Максин Салливан - Tariama meiluze

– Ne. Tik keletas nuotraukų, bet jose mūsų nėra.

– Puiku. – Nors Dženos tėvai ir brolio žmona žinojo apie vakarykštį pasimatymą, ji vis viena džiaugėsi, kad jųdviejų su Adamu nuotraukos nesipuikuoja laikraščių puslapiuose. Toks išgarsėjimas jos toli gražu nemasino.

Adamas susiraukė.

– Kaip suprantu iš klausimo, tėvams apie mane nepasakojai?

– Pasakojau, – paneigė Džena. – Bet tik apie pobūvį. Jie nieko nežino apie Stiuartą ir pinigus. – Tuoj pat suvokė padariusi klaidą išplepėdama per daug, todėl nutaisė rūgščią miną. – Po galais. Neturėjau to sakyti.

Adamo akys žybtelėjo šalčiu.

– Nepamiršk, kad sėdime toje pačioje valtyje. Mano tėvai taip pat nieko nenutuokia.

– Tikra tiesa, – pasakė ji, nusprendusi neleisti nerimui paimti viršaus. Gal jie ir gali sunaikinti vienas kito šeimas, tačiau likimas lėmė, kad ir jas apsaugoti gali tik jie patys.

Netikėtai Adamas kilstelėjo koją ir ištraukė iš po stalo greta stovėjusią kėdę.

– Sėskis ir pusryčiauk, – pakvietė jis, ir abiejų mintys iš karto nukrypo į vakarykštę dieną.

Į juos.

Džena žvilgtelėjo į Adamą, paskui į kėdę. Jeigu atsisės, atsidurs šalia jo.

– Ačiū, nesijaučiu alkana.

– Privalai užkąsti iki priešpiečių. Juk nenori nualpti. Tada tikrai atsidurtum laikraščiuose, – pajuokavo jis, tačiau Džena nujautė Adamą žinant tikrąją nenoro sėstis šalia priežastį.

Užsliuogė ant kėdės pasiryžusi įrodyti, kad nesileis įbauginama.

– Na, nebent užkąsiu vaisių.

– Dėkis, kiek nori, – mostelėjo jis į šviežiai supjaustytų vaisių lėkštę ir nebyliai klausdamas kilstelėjo kavinuką.

Džena linktelėjo.

– Ačiū. Ar pats viską suruošei? – Jai buvo sunku įsivaizduoti Adamą virtuvėje kantriai lupantį ir pjaustantį vaisius. Šis vyras priklausė valdybos posėdžių kabinetui ir – jos širdis suvirpėjo –miegamajam.

– Ne. Turiu namų prižiūrėtoją.

Džena susikaupusi šakute skirstė mangų ir ananasų riekeles, nesiliaudama svarstyti, ar namų prižiūrėtoja žino, kad svečių kambaryje kažkas miegojo.

– Taip.

Ji sumirksėjo ir pakėlė akis į Adamą.

– Ką?

Jis atsakė linksmu žvilgsniu.

– Taip, namų prižiūrėtoja žino, kad kažkas miegojo svečių kambaryje. Turėjau palikti jai raštelį, kad tavęs netrukdytų.

Jis ir vėl perskaitė mintis. Ar jis aiškiaregys, o gal ji per daug išsiduoda? Džena vylėsi, kad teisingas ne pastarasis variantas.

– Jai tikriausiai tai naujiena. Esu tikra, kad svečių kambariu čia beveik niekas nesinaudoja.

Jis tyliai nusijuokė.

– Tikra tiesa.

Džena negalėjo susivaldyti. Jos veidą nušvietė šypsena.

– Numanau, kad tau tai taip pat neįprasta.

– Ir vėl – tikra tiesa.

Džena sukikeno, Adamas pasekė jos pavyzdžiu. Akys susitiko. Džena jautė, kaip traukia Adamo žvilgsnio mėlis... o ji noriai jame skęsta...

– O kur... – atsitraukdama nuo besiveriančios prarajos pradėjo ji, – prižiūrėtoja dabar? Vis dar čia? – paklausė mėgindama kitur nukreipti mintis.

Adamas ne iš karto atsakė.

– Išėjo į Viktorijos turgų. Nupirkti šviežio maisto. Karalienės Viktorijos turgus buvo didžiausias turgus po atviru dangumi, dvelkiantis Senojo Pasaulio kerais, tačiau šią akimirką Dženai daug sunkiau sekėsi išsivaduoti iš šio vyro balso kerų.

Įtraukė oro ir pasistengė susikaupti. Vargu, ar toji moteris gyvena šiame bute. Tai visiškai prieštarautų Adamo stiliui.

Staiga Dženą nutvilkė netikėta mintis.

– Adamai, ar gerai ją pažįsti? Noriu pasakyti, kad jeigu Čelsei pavyko prasibrauti iki Dianos, gal ji pajungė savo tikslams ir tavo namų prižiūrėtoją. O šioji Čelsei gali pasakyti, kad praėjusią naktį nemiegojome kartu. Gali ir netyčia prasitarti.

