Максин Салливан - Tariama meiluze

– Nuo tavo namų grįšiu taksi.

– Haris parveš, kai išgersi su manimi vakarinę taurelę.

– Pageidaučiau važiuoti namo iš karto, kai tik atvyksime prie tavo buto. – O gal jis vis dėlto kažką sumanė?

Adamo akys pervėrė skvarbiu žvilgsniu.

– Gal bijai eiti į mano namus?

– Ne.

– Baiminiesi manęs?

– Ne. – O jei ir bijotų, niekada to neprisipažintų. Adamas varstė akimis ir, regis, galiausiai patikėjo atsakymu.

– Paklausyk, Čelsė ir Todas yra pelėdos. Gali būti, kad jie dar kurį laiką važinėsis ieškodami, kur galėtų nutūpti. Nenoriu, kad pamatytų tave taksi arba vieną limuzine. – Moteris išsižiojo kažką sakyti. – Taip, net jei langai tamsinti. Geriausia, jei kiek pabūsi pas mane. Leisk jiems susirasti pasilinksminimo vietą.

– Ar viską kuri ekspromtu?

Adamas sukikeno.

– Ne. – Po akimirkos surimtėjo. – Bet norėčiau, po galais. Suprantu, kaip neįtikinamai skamba, bet būk gera, padaryk paslaugą.

Džena ėmė svarstyti. Rizikuoti, kad ir menkai, tikrai nebuvo prasmės. Nors jai nepatiko mintis, kad Adamas gali atšaukti susitarimą, tokia tikimybė vis dėlto buvo. Kol ji nesumokės savo mokesčio.

Visiškai.

Ji nulenkė galvą.

– Manau, kad galėčiau išgerti su tavimi vieną taurelę.

– Puiku.

Toliau važiavo tylėdami. Buvo penktadienio vakaras, tad net rodyklėms artėjant prie vidurnakčio Šventosios Kildos gatvėje vis dar knibždėte knibždėjo automobilių ir šaligatviais vaikštinėjo daugybė žmonių, tačiau Džena jautėsi, lyg juodu su Adamu būtų vienudu. Jautė jį sėdintį greta... matė šlaunis po juoda kelnių medžiaga... užuodė losjono po skutimosi kvapą... Šis vyras šalia trikdė.

Norėdama nutraukti tylą Džena pakėlė akis.

– Čelsė sakė, kad susitikinėji su kita moterimi.

Adamas tvirtai suspaudė ir ištempė lūpas.

– Nebesusitikinėju jau kelias savaites.

Džena nesuprato, ar jį suerzino jos klausimas, ar tai, kad Čelsė apie tai papasakojo, ar ta kita moteris. Tikriausiai visi trys dalykai.

– Tada ją reikėtų apšviesti, – garsiai mąstė Džena.

– Jai reikia kur kas daugiau, – subambėjo jis, akimirką atrodė, kad jo kantrybė baigėsi. Veidas vėl tapo griežtas. – Čelsė susidraugavo su Diana, o šioji nenori pripažinti, kad tarp mūsų viskas baigta. Deja, Diana – moteris, su kuria susitikinėjau – nesąmoningai teikia Čelsei informaciją. Tačiau nė nenutuokia, kad šioji ja tik naudojasi.

Džena kilstelėjo galvą.

– O, Dieve, tavo gyvenimas tikra maišatis.

Adamas išsiviepė.

– Tiesa, bet aš dėl to nė kiek nekaltas. – Gūžtelėjo pečiais. – Viskas tik dėl teritorijos.

– Teritorijos? Turi galvoje – dėl to, kad tu – Rotas?

– Dėl to, kad aš – vyras, – Adamo balse vėl buvo justi humoro gaidelė.

Džena pradėjo juoktis, bet netikėtai pasigirdęs Todo ir Čelsės automobilio signalas, linkintis jiems labos nakties, privertė pašokti – baltas limuzinas praūžė pro šalį kaip tik tada, kai juodu atsidūrė priešais namą, kuriame gyveno Adamas.

– Patogiai įsitaisyk, o aš įpilsiu išgerti, – pasiūlė Adamas jiems išėjus iš asmeninio lifto.

Padėjusi rankinę ant sofos Džena išslinko į balkoną. Neketino įsitaisyti per daug patogiai, bent jau ne taip, kaip jam tikriausiai norėjosi.

Netrukus prie jos prisijungė ir Adamas – gurkšnodami brendį abu stovėjo ir žiūrėjo į šiltą rudens naktį, kuri vis dar dvelkė vasara. Namas nebuvo labai aukštas, bet stovėjo pagrindinėje gatvėje, prestižiniame rajone. Anksčiau viešėdama Džena susidarė įspūdį, kad visas viršutinis aukštas priklauso Adamui – iš čia atsivėrė kvapą gniaužiantis miesto, įlankos ir kalnų grandinės vaizdas.

