Максин Салливан - Tariama meiluze

Adamas dar labiau ištempė ausis.

– Kodėl?

Todas gūžtelėjo pečiais.

– Pastaruoju metu ji kažkodėl liūdna.

– Liūdna? – Viešpatie, jeigu Čelsė pradėjo rizikuoti savo šeima...

Todas dvejojo.

– Ji turi tam tikrų... bėdų. Tai moteriški dalykai, bet žinai, kaip būna.

Adamui pasirodė, kad po draugo žodžiais slypi kai kas daugiau ir tai neturi nieko bendra su juo . Ačiū Dievui! Gal Todas su Čelse išgyvena santuokos krizę? Gal atvirumas tėra vaidyba?

Todas atsikrenkštė.

– Nuoširdžiai norėčiau, kad atvyktumėte.

Adamas kurį laiką svarstė. Jeigu Todui tai svarbu, jis važiuos.

– Pasistengsiu padaryti viską, ką galiu, – linktelėjęs tarė.

Todui akivaizdžiai palengvėjo.

Jam išėjus Adamas liko sėdėti prie stalo sukiodamas rankoje auksinį rašiklį. Prisiminė, kaip po Medės mirties draugas vis užsukdavo į jo butą įsitikinti, ar jam viskas gerai; tai jis privertė Adamą pakilti iš lovos, apsirengti ir pavalgyti. Sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu Todas nuolat buvo šalia. Niekam kitam nepavyko prasibrauti pro jo liūdesį. Tik Todui.

Net jeigu tarp Todo ir Čelsės kažkas vyksta, Dženai kol kas apie tai geriau nieko nesakyti. Kitaip ji gali nutarti, kad Adamas sutinka sutrumpinti sutarties terminą. Net jeigu pinigų klausimas išsispręstų anksčiau, net jei reikalai su Čelse susitvarkytų sparčiau, jis vis tiek nori viso mėnesio su Džena Brenson. Ir gaus jį.

§

– Nagi, nagi, paslaptingoji panele, – sumurmėjo Markas Kontis pirmadienio rytą žengdamas į Dženos darbo kambarį.

Džena stengėsi nekreipti dėmesio į glitų jo akių žvilgsnį. Negalėjo suvokti, kaip Robertas ir Karmen Končiai sugebėjo užauginti tokią atžalą. Šioje šeimoje meilė buvo akla. Markas savo tėvams buvo tarsi šventasis.

– Ką nori pasakyti, Markai? – paklausė Džena imdama į rankas plonas replytes ir tęsdama darbą.

– Pirmiausia palieki mane lenktynėse, o paskui sužinau, kad dalyvauji mero puotoje ne su kuo nors kitu, o su pačiu Adamu Rotu. Paskui man pranešama, kad buvai pastebėta su juo gėlių parodoje šeštadienį.

– Na, ir kas? – Šis vaikinas veltui neleido laiko.

– Tu kupina netikėtumų, cara mia.

Džena pakėlė akis.

– Mano pasimatymai – tik mano vienos reikalas. O lenktynėse aš tavęs nepalikau. Tai nebuvo pasimatymas.

Ant jo veido užslinko tamsus šešėlis.

– Rotas – ne toks jau blogas laimikis.

– Nemanau, kad Adamui toks komentaras patiktų, – negalvodama pasakė Džena ir nustebo pamačiusi, kad Markas susigūžė.

Suėmęs save į rankas priverstinai nusišypsojo.

– Džena, aš juokavau. Nieko rimta neturėjau galvoje. – Kiek patylėjo. – Nereikia jam persakyti mano žodžių.

Vadinasi... Markas kažko bijo.

Įdomu.

Dženai tai mažai rūpėjo. Tenorėjo, kad Markas atstotų.

– Ne, tikrai nereikia, – ji užsimanė paišdykauti. – Vis dėlto jausčiausi dėkinga, jeigu neskleistum paskalų darbe. Nenoriu, kad žmonės pradėtų manęs pagarbiai bijoti. Esu tikra, kad Adamas taip pat įvertintų tavo norą man padėti.

Markas išsitempė.

– Žinoma.

Jam išėjus Džena lengviau atsikvėpė. Ne tik atsikratė Marko, bet ir padėjo jam išsaugoti reputaciją suteikdama pirmumo teisę Rotui. Pergudravusi šį įkyruolį Džena jautėsi be galo savimi patenkinta.

Triumfas truko vos akimirką – suvokė, kad viskas ir vėl susivedė į Adamą. Ji nervingai laukė naujojo savo pasirodymo su šiuo vyru, nesvarbu, kada tai būtų. Džena neabejotinai privalės jį lydėti į daugybę įvairiausių renginių, kuriuose artimiausiomis savaitėmis jis turės dalyvauti.

