Максин Салливан: Tariama meiluze

– Tiek galiu suteikti. – Adamas laikė Dženą už rankos ir jautė, kad jos kūnas dega. Ko gero, ji karščiuoja. O Dieve, tai jau nebepanašu į rytinį pykinimą.

– Adamai, atleisk.

– Už ką?

– Kad taip su tavimi pasielgiau. Man viskas bus gerai. Pažadu.

– Žinau. Ir nėra už ką atsiprašinėti. – Adamas palietė Dženos skruostą. – Ilsėkis. Greitoji tuojau bus čia.

Pagalba atvažiavo, bet ne taip greitai, kaip norėjo Adamas. Jeigu išvydęs medicinos darbuotojus nebūtų pajutęs didžiulio palengvėjimo, būtų davęs gerokai pylos.

Greitosios pagalbos gydytojas nemanė, kad kūdikiui grėstų pavojus, bet Adamas nenusiramino tol, kol ligoninėje neištyrė Dženos nuo galvos iki kojų – buvo diagnozuota ausies infekcija. Išrašė antibiotikų, kuriuos galima saugiai vartoti nėštumo pradžioje, kad infekcija neplistų, ir galvos svaigimą malšiančių vaistų, kurie turėjo lengvą migdomąjį poveikį, be to, Džena turėjo pernakvoti ligoninėje. Primygtiniu Adamo reikalavimu Dženai pagaliau atsidūrus privačioje palatoje, jam tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Jis pažadėjo už viską sumokėti. Pinigai jam nerūpėjo.

– Turbūt turėčiau paskambinti tavo tėvams, – pasiūlė Adamas prieš Dženai užsnūstant.

Jos akys plačiai atsivėrė.

– Tik nesakyk nieko apie kūdikį.

Adamas spustelėjo Dženos ranką.

– Pasirūpinsiu, kad niekas neprasitartų.

Ji atsiduso ir užmerkė akis.

– Ačiū, – sumurmėjo Džena ir staiga trumpam vėl atmerkė akis. – Jiems gali išplepėti Vikė. Neleisk jai to padaryti, – paprašė ir nugrimzdo į miegą.

Mintis, kad teks skambinti Dženos tėvams, nebuvo maloni, bet pagalvojus, kad reikės pakalbėti ir su jos broliene, Adamui iš karto suskaudo galvą. Vakar iš tos moters sklido neslepiama panieka. Vis dėlto jis turi pirmiausia pasikalbėti su Vike, kad ji per neapdairumą neprasitartų.

Laimė, išlėkdamas iš Dženos namų nuo stalelio prie durų Adamas pačiupo jos raktus, rankinę ir mobilųjį telefoną. Tėvų ir Vikės telefono numeriai neabejotinai išsaugoti greitojo rinkimo režimu.

Išgirdusi naujieną Dženos brolienė nusiminė, bet po akimirkos vėl kalbėjo šaltai ir pažadėjo, kad apie kūdikį neprasitars.

– Dėl Dženos, ne dėl tavęs, – piktai išrėžė ji. Vikė pasisiūlė pranešti naujienas ir Dženos tėvams, tačiau Adamas manė privaląs pasikalbėti pats. Pažadėjusi netrukus atvažiuoti brolienė padėjo ragelį.

Tada Adamas paskambino Brensonams – suprantama, jie labai išsigando, bet jis suskubo patikinti, kad Dženai pavojus negresia.

Tada atsisėdo greta lovos ir ėmė laukti.

Visi trys atvyko po pusvalandžio – pamatę, kad Dženai tikrai viskas gerai, Brensonai nukreipė dėmesį į Adamą. Vikė neslėpė priešiškumo, tačiau Dženos tėvai elgėsi labai maloniai ir jautėsi dėkingi, kad jis padėjo jų dukrai. Vyresnieji Brensonai manė, kad Vikė taip elgiasi dėl Adamo ir Stiuarto reikalų. Tačiau patys neatrodė jį kaltiną dėl Stiuarto bėdų.

Visų akyse žibėjo vienas klausimas, į kurį atsakyti Adamas negalėjo. Jis žinojo, kad jiems smalsu, kodėl jis šiandien buvo su Džena. Tėvai žinojo apie ankstesnius jų santykius. Jie neabejotinai palaikytų jį blogiausiu pasaulyje žmogumi, jeigu sužinotų apie kūdikį, o ypač tai, kad Adamas neketina vesti jų dukters. Po galais, jis šlykštėjosi pats savimi. Ir jų kaltinti tikrai negalėjo.

– Turiu pasiimti vaikus, – po pusvalandžio žvilgtelėjusi į laikrodį pasakė Vikė.

– Mieloji, važiuok, – sutiko Džoisė Brenson. – Pabūsime su Džena, kol ji pabus.

– Ir jums nebūtina likti, – tvirtai pasakė Adamas atremdamas klausiamą Brensonų žvilgsnį. – Kai Džena pabus, mielai jums paskambinsiu.

