Максин Салливан - Tariama meiluze

Ji atsikrenkštė.

– Šiek tiek.

Netrukus Čelsės veidą nušvietė viltinga šypsena.

– Džena, gal norėtum prigulti prieš pietus? Prie stalo sėsime tik po kelių valandų. Adamu pasirūpinsime, gali dėl to nesijaudinti.

Džena pagalvojo, kad greičiau jau pati Čelsė juo pasirūpins. Vengdama Adamo žvilgsnio vis tiek dėkingai nusišypsojo.

– Taip, ko gero, mielai prigulčiau, – pasakė trokšdama kuriam laikui atitrūkti nuo jo... nuo jų... jų visų. – Jeigu tikrai neprieštarauji, Čelse.

Antroji moteris plačiai nusišypsojo, ir šią akimirką jiedvi buvo geriausios draugės pasaulyje.

– Žinoma, ne! – Greitu judesiu stumtelėjusi savo vyrą į šalį įsikibo Dženai į parankę. – Kai kurie svečiai atvyko anksčiau, bet tau neprivalu skubėti. Ilsėkis, kiek norėsi.

Netrukus visi keturi jau stovėjo erdviame prieškambaryje, kur Džena buvo patikėta namų prižiūrėtojai. Čelsė ir Todas nusivedė Adamą į kitą namo dalį susitikti su svečiais. Jeigu Dženai tai būtų bent kiek rūpėję, būtų įsižeidusi dėl to, kaip profesionaliai greitai buvo jos atsikratyta. Tačiau dabar tegalėjo jaustis dėkinga, kad buvo palydėta į apartamentus su svečių kambariu ir atskiru balkonu, kurie – bent kurį laiką – priklausė tik jai. Taip Adamui ir reikia už tai, kad grasino jai automobilyje.

Paskui pamatė dvigulę lovą.

O, Dieve.

§

– Laikas pietauti, Džena.

Džena atmerkė akis ir pažvelgė į Adamą. Akimirksniu pastebėjo, kad jo akių rainelės atrodo tamsesnės nei įprastai. Ar ją stebėjo? Nerimastingai sumirksėjusi atsisėdo lovoje, o jis pakilo.

– Galėjai leisti ir ilgiau pamiegoti, – subambėjo stengdamasi nuslėpti nuo Adamo, kaip jis veikia ją.

– Tikrai ne. Jau ir taip išsisukai čia pasislėpdama. Dabar noriu, kad būtum šalia manęs.

Džena pašaipiai kilstelėjo antakį.

– Čelsė laiko veltui negaišta, tiesa?

– Galima sakyti ir taip.

Staiga pasijuto kalta, kad paliko Adamą vieną. Juk sutiko padėti jam atsikratyti Čelsės, ir savo pažadą turėjo tesėti.

Džena nuleido kojas nuo lovos.

– Kas suplanuota po pietų?

– Poilsis prie baseino.

Ji staigiai atsisuko į Adamą.

– Juk nesiruošiame plaukioti? Neatsivežiau maudymosi kostiumo. – Džena labiau vaizdavosi visus sėdinčius svetainėje, o ne stripinėjančius aplink baseiną. Turėjo suprasti, kad Čelsei ir Todui pastarasis variantas labiau pritinka.

– Esu tikras, kad būsi viskuo aprūpinta.

– Nesvarbu. Manau, kad šiandien šią atrakciją praleisiu. – Joje tūnantis velniukas vėl kilstelėjo galvą. – Be to, ilgai važiavusi vis dar jaučiuosi nekaip.

Adamas ją ironiškai nužvelgė.

– Tada aš irgi neplaukiosiu. Nenoriu skatinti Čelsės.

Džena linktelėjo palengvėjusia širdimi, kad nereikės žiūrėti į Adamą maudymosi kelnaitėmis.

O dėl Čelsės taip irgi bus geriau. Toji moteris akimis jį suvalgytų. Ir Todas galėtų pastebėti.

– Eisiu šiek tiek atsigaivinti, – sumurmėjo Džena ir nužingsniavo į vonios kambarį; jos lagaminai jau buvo tušti. Adamo daiktus buvo palikusi išsikrauti pačiam. Džena netarnaus nė vienam vyrui.

Jai išėjus iš vonios, Adamas jau buvo išsikrovęs daiktus ir dabar sėdėjo ant lovos krašto laukdamas Dženos. Prieš priguldama ji buvo nusivilkusi švarkelį, ir dabar svarstė, ar negalėtų apsieiti be šio drabužio.

– Ar galiu taip eiti? – paklausė rodydama į savo megztą berankovę palaidinę, kelnes ir žemakulnius batelius su dirželiais.

– Atrodai žaviai, – kimiai pratarė Adamas ir atsistojęs pradėjo artintis, skvarbiu žvilgsniu stebeilydamas į Dženą.

Ši pakėlė ranką norėdama sustabdyti.

– Nė nemėgink.

Jis sustojo.

– Nemėginti ko?

– Pabučiuoti.

