Максин Салливан - Tariama meiluze

– Tikrai?

Jo lūpų kampučiai kilstelėjo.

– Kartais.

– Tu pavargęs.

Adamas jai pritarė linktelėdamas galvą.

– Norėjau kai ką pasakyti, bet laukiau, kol baigsime vakarieniauti.

Dženos širdis vėl patrako mušti.

– Gal jau turi pinigus? – viltingai paklausė ji. Baigtųsi visos bėdos, jeigu...

Jo lūpų kampučiai nusviro.

– Ne.

– Suprantu. – Nors buvo gerokai per anksti, atsakymas ją šiek tiek nuvylė.

– Mano žmonės jau įkinkyti į darbą.

Džena linktelėjo. Jautėsi nusivylusi dėl to, kad, nors Adamas ir laikosi savo žodžio, tyrimą pradėjo tik po mero pokylio. O tai rodė, kad visai ja nepasitiki. Žinoma, ji taip pat nepasitiki, tad kodėl jis turėtų elgtis kitaip? Šiaip ar taip, jų nesieja pasitikėjimo verti ryšiai.

Džena įsitempė ir pasiruošė išklausyti Adamo naujieną.

– Ką nori man pasakyti?

– Šiandien į darbą užsuko Todas. Savaitgalį rengia įkurtuves. Nori, kad atvyktume.

Džena susimąstė.

– Ko gero, neprieštaraučiau, – lėtai ištarė.

– Reikės važiuoti į Grampiano parką – jų naujas vasarnamis ten.

– Ką!?– garsiai nustebo Dženą. – Juk iki ten geras kelio galas.

– Maždaug trys valandos. Taigi tektų likti nakvoti.

– Tame pačiame miegamajame?

– Taip.

– Turėtume miegoti toje pačioje lovoje?

– Greičiausiai. Nebent Čelsė nuspręstų mudu išskirti paskirdama kambarį su atskiromis lovomis, o tai taip pat tikėtina, – ciniškai kalbėjo Adamas. Jo akys įsistebeilijo į Dženą. – Ar miegoti su manimi tau būtų labai baisus dalykas?

Jos skrandis iš įtampos ėmė susitraukinėti.

– Ne tai svarbu, Adamai.

– Bent jau neneigi, kad manęs geidi.

– Aš...

– Mes abu – suaugę žmonės, Džena. Niekas nenukentės, jeigu žengsime dar vieną žingsnį ir kartu permiegosime.

– Mylėtis nebuvo sandorio dalis. – Adamas buvo turėjęs ne vieną moterį. Jis jau galėjo suprasti, kad Džena ne iš tų, kurios miega su kuo papuola. – Sutinku važiuoti su tavimi, netgi gyventi viename kambaryje... – Dieve padėk. – Bet su tavimi nemiegosiu.

Adamas abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Ką gi, aš mėginau.

Džena nesusigaudė, ar labiau nuliūdo dėl to, kad jis greitai pasidavė, ar dėl to, kad pati nusivylė. Įdėmiai jį nužvelgė. Ar tikrai pasidavė? Juk jiedviem vis tiek teks gyventi viename kambaryje, ar ne? Tikriausiai jis tik žaidžia.

Adamas atsistojo.

– Pagalvojau, kad geriausia išvykti šeštadienio rytą, o ne penktadienio vakarą, sekmadienį po pietų galėsime grįžti namo. Taigi miegoti vienoje lovoje teks tik vieną naktį. – Nusišypsojo. – Nors man tai – anoks vargas.

Adamui išėjus, Džena ilgai negalėjo užmigti. Su Adamu Rotu ir vienos nakties gali būti per daug.

Gerokai... per daug.

Penktas skyrius

Artėjant prie nacionalinio Grampiano parko Džena vis smarkiau nervinosi. Norėjosi mėgautis dangaus žydryne ir vaizdingu kraštovaizdžiu abipus kelio, tačiau budrios Čelsės akys per mero pobūvį gerokai nuvargino. Džena negalėjo nusikratyti nuojautos, kad savaitgalis šios moters draugijoje perpildys kantrybės taurę.

– Adamai, kažin ar tai gera mintis.

Adamas kreivai pažvelgė.

– Atsipalaiduok.

Atsipalaiduok? Ji nervinosi ne vien dėl Čelsės. Šalia tokio žavaus vyro pilkomis kelnėmis ir juodais polo marškinėliais moteris atsipalaiduoti galėtų tik mirusi.

– Nejaugi nebuvo įmanoma atsakyti Todui? – paklausė. – Arba pameluoti, kad turime kitų planų? Galėjai pasakyti, kad turi dirbti. O dar geriau, kad aš turiu dirbti.

– Pati sutikai važiuoti.

– Žinau, bet...

– Susitaikyk su tuo, Džena.

Ji atsiduso.

– Tik tai ir belieka.