– Ačiū, Adamai, – tarė Džoisė, – tačiau nemanau, kad galiu palikti savo dukterį.

Nenorėdamas, kad Brensonai pamatytų jo priešiškumą, Adamas nukreipė žvilgsnį į šalį. Jis troško pabūti su Džena vienas. Laikas seko. Kartu būti jiems liko visai nedaug.

– Žinoma... – pasakė Tonis Brensonas, ir Adamo akys nukrypo į jį. – Mudu su Džoise mielai išgersime po puodelį kavos. Čia kažkur tikrai yra kavinė.

Adamas linktelėjo. Suprasdamas gerus Dženos tėvo ketinimus jautėsi dėkingas.

Brensonams dingus už durų Adamas pajuto, kaip įtampa atsileidžia. Džena miegojo, ir jis jautėsi laimingas galėdamas kurį laiką greta jos pasėdėti. Tik jis ir ji.

Taip sėdint po kurio laiko Adamui šmėkštelėjo, kad Dženos atžvilgiu neteisinga per ilgai užsibūti. Galiausiai vis tiek reikės išeiti.

Visam laikui.

Tai suvokęs panardino galvą rankose – mintys ir jausmai sunkia našta prislėgė pečius. Ramino tik žinojimas, kad Dženos šeima pasirūpins dukra ir padės auginti vaiką. Jie – dori žmonės. O Adamas padės finansiškai, tačiau nieko daugiau pasiūlyti negalės. Ji ir kūdikis užsitarnavo turėti daugiau negu žmogų, kuris prieš penkerius metus neteko didelės dalies širdies.

Virpėdamas Adamas įtraukė oro ir pakėlė galvą. Dieve, kaip galėjo taip klysti dėl Dženos? Gulėdama priešais ji atrodė tokia rami, tokia graži. Ji iš tų žmonių, kurie moka prasiskinti kelią į kitų širdis. Ši moteris rado kelią ir į jo širdį.

Staiga Adamas kai ką suprato.

Jis ją myli.

Tarsi po egzorcizmo seanso Adamas pajuto, kaip sielą palieka demonai, išsinešdami sielvartą, išgydydami širdyje žaizdą ir pripildydami tuštumą nauja, stipresne meile.

Jis myli Dženą.

Jis myli jųdviejų kūdikį.

Jis negali nė vieno jų paleisti.

Tryliktas skyrius

Džena pramerkė akis blausiai apšviestoje palatoje. Sumirksėjo mėgindama suprasti, kur esanti, tada pamatė kėdėje prie lovos sėdintį Adamą, ir viską prisiminė. Ji ligoninėje!

– Kūdikis? – sušnabždėjo iš išgąsčio sugniaužta gerkle.

Adamas kaipmat pašoko ant kojų.

– Sveikas. Mūsų kūdikiui viskas gerai.

Džena su palengvėjimu atsiduso. Tada kai ką suvokė. Ar jis sakė mūsų kūdikis ? Gal dėl ausies infekcijos ėmė kitaip girdėti?

– Kaip jautiesi? – paklausė jis.

Džena pakėlė galvą ir pamėgino atsisėsti.

– Galva jau nebe taip svaigsta.

– Tikriausiai vaistai veikia. – Adamas švelniai nusišypsojo padėdamas patogiau atsiremti į pagalves. – Greitai ir visai sveika būsi.

Kažkas pasikeitė, bet Džena negalėjo tiksliai pasakyti kas. Netikėtai ji kai ką prisiminė, ir širdį apėmė panika.

– Mano tėvai? Ir Vikė? Ar jie čia? Ar Vikė išplepėjo jiems apie kūdikį?

Jo veidą nušvietė dar šiltesnė šypsena.

– Taip, jie čia buvo. Ne, jie nieko nežino apie kūdikį. Pati galėsi pasakyti, kai būsi pasiruošusi.

Dženos pečiai iš palengvėjimo nusviro. Bent su tėvais kol kas nereikės aiškintis.

– Tai gerai.

Adamas linktelėjo.

– Įtikinau juos kelioms valandoms grįžti namo. Pažadėjau paskambinti, kai tik atsibusi.

– Ačiū. – Ji prikando lūpą. – Neprivalėjai su manimi likti, Adamai.

– Taip, mano meile, privalėjau. – Jis palietė lūpomis Dženos kaktą.

– K-ką?

Adamas atsitraukė ir pažvelgė jai į akis.

– Myliu tave, Džena. Neketinu tavęs prarasti. Nei dabar. Nei kada nors vėliau.

– Bet... – mėgindama suprasti jo žodžius, pradėjo Džena. – Kaip Medė ir kūdikis?

Adamas nė nevirptelėjo.

– Medė ilsisi ramybėje, kaip ir mūsų kūdikis. Pirmą kartą po jų mirties jaučiuosi su savimi susitaikęs. – Jis pabučiavo Dženą į ranką. – Neabejoju, kad su Mede būčiau nugyvenęs gražų gyvenimą, bet tam nebuvo lemta. Tačiau tu ir aš, mieloji, esame skirti vienas kitam.