– Ir neketinau, – pasakė jis ir uždėjęs ranką ant Dženos juosmens nusivedė durų link. – Kitaip niekada neišeisime iš šio miegamojo.

Juodu kartu nusileido laiptais žemyn.

Išvydus, kad praleisti savaitgalį pakviestos dar šešios poros, Dženai palengvėjo. Visi elgėsi labai maloniai, ir pietūs pavėsyje prie baseino virto lengvabūdišku paplepėjimu.

Čelsė ir Todas buvo puikūs šeimininkai, tačiau Džena numanė, kad kitos šešios poros tebuvo pakviestos kaip priedanga, kad niekas nepastebėtų Čelsės jausmų Adamui. Džena pastebėjo. Keletą kartų per pietus atrodė, kad ir Todas žvelgia į žmoną keistai atšiauriai. Tačiau nebuvo panašu, kad ją ir Adamą stebėtų, o tai jau buvo palengvėjimas. Kažkas jų santykiuose buvo negerai, bet Džena negalėjo suprasti kas.

Jau mero pokylyje Adamas elgėsi dėmesingai, o dabar žengė dar vieną žingsnį. Nors lazdos neperlenkė, savo elgesiu niekam nepaliko abejonių, kad Džena – jo meilužė.

– Brangioji, štai. Pabaik už mane, – pasakė pakeldamas prie jos lūpų šakutę su mažu Tasmanijos lašišos gabalėliu.

– Verčiau pats suvalgyk. Jaučiuosi soti. – Negalėjo prisiversti kreiptis į jį meiliu žodžiu.

– Bet juk taip skanu, brangioji.

Džena matė, kad Adamas mėgaujasi, galėdamas atsimokėti už tai, jog buvo paliktas vienas.

– Žinau, bet jau ragavau. – Ji jautė, kad kiti juodu stebi.

– Nepakenčiu palikti maisto lėkštėje.

Tai gal galėtum juo paspringti, – norėjosi pasakyti Dženai, tačiau galiausiai ji pasidavė ir leido Adamui įdėti kąsnelį į burną, stebėdamasi, kad sukąsti dantys neperkando metalo.

– Gera mergaitė, – pagyrė Adamas atitraukdamas šakutę, o akyse spindintis šypsnys buvo skirtas jai vienai; jo žvilgsnyje dar švytėjo ir geidulingumas, nuo kurio Dženos nugara perbėgo virpuliai.

Taip pat jis elgėsi ir valgant desertą, paskui sūrį ir traškučius. Sunkiausia buvo nekrūptelėti kaskart, kai Adamas ją paliesdavo, ir nenurausti , kai kreipdavosi į ją tuo prikimusiu balsu. Po kurio laiko toks vyro dėmesys ėmė kelti beprotiškai keistą šilumos pojūtį. Luisas dėmesiu nelepino.

Po deramos pertraukėlės kai kurie svečiai nutarė išsimaudyti baseine. Čelsė, viliodama savo tobulu kūnu, mėgino priversti Adamą pakilti nuo gulto ir persirengti maudynėms, o kiti juokėsi iš jos kvailiojimo.

– Ne, šiandien esu per daug aptingęs. – Jis paėmė patogiai ant kito gulto tįsojusią Dženą už rankos. – Mudviem su Džena gerai ir čia.

Čelsė nusišypsojo ir, regis, priėmė pasiteisinimą, bet Dženai atrodė, kad ji tarsi kaprizinga mergaitė gūžtelėjo, apsisuko ir nuėjusi į kitą baseino galą nėrė į vandenį. Kai niekas į juodu nebežiūrėjo, Džena ištraukė ranką iš Adamo delno, bet jis tai labai pajuto.

Popietė slinko lėtai. Namų patarnautojai pastatė didžiulius skėčius, kurie teikė pavėsį nuo kaitrios rudeninės saulės; stalai lūžo nuo gėrimų ir maisto gausos. Džena rinkosi nealkoholinius gėrimus ir buvo patenkinta, kad Adamas seka jos pavyzdžiu. Turėjo pripažinti, kad jautėsi smagiai, net Adamas atrodė atsipalaidavęs... bent jau kol ant gretimo laisvo gulto neprisėdo Čelsė ir nepradėjo varžytis dėl jo dėmesio, nors iš šono atrodė, tarsi tik draugiškai bendrautų.

Džena žinojo, kad taip nėra.

Žinojo ir Adamas, jeigu apie tai galima buvo spręsti iš aplink jo lūpas susimetusių raukšlelių.

Todėl abiem palengvėjo, kai vėlyvą popietę visi pakilo ir nuėjo ruoštis vakarienei. Sekant paskui Adamą į kambarį Dženai toptelėjo, kad iki vakarienės liko dar kelios valandos. Staiga nutvilkė mintis, kaip jis gali pasiūlyti toliau leisti laiką. Tačiau gultis į vieną lovą Džena nė neketino.

Adamas krito ant čiužinio ir išleidęs atodūsį atsirėmė į pagalves.