ir tik vargais negalais išspaudė šypseną svečiams priekyje.

Juos pristatė prie stalo sėdintiems garbingiems asmenims, tarp kurių buvo matyti dar dvi laisvos vietos. Tikriausiai rezervuotos ministrui pirmininkui, – Dženos galvoje sukosi ciniškos mintys. O ji taip stengėsi likti nepastebėta. Nebuvo pratusi prie tokio aukšto lygio pobūvių. Net Luiso šeima su visais ryšiais daugių daugiausia galėtų pabučiuoti susirinkusiems prie stalo skvernus.

Kai atnešė gėrimus, Adamas pasinaudojo visuotiniu sujudimu prie stalo ir palinko į Dženą.

– Jeigu tau tai padės atsipalaiduoti, įsivaizduok visus susirinkusiuosius su apatiniais, – sušnabždėjo į ausį. – Po drabužiais visi esame lygūs.

Ji šiek tiek atsitraukė, žvilgsniu keliaudama nuo griežtų jo lūpų prie mėlynų akių. Šiam vyrui nebuvo lygių.

– Ar jau įsivaizduoji mane su apatiniais? – sumurmėjo jis blizgančiomis akimis, vis dar laikydamas prikišęs galvą ir vėsiu gaiviu kvėpavimu virpindamas Dženos odą.

Jos papilvę tarsi kas būtų pakutenęs.

– Aš...

– Sveikas, Adamai, – nutraukė vyro balsas. – Liaukis monopolizavęs tą damą ir supažindink.

Palengvėjusia širdimi Džena pakėlė akis ir pamatė prie stalo sėdančią porą. Vyras išvaizdus ir kažkur matytas, o patraukli blondinė prie jo šono stengėsi nuslėpti į Dženą nukreiptą smalsų žvilgsnį. Tos moters akyse buvo kažkas keista...

– Todai, turi savo monopolizuojamą moterį, – pajuokavo Adamas ir nerūpestingai savininkišku judesiu apsivijo ranka Dženą. Vadinasi, tai Todas ir Čelsė. Adamas atrodė atsipalaidavęs, bet Džena jautė, kad jo kūnas įsitempė, ir nusprendė, jog taip jis mėgina išlaikyti fizinį atstumą tarp savęs ir antrosios poros. Bučiniu pasveikinti Čelsės jis akivaizdžiai nenorėjo – kad dar labiau nepaskatintų.

Čelsė pati ėmėsi iniciatyvos.

– Kaip sekasi, Adamai? – paklausė palinkdama į priekį ir bučiuodama jį į skruostą. Apatinę dalį. Netoli lūpų. Džena pajuto, kaip Adamo ranka ant jos nugaros tvirčiau susigniaužė.

Paskui Adamas pristatė ją, ir Džena galiausiai suprato, kas iš tikrųjų šie žmonės. Prastuomenė? Kur tau. Todas – visiems gerai žinomo nekilnojamojo turto magnato sūnus, o Čelsės tėvas turi plieno verslą. Turtai varva nuo šių šeimų medžių tarsi skystas auksas.

Dieve švenčiausias, ir į ką ji įsivėlė? Juk žinojo, kad Rotai priklauso visuomenės grietinėlei, tad turėjo numanyti, kad ir geriausi draugai bus iš tos pačios aplinkos. O dabar ir ji turės apsimesti priklausanti išskirtiesiems. Ar sugebės? Džena metė žvilgsnį į Čelsę – šios akys blizgėjo ypatinga liepsna – ir pasiryžo iš visų jėgų pasistengti.

Laimė, sėdėti greta tos moters jai neteko. Tačiau įsitaisę prie apskrito stalo visi kuo puikiausiai matė vieni kitus, o jos ir Čelsės neskyrė nė pusė to atstumo, kokio Džena būtų pageidavusi.

Pokalbiams prie stalo progų buvo mažai, nes svečiai nuolat prieidavo pasišnekėti su garbiais asmenimis. Paskui buvo patiekta nuostabi trijų patiekalų vakarienė, kurią vis nutraukdavo oficialios kalbos – ir ilgos, ir trumpos, ir be galo nuobodžios.

Tačiau mandagioji visuomenė buvo... na... mandagi.

– Džena, – kreipėsi Čelsė, kai fanfaros baigėsi, – ar gyveni Melburne?

Džena buvo bebaigianti desertą, kurio pavadinimo nė ištarti negalėjo, bet kurio skonis buvo dieviškas. Praradusi apetitą tik linktelėjo ir bejausmiu veidu laukė tardymo tęsinio. Orkestras tyliai užgrojo šokių muziką, tačiau tai netrukdė kalbėtis.

Čelsė kilstelėjo galvą.

– Nesu tavęs anksčiau mačiusi. Kuo užsiimi?

Čelsės pasaulyje žmonės neabejotinai užsiimdavo veikla, kuri nebuvo susijusi su darbu. Dženos pasaulyje žmonės dirbo tam, kad išgyventų.

– Kuriu papuošalus.

– Štai kaip? – Čelsės žvilgsnis akimirksniu nukrypo į Dženos vėrinį. – Kaip miela, – tepasakė. – Garsi bendrovė?

– Na, ne. – Nebuvo reikalo sakyti, kad dirba Končiui. Kuo mažiau Čelsė žinos, tuo bus paprasčiau. Be to, Džena suprato, kad toji moteris nesižavės jos papuošalu vyrų akivaizdoje.

Čelsė dirbtinai nusijuokė.

– Kokia aš kvaila. Jei būtume girdėję apie tavo darbus, nereikėtų klausti, kam dirbi.

Todas meiliai pažvelgė į žmoną.

– Tu nekvaila, brangioji. Esi be galo miela.

– Ak, Todai, – sumurkė Čelsė, bet Džena pastebėjo, kad į akis jam nežvelgė.

Todas mirktelėjo Adamui.

– Adamai, ar nemanai, kad mano žmona miela? – jo žvilgsnis neišdavė nė menkiausio įtarimo, kad tarp jo žmonos ir geriausio draugo esama povandeninių srovių.

Adamas nusišypsojo.

– Labai miela, Todai. – Pasakęs pakilo ir ištiesė ranką Dženai. – Atleiskite, bet noriu pašokti su savo dama. – Jis nusivedė Dženą į šokių aikštelės vidurį ir prisitraukė artyn – jos moteriški linkiai susiliejo su jo tvirtu kūnu.

Dženos širdis suspurdėjo ir ji atsitraukė apsimesdama, kad žiūri jam į akis, bet iš tikrųjų tenorėdama saugaus atstumo.

– Adamai, ji rimtai įklimpusi.

– Ačiū. Kaip tik to išgirsti nenorėjau.

– Atleisk, bet ta moteris saldi kaip cukrus.

– Taigi, o aš kaip tik nemėgstu saldumynų. – Jo lūpų kamputis kilstelėjo. – Todėl tu man be galo patinki.

Džena buvo priversta nusišypsoti.

– Moki sakyti gražius dalykus moterims.

Linksmai žvelgdamas mėlynomis akimis Adamas sukikeno.

– Nesiliauk šypsojusis, Džena.

Ji turėjo sau priminti, kad tai skirta tik viešumai.

– Štai taip? – paklausė su kerinčia šypsena veide.