Максин Салливан - Tariama meiluze

Džena pasijuto dėkinga mažam vaikui, kuris kaip tik tą akimirką atsitrenkė į juodu. Adamo žodžiai tarsi priminė, kad šiam vyrui ji negali būti atlaidi. Akimirką net buvo pamiršusi, kad drauge leidžia laiką tik dėl Stiuarto.

– Džena? – Adamas kreipėsi iš karto, vos mama spėjo pasiimti vaiką ir palikti juodu vienus vartų link traukiančioje retėjančioje minioje.

Ji dirbtinai nusišypsojo.

– Gerai, kodėl gi ne?

Jis tikriausiai pajuto kiek pasikeitusią Dženos nuotaiką, nes primerkė akis, tačiau ši nesuteikė progos prabilti. Žengtelėjusi į šalį pajudėjo vartų kryptimi, o Adamui beliko skubėti paskui.

Galiausiai jie atsidūrė kazino ir porą valandų žaidė ruletę. Nors Džena nebuvo aistringa lošėja, pati nustebo puikiai praleidusi laiką. Ankstesnis vaikinas Luisas buvo ją čia porą kartų atsivedęs, o paskutinį sykį net sugebėjo gerokai įkaušti ir iškelti nedidelę sceną. Su Adamu Džena jautėsi kitaip. Jis puikiai valdėsi ir atrodė patenkintas dėl jos jaudulio laimėjus nedidelę sumą prie stalo.

Apie septintą valandą abu lėtai užkopė įspūdingais juodo marmuro laiptais į vieną iš prabangių restoranų, nuo kurio durų trykštančių fontanų garsas skambėjo visoje galerijoje. Metas buvo ankstyvas, lankytojai dar tik buvo bepradedą rinktis, tačiau administratorius pažinojo Adamą ir pasveikinęs su derama pagarba palydėjo prie nuošalaus staliuko kampe. Neabejotinai Adamas čia buvo atsivedęs ne vieną moterį. Tačiau Džena nebuvo viena iš jų, ir šitai dar kartą priminė, kad jų santykiai tėra farsas. To nevertėtų pamiršti. Ji tebuvo sienų apmušalas, ir tiek.

Adamas linktelėjo kažkam prie stalelio kitoje salės pusėje ir atsisukęs į Dženą nusišypsojo taip, tarsi ji prilygtų visam pasauliui.

– Puiku. Dabar Čelsė tikrai apie mus sužinos.

Džena prisivertė nusišypsoti.

– Nuostabu.

Jie užsisakė patiekalus, ir kai pagaliau liko vieni, Adamas dar kartą nusišypsojo.

– Man patiko šiandien būti su tavimi, Džena.

Ji žinojo, kad Adamas tik vaidina.

– Diena buvo nuostabi, – tepasakė ji.

Jis įdėmiai nužvelgė.

– Kalbu nuoširdžiai.

Džena pasistengė kvėpuoti kuo lygiau.

– Adamai, per daug neatsipalaiduok. Esu čia tik dėl savo brolio.

Vyras atsilošė kėdėje nežymiai suspausdamas lūpas.

– Na, gerai, suvesk viską į brolį. Juk tai puiki priedanga.

– Man nereikia priedangos nuo tavęs. Galiu apsiginti pati.

– Nepradėkime vėl ginčytis, Džena.

Ji norėjo kaip tik tai ir padaryti, bet kažkas... tai, kaip Adamas primerkė akis... sakė, kad jis to ir laukia, o tada numotų ranka į visus salėje susirinkusius žmones.

– Nesuteiksiu tau tokio malonumo, – pasakė dirbtinai šypsodamasi, pamačiusi, kad prie stalo grįžta padavėjas su gėrimais.

Po vakarienės – Džena turėjo pripažinti, kad maistas buvo puikus, – Adamas ją ganėtinai anksti parvežė namo ir primygtinai reikalavo leistis palydimai iki durų. Džena pasijuto privalanti pakviesti jį kavos, tačiau savo balso tonu aiškiai leido suprasti, kad verčiau jis nepriimtų kvietimo.

Jis priėmė.

– Neblogas butas, – pagyrė Adamas Dženai įjungus kavinuką.

– Ačiū. – Moteris nusisuko ir susikaupusi ruošė kavą. Adamas čia jau viešėjo tą vakarą prieš pobūvį, tačiau tada žiūrėjo tik į ją.

O paskui pabučiavo...

– Ar jis priklauso tau?

Ji vylėsi Adamą patikėsiant, jog raudonis jos skruostus užliejo iš pasipiktinimo.

– Argi tai mandagus klausimas?

– Nelabai ir stengiausi būti mandagus, – susimąstęs pratarė vyras.

– Ak, kelias sekundes visai pamiršau, su kuo kalbuosi, – nusišaipė Džena. – Taip, butas mano, – pridūrė iš karto.