Tačiau praėjusį kartą balkone Adamas stovėjo per daug arti. Džena pasuko galvą ir pamatė, kad jis stebi tamsiomis degančiomis akimis. Užgniaužė kvapą. Adamas buvo atsilaisvinęs kaklaraištį ir atrodė itin seksualiai.

– Tau tinka ši spalva, – sumurmėjo jis.

Susijaudinusi Džena pasakė tai, kas pirmiausia šovė į galvą.

– Vinio parduotuvėje galima rasti neblogų dalykėlių.

Tarp jo antakių susimetė raukšlė.

– Vinio? Kažin ar esu girdėjęs.

Džena negalėjo susilaikyti nenusijuokusi.

– Šventasis Vincentas de Polis . Turėtum žinoti, jiems priklauso daug dėvėtų drabužių parduotuvių.

Adamo veido raumuo truktelėjo.

– Dėvi suknelę iš antrų rankų?

– Negirdėtas dalykas tavo aplinkoje, – ji visiškai neįsižeidė. Juk jam su tuo niekada nebuvo tekę susidurti. – Jie visas prekes gražiai sutvarko ir turi tikrai šaunių dalykų. Daug kas perka dėvėtus daiktus. Ir visiems tai naudinga. Žmonės gali apsirengti padoriais drabužiais, kurių šiaip jau neįpirktų, o pinigai skiriami labdarai.

Adamas žiūrėjo į Dženą taip, tarsi ši kalbėtų svetima kalba, o sutrikęs jis atrodė dar juokingesnis. Šitas vyras visiškai atitrūkęs nuo pasaulio. Juk ne visi gali sau leisti ikrus ir šampaną.

Staiga Adamo žvilgsnis tapo skvarbus ir nukrypo į jos lūpas. Vyro akys vėl užsiliepsnojo. Džena jautė, kaip blėsta jos šypsena, o Adamo veidas iš lėto linko artyn. Ji negalėjo pajudėti, netgi negalėjo padėti rankose laikomos taurės.

Prisilietęs lūpomis Adamas sustingo – tai buvo įstabiausias dalykas, kokį jai buvo tekę patirti gyvenime. Juodu lietėsi tik lūpomis, bet Dženai atrodė, kad jis liečia visaip, kaip tik įmanoma, apie ką ji nė nedrįso galvoti. Kaip taip galėjo būti?

Brendžiu dvelkiantis jo liežuvis stumtelėjo Dženos lūpas, ir tos atsivėrė. Ji nesipriešino. Negalėjo. Adamas pradėjo hipnotizuojamai glostyti. Viską darė apgalvotai: ne erzindamas, bet tyrinėdamas... taip tiksliai... taip nuostabiai... prigludęs prie jos lūpų, šiltu kvėpavimu virpindamas visą kūną, neleisdamas ištrūkti iš sustingusio laiko akimirkos... kol pati sugebės įtraukti oro.

Jis iš lėto atsitraukė ir atidžiai pažvelgė Dženai į akis. Pagaliau ji įtraukė gurkšnį oro ir suvokė, kad tarp jų kažkas įvyko. Po akimirkos Adamo žvilgsnis prisipildė vyriško pasitenkinimo. Džena įsitempė nenorėdama, kad jis susidarytų klaidingą nuomonę. Nesileis taip bučiuojama, kad bučiniai dar ilgai tvyrotų ore.

– Turėčiau trenkti tau per veidą.

– Hmm, būtų keista.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Vien tai, kad netrenkiau , dar nereiškia, kad kitą kartą vėl leisiu taip pasielgti.

Adamo žvilgsnyje spindėjo kvietimas į dvikovą, bet sutikęs tvirtą priešininkės akių žvilgsnį nusišypsojo.

– Kitaip sakant, nenori būti mano meiluže, ir man verčiau su tuo susitaikyti?

– Būtent.

– Teisingas požiūris.

Ji prunkštelėjo. Ką jis čia vaidina?

Adamas kilstelėjo antakius.

– Atrodai nustebusi.

– Taip ir yra. Nesitikėjau, kad taip lengvai pasiduosi.

– O kas sako, kad pasidaviau? – Jis nusišypsojo... bet po akimirkos šypsena dingo. – Nakvok čia.

– K-ką? Ar ką tik nesusitarėme...

– Jau vėlu. Gali miegoti svečių kambaryje.

Džena ėmė tyrinėti jo veidą, tiksliai nesuvokdama, ko ieško.

– Adamai, ar tikrai to reikia?

– Deja, taip. Tik dabar pagalvojau, kad rytoj rytą Čelsė gali pasibelsti į mano duris vien tam, jog įsitikintų, kad vis dar esi čia.

Džena pasijuto nejaukiai.

– Tą galima pavadinti persekiojimu.

– Panašu, kad būtent tai ir vyksta, tačiau neturiu svarių įrodymų. Kiekvieną kartą jai paskambinus ar net pasirodžius mano bute kaip pasiteisinimas pateikiamas Todas. Niekas, ką šiuo metu ji padarytų, negalėtų būti panaudota teisme. – Adamas išsiviepė. – Tačiau teismo noriu mažiausiai.