Netrukus Adamas sustojo pailsėti, mažoje kavinukėje išgėrę kavos abu vėl leidosi į kelią. Automobilis lėkė per senus aukso pramonės miestelius ir galybę vyno daryklų – jeigu ne nervingai susitraukinėjantis Dženos skrandis, kelionė būtų buvusi jaudinanti. Jos nerimo neapmaldė net kartkartėmis tolumoje išnyranti Grampiano kalnų grandinė.

Pagaliau kalnai ėmė artėti, ir iš karto už vieno iš pagrindinių miestelių jie pasuko į paprastą žvyrkelį. Dar šiek tiek pavažiavęs Adamas įvažiavo pro atvirus vartus, kuriuos rėmino dvi akmeninės kolonos. Vieta atrodė visiškai nuošali.

Žiūrėdama į kelio pabaigą maždaug už pusės mylios Džena išplėtė akis.

– Viešpatie švenčiausias. Tai jų vasarnamis ? Tai tikrų tikriausi rūmai.

Adamas atrodė kiek nustebęs.

– Jie mėgsta kviestis svečių.

Džena apsimestinai nusijuokė.

– Daug žmonių taip elgiasi, bet ne visi turi tokius vasarnamius. Daugumai šeimų pasiseka, jei turi bent vienus namus, ką jau kalbėti apie dvejus.

Adamo žandikaulis atsikišo.

– Žinau.

Dženą tarsi kokia širšė įgėlė.

– Nemanau. – Adamas nieko neatsakė, tad ji tęsė: – O tavo šeima neturi vasarnamio? Vietos, kur gali pabėgti nuo žmonių? Esu skaičiusi, kad jums priklauso ir jachta.

Adamui nebuvo malonu būti kamantinėjamam.

– Ledi Laura pavadinta mano mamos vardu. – Jis nutilo. – O mūsų vasarnamis – tolimojoje šiaurinėje Kvynslando dalyje. Atokiame paplūdimyje, kad galėtume atitrūkti nuo pasaulio.

– Atogrąžų rojus, – nusišaipė Džena. – Kaip gražu. Visi turėtų turėti po vieną. – Suvokė, kad taip šneka jos įtempti nervai, o ne ji pati, bet negalėjo liautis.

Metęs piktą žvilgsnį Adamas sustabdė automobilį priešais vasarnamį. Išjungęs variklį pasisuko į Dženą.

– Kaip suprantu, negali pakęsti žmonių, kurie turi pinigų.

Džena perėjo į gynybą.

– Taip, jeigu jų turtai sukurti kitų žmonių pinigais.

Jis sukando žandikaulius.

– Žinau, kad tau dabar sunkus metas, bet padaryk paslaugą. Pasistenk nepradėti konflikto kitų svečių akivaizdoje.

– Arba?

– Arba tau gali nepatikti rezultatas.

– Ar tai...

Staiga Adamo durelės atsivėrė, ir viduje pasirodė Čelsės galva.

– Sveikas atvykęs, Adamai, – ji pasisveikino iš jaudulio spindinčiomis akimis, dėdama plaštaką ant jo rankos ir veik traukdama iš automobilio.

Todas atidarė keleivio dureles.

– Sveika atvykusi į mūsų kuklų prieglobstį, Džena, – pasakė šypsodamasis. – Leisk padėti tau išlipti.

Džena akimirksniu atgavo pusiausvyrą ir pasinaudojo ištiesta Todo ranka.

– Ačiū, Todai.

Atsistojusi per automobilio viršų žvilgtelėjo į Čelsę – ši buvo pakibusi ant Adamo rankos tarsi prabangus papuošalas. Džena vilkėjo kelnių kostiumą ir manė apsirengusi tinkamai, bet greta Čelsės pasijuto pilka pelyte. Čelsei trūksta tik mirksinčių reklaminių švieselių, – savikritiškai pagalvojo ji.

Todas pasikišo Dženos ranką po pažastimi.

– Ar gerai sekėsi kelionė? – pasiteiravo antrajai porai priėjus artyn.

– Taip, kraštovaizdis nuostabus, – atsakė ir metė į Adamą nuožmų žvilgsnį, kuris priminė jų pokalbį apie turčius. Šio akys prisimerkė.

– Ar viskas gerai? – paklausė Čelsė, aiškiai pajutusi ore tvyrančią įtampą, akimis šokinėdama nuo vieno prie kito.

Adamas švelniai išsilaisvino iš Čelsės gniaužtų.

– Važiuojant automobiliu Dženą kartais pykina, – paaiškino jis. – Ar dabar geriau jautiesi, mieloji? – paklausė apsimestinai susirūpinęs.

Džena buvo tikra, kad Čelsę, kaip ir ją pačią, gąsdina kiekvienas meilus jo žodelis. Viešpatie, jeigu Adamas jau dabar pradeda vartoti tokius kreipinius, greitai jai tikrai apsisuks galva.