Dženai nė nespėjus pasakyti nuogąstavimų, Adamas jau purtė galvą.

– Ne, tai neįmanoma. Šerilė man dirba jau dešimt metų. Besąlygiškai ja pasitikiu. – Balsas leido suprasti, kad abejonių nė negali kilti. Jokių.

Džena atrėmė Adamo žvilgsnį. Jo šeima gyveno nuolat apgaubta visuomenės dėmesio, ir pasikliauti žmonėmis jai turėjo būti sudėtinga. Todėl jo paties pasitikėjimas namų prižiūrėtoja šį tą sakė.

– Džiaugiuosi.

Po pusryčių Adamas sulaukė poros verslo skambučių, ir Dženai atsirado puiki proga pasišalinti. Jis iškvietė savo vairuotoją, kad parvežtų ją namo.

– Pirmą būk pasiruošusi, – pasakė. – Tavęs atvažiuos Haris.

Sutartu laiku Džena jau laukė – vilkėjo drobinę berankovę suknelę ir vasarinį švarkelį. Džena save įtikinėjo, kad ji ne kokia karalienė. Tai tebus paprasčiausias verslo renginys, kaip ir jos sandoris su Adamu.

Tačiau vis tiek negalėjo liautis nerimavusi. Jeigu tai nebūtų pasimatymas su Adamu, būtų apsimovusi nutrintus džinsus ir apsiavusi sportinius batelius ir su drauge klaidžiojusi po sodus. Galbūt būtų pasikvietusi Vikę ir jos mergaites, o gal tėvus. Ir mama, ir tėtis mėgo tokius pasivaikščiojimus.

Adamas tikriausiai jautė jos nerimą.

– Nesinervink, – sušnabždėjo į ausį vesdamasis ją vienu iš gausybės Karltono sodų takelių pro spalvomis sprogstančias ekspozicijas istorinių Karališkųjų parodų rūmų link.

Ji jautėsi dėkinga, kad Adamas prilaikė ranka, nes didžiojoje salėje ne vienas aukšto rango asmuo priėjo su juo persimesti žodžiu. Ji vėl suvokė tą pačią tiesą – jau per pobūvį suprato, kad žmonės elgiasi kitaip, jeigu šalia yra Rotas. Nekeista, kad ir patys Rotų vyrai manėsi esą dievų dovana moterims. Nenuostabu, kad ir Lijamas laikė save neliečiamu.

Tik vėlyvą popietę pagaliau atsirado galimybė pasivaikščioti po nuostabias ekspozicijas soduose. Laimė, Džena buvo pakankamai protinga apsiauti stilingai atrodančius patogius žemakulnius batelius – juk negalima tikėtis, kad vyras supras su aukštakulniais pasivaikščioti išsiruošusią moterį, galvojo Džena jiems klaidžiojant po gėlių ir aromatų pasaulį, tarp senovinių fontanų ir dekoratyvinių ežerų. Metė žvilgsnį į Adamą – tas žingsniavo persimetęs per petį švarką. Atrodė tarsi žurnalo reklamai paruoštas modelis.

Adamas sugavo Dženos žvilgsnį, ir ši nusuko akis į šoną.

– Oras šiandien nuostabus, – pasakė apsimesdama, kad žavisi kūrybiškomis ekspozicijomis ir nepastebi jo vyriško žavesio ir rankos, kuri jiems vaikštant ilsisi ant jos liemens ir laiko prispaudusi ją prie savo kūno. Tai skirta viešumai, – įtikinėjo save.

– Ar džiaugiesi, kad važiavai drauge? – jis paklausė šypsodamasis.

Džena linktelėjo.

– Tiesą sakant, taip. – Oficialioji dalis buvo baigta, ir dabar čia tikrai buvo gera. Grynas oras, saulė ir vyras pašonėje maloniai nuteikė. Nors Džena liko budri, vaikštinėdama šviečiant popiečio saulei pasijuto maloniai aptingusi.

– Gal eime į kazino išgerti? Vėliau galėtume pavakarieniauti viename iš ten esančių restoranų, – pasiūlė Adamas, kai jie pagaliau pasuko išeiti.

Pasiūlymas buvo šaunus, bet...

– Tikrai turėčiau važiuoti namo.

– Kodėl?

– Ar reikia pasiteisinti? – Dženos balsas skambėjo neįtikinamai.

– Taip.

Ji nusišypsojo, Adamas atsakė šypsena – ir staiga Džena pasijuto rizikuojanti netekti savisaugos instinkto. O to sau leisti negalėjo.

Todėl tik papurtė galvą.

– Geriausia, jeigu važiuosiu namo.

– Geriausia kam? Džena, pavakarieniauk su manimi, arba turėsiu valgyti vienas. – Vyras žengė žingsnį priešais pastodamas kelią. – Be to, nieko negaliu pasikviesti. Gali sužinoti Čelsė.