Nevertėjo pasakoti, kad paskolos grąžinimo sąlygos smaugė. Nors Dženos darbas buvo gerai mokamas, pastaruoju metu procentai smarkiai šoktelėjo. O, kad prieš užstatydama gyvybės draudimo santaupas būtų žinojusi, jog Stiuartui reikės pinigų. Būtų dar kurį laiką pagyvenusi nuomojamame bute, kol brolis atgautų Rotų įsiskolintus pinigus.

Nusikračiusi minčių Džena susitelkė į kavos gėrimą drauge su Adamu, kol šis pasakojo istoriją apie interjero dekoratorę, su kuria kitados susitikinėjo ir kuri ištapė jo svetainės sienas didžiulėmis ramunėmis – oranžine spalva.

– Tau nepatiko? – pajuokavo Džena.

Jo lūpos persikreipė.

– Šis pasakojimas turi moralą. Nenutrauk santykių su moterimi, kol ji nebaigė dekoravimo darbų. – Jis išgėrė paskutinį gurkšnį ir pastatė puodelį ant stalo. – Rytoj sekmadienis. Ką ruošiesi veikti?

– Visiškai nieko. – Džena jau buvo nusprendusi, kad rytojus priklausys tik jai vienai. – Būtent taip ir ruošiuosi jį praleisti. Juk pinigų klausimą bent dienai galime atidėti, tiesa?

Adamo žvilgsnis tapo šaltas, ir akimirką Dženai pasirodė, kad jis puls ginčytis.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Man reikia laiko ir sau, Adamai, – pridūrė ne siekdama suminkštinti jo širdį, o paprasčiausiai paaiškinti, kodėl nesiruošia jam nusileisti.

Šiek tiek pagalvojęs jis linktelėjo ir pakilo nuo sofos.

– Suprantu.

Džena nustebusi sumirksėjo.

– Tikrai?

– Mums visiems kartais reikia erdvės. – Jis palinko į Dženą, pakštelėjo jai į skruostą ir patraukė prie durų. – Paskambinsiu. – Tyliai užvėrė paskui save duris.

Džena liko viena.

– Esu tikra, kad taip ir padarysi, – sumurmėjo ji buto tyloje.

§

Pirmadienio vakarą Adamui baigiant darbus asmeninė Dominyko padėjėja pranešė, kad atvyko Todas. Adamas tyliai atsiduso. Į Rotų biurą jo draugas užsukdavo retai.

– Ačiū, Dženise. Tegu užeina.

Netrukus į kabinetą įžengė Todas – nerūpestingas, bet savimi pasitikintis verslininkas.

– Kaip matau, vis dar pavaduoji Dominyką.

– Jis grįš iš medaus mėnesio tik po dešimties dienų.

Suglumęs Todas palingavo galvą.

– Tavo brolis vedęs dar tik du mėnesius, bet jau antrą kartą išvyko kopinėti medaus. Atrodo, jam neblogai sekasi.

Adamas pritarė. Tačiau dar visai neseniai Dominykui buvo tikrai nelengva.

– Žinau, bet iš pradžių... jam ir Kasandrai sekėsi nekaip. Dabar, kai jie pagaliau atrado meilę, nori kurį laiką pabūti vieni su Nikole.

Todo veidas surimtėjo.

– Taip, žinau. Lijamo mirtis paveikė visus.

Jo draugas apie Lijamą nežinojo nė pusės, ką žinojo Adamas, tačiau papasakoti apie Stiuartą Brensoną Adamas negalėjo. Kuo mažiau aplinkinių apie tai žinos, tuo bus geriau.

– Tad dabar padedu tėvui tvarkyti verslo reikalus. Jie su mama rytoj grįžta iš Brisbano.

– Puiku. Taigi savaitgalį būsi laisvas.

– Ką planuoji? – sukluso Adamas.

– Mudu su Čelse rengiame įkurtuves naujajame vasarnamyje Grampiano kalnuose. Norime, kad atvyktum savaitgaliui. Tikiuosi, kad atsiveši ir Dženą. Tiesą sakant, Čelsė primygtinai prašo, kad ją atsivežtum. Džena jai labai patiko.

Adamas prikando liežuvį.

– Tikrai?

– Juk pažįsti Čelsę. Jeigu jai koks žmogus patinka, užmyluos negyvai.

Dabar Adamui tik vargiai pavyko prikąsti liežuvį.

– Taip, žinau.

Todas atrodė patenkintas.

– Tai atvažiuosite su Džena?

– Nesu tikras, – pradėjo Adamas, o draugo veidą užliejo nusivylimas. – Gali būti, kad Džena turi kitų planų, – pasakė norėdamas išlošti laiko. Visas savaitgalis su Adamu gali paskatinti Čelsę beprotiškiausiam žygdarbiui, ir ši mintis toli gražu nebuvo savanaudiška.

– Adamai, turite atvažiuoti, – iš karto pradėjo įtikinėti Todas ir išsiviepė. – Dabar Čelsei labai reikia artimų žmonių draugijos.