Jos nerimo neišsklaidė net mama, kai vakar paskambino pasiteirauti, kaip Dženai patikęs mero pokylis. Džena stengėsi kalbėti entuziastingai, per daug nepasakodama apie vyrą, su kuriuo dalyvavo. Nepadėjo ir faktas, kad jos tėvai ruošėsi į gėlių parodą – jai beliko prisipažinti, kad ten jau lankėsi dieną prieš tai. Su Adamu? Taip, – atsakė Džena. Po jos žodžių stojo reikšminga tyla, todėl Džena suskubo priminti mamai, kad nieko nesakytų Stiuartui.

Susiklosčiusi situacija nepastebimai virto didžiausiu jos gyvenimo išbandymu. Viešpatie, maldauju, kad pinigų reikalas būtų išspręstas kuo greičiau. Tada galėtų nutraukti santykius su Adamu, ir tėvai per daug nesinervintų sužinoję, kad Rotas nebuvo jai skirtas vyras, viskas būtų baigta.

Apie pusę aštuntos į svečius užsuko Adamas. Nors sveikindamasis Dženos nepabučiavo, jos širdis atveriant duris vos neiššoko iš krūtinės.

– Gal norėtum nueiti kur nors išgerti? – žengdamas vidun paklausė.

– Ar tai būtina? – Pamačiusi pašaipią Adamo veido išraišką, Džena suraukė nosį. – Atleisk, nenorėjau, kad taip nuskambėtų. Juk esu dirbanti mergina. Nesu pratusi linksmintis savaitės viduryje. – Tiesą sakant, išvis retai kada linksmindavosi, netgi savaitgaliais. Tikriausiai smarkiai skyrėsi nuo kitų jo merginų. Meilužių, – pataisė save Džena primindama sau, kad nėra Adamo meilužė ir neketina ja tapti, todėl išskirtinumas šiuo atveju buvo geras dalykas.

Adamo veidu nuslinko palengvėjimo šešėlis.

– Na, ką gi. Aš ir pats nelabai nusiteikęs. Tik pagalvojau, gal tu norėtum.

Toks rūpestingumas sujaudino Dženą, ypač matant pavargusį jo veidą. Dabar, kai Adamo tėvai ir brolis išvykę, kai sprendimo laukia Lijamo reikalas, tikriausiai jis turi nemažai rūpesčių. Tačiau Džena neleido sau gilintis.

– Kaip suprantu, ką tik baigei darbus.

Adamas atlaisvino kaklaraištį.

– Taip.

– Jau vakarieniavai?

– Dar ne.

Džena dvejojo.

– Aš taip pat. Paruošiau spagečių su Bolonijos padažu – užteks abiem, jei nori drauge pavalgyti. Nieko prašmatnaus.

Adamas klausiamai nužvelgė.

– Ir tu neprieštarautum?

– Pastaruoju metu dažnai mane vaišini. Manau, galėčiau atsimokėti paslauga už paslaugą, – kandžiai ištarė.

Vyras nusišypsojo.

– Kaip galėčiau atsisakyti, kai esu taip kviečiamas?

Džena jam atsakė šypsena ir apsisuko eiti į virtuvę.

– Gal norėtum taurės vyno? – paklausė patenkinta, kad nors širdis trankėsi kaip pašėlusi, bent balsas skambėjo normaliai.

Nusekęs iš paskos Adamas sustojo tarpduryje.

– Ne, ačiū. Jei dabar išgerčiau alkoholio, ko gero, užmigčiau. – Patylėjo. – O tada turėtum mane paguldyti į lovą.

Kai Džena žvilgtelėjo į jį, šypsenos jos veide nebebuvo.

– Kodėl taip sakai? Juk mūsų niekas nesiklauso.

– Man patinka versti tave raudonuoti.

– Ne taip lengva mane sutrikdyti. Jeigu skruostai paraudę, tai greičiausiai iš pykčio, – atkirto ji.

Blizgančios Adamo akys išdavė, kad tikroji priežastis jam aiški.

– Man patinka žinoti, kad veikiu moterį... taip, kaip ji veikia mane.

Dženai atrodė, kad iš jaudulio negalės pratarti nė žodžio.

– Adamai... – perspėjo.

– Ar suvoki, kad tavo skruostai esant šalia manęs tai užsiliepsnoja, tai vėl užgęsta? Esu tarsi tave įžiebiantis jungiklis.

– Ir išjungiantis, – nutraukė įduodama jam į rankas stalo įrankius bei staltiesėles. – Imk. Gali padengti štai tą stalą.

Sukikenęs vyras paėmė įrankius ir staltiesėles ir padarė kaip lieptas.

Su palengvėjimu tyliai atsidususi Džena nusisuko ir baigė ruošti vakarienę. Netrukus jau sėdosi prie stalo.

Valgydamas Adamas beveik nekalbėjo.

– Skanu, – pagaliau pasakė nurijęs paskutinį kąsnį, dėdamas ant stalo servetėlę. Atsilošęs kėdėje tarsi kažką mąstė. – Su tavimi gali būti visai ramu.