Максин Салливан - Tariama meiluze

– Ne!

– Stiuartai, jie privalo žinoti, – tvirtai pareiškė Džena. Nė už ką nenusileis. – Jeigu nori, kad tylėčiau, grįžęs namo pats turėsi jiems viską paaiškinti, bet iki to laiko Vikė tikriausiai save į kapus iš nerimo nuvarys. Net gali šokti į lėktuvą ir atskristi pasimatyti su tavimi.

Stiuartas nusikeikė.

– Na, gerai. Papasakok visiems. – Nutilo. – Niekada nebūčiau pamanęs, kad esi tokia nepalenkiama, sesute, – sumurmėjo.

Tikriausiai per mažai nepalenkiama, – nusprendė ji dėdama ragelį. Brolis galėjo bent padėkoti.

§

Kitą dieną pasiprašiusi laisvadienio Džena pasakė Vikei palikti vaikus su aukle ir atvažiuoti į jos tėvų namus, kur visiems trims išklojo apie Stiuartą ir Lijamą Rotą. Apie savo ir Adamo santykius neužsiminė, juo labiau kad yra įsimylėjusi. Kurį laiką nieko apie tai nepasakos ir leis manyti, kad santykiai atvėso ir natūraliai išsikvėpė. Džena džiaugėsi bent nebesanti niekieno meilužė.

Žinoma, atskleisti šeimai tiesą apie Stiuartą buvo sunkiausias dalykas, kokį jai kada nors buvo tekę padaryti. Visi nuliūdo sužinoję, kaip rimtai jis įklimpęs. Praėjus pirmajam šokui artimieji pasiryžo jam padėti. Dženos tėvai turėjo penkiasdešimt tūkstančių dolerių ir pasiūlė įmokėti į sūnaus sąskaitą, tačiau tai buvo jų pensijai skirti pinigai, tad Vikė šį pasiūlymą iš karto atmetė – Stiuartas pats turįs prisiimti atsakomybę. Džena visada mylėjo savo brolienę, bet tą akimirką ja tiesiog žavėjosi.

Motina ir žmona.

Džena nusprendė palikti juos vienus pasikalbėti. Visko buvo per daug, ji tetroško grįžti namo, atsigulti ir apie nieką negalvoti . Naktį svarstydama, kaip pranešti namiškiams liūdną žinią, beveik nemiegojo. Susiklosčiusi situacija slėgė.

Džoisė palydėjo dukterį iki durų, ir Džena suprato, kad motina įžiūri daugiau, negu ji mano.

– Regis, kad Adamas Rotas,– pradėjo ji,– geras žmogus.

Džena stengėsi išlikti rami.

– Jis toks ir yra, mama. Labai geras.

Džoisė tiriamai pažvelgė dukteriai į veidą.

– Jis juk nekaltina tavęs dėl Stiuarto bėdų, ar ne?

Džena suvirpėjo.

– Ne, žinoma, ne, – sumelavo ir pabučiavo mamai į skruostą. – Turiu važiuoti. Reikia užbaigti kai kuriuos darbus. – Ir apsisuko eiti.

– Džena?

Ji stabtelėjo.

– Taip?

– Esi gera sesuo. Ačiū, kad padedi Stiuartui.

Dženos širdį užplūdo meilė. Atsisuko į mamą ir ją apkabino.

– Ačiū, mama, – širdį užliejusi maloni šiluma ją lydėjo iki pat namų.

Paskui staiga viskas virto didele tuštuma.

Kaip ir ji pati.

Vienuoliktas skyrius

Kitas kelias savaites Adamas mėgino užsimiršti užsiversdamas darbais. Kol Dominykas buvo išvykęs į antrą medaus mėnesį, jis padėjo tėvui tvarkyti verslo reikalus Melburne, bet broliui grįžus ir vėl leidosi į keliones po Australiją. Porą kartų per savaitę grįždavo į miestą, tačiau jau kitą dieną būdavo kelyje, tikrindamas po šalį išsibarsčiusias šeimai priklausančias parduotuves. Tokia veikla neleido jam ilsėtis.

Kaip ir moterys, su kuriomis susitikdavo.

Tik malonumo jos nebeteikė. Nors Adamas apsimesdavo, kad jų draugija džiugina, netgi stengėsi mėgautis vakariniais atsisveikinimo bučiniais, kaskart mėginant žengti toliau tarsi kas sulaikydavo. Nė vienos iš tų moterų jam nereikėjo.

Jis norėjo tik Dženos.

Kad ją kur.

Kaip gali geisti moters, kuri yra melagė ir apgavikė? Kuri siekė išvilioti iš jo šeimos pinigus, nors neturėjo į juos teisės? Kai tik Adamas pagalvodavo, jog Džena gali papasakoti jo tėvams apie Lijamą... apie tai, kad jų miręs sūnus skolingas pinigų... gyslose užvirdavo kraujas.

Mintis apie galimą Dženos nėštumą jis tvirtai nuvijo šalin. Na, gerai, už šią klaidą jos kaltinti negali. Plyšęs prezervatyvas buvo nelaimingas atsitikimas, ir tiek. Bet apie padarinius galvoti neketino – sau neleido . Ji nepastos.

Kitą savaitę Adamui darbuojantis biure padėjėja pranešė, kad kai kas atėjo jo aplankyti. Pamatęs į vidų įžengiant Čelsę ir Todą jis sunkiai atsiduso. Su Todu paskutinį kartą matėsi jau seniai, praėjus vos porai dienų po Čelsės pabėgimo iš restorano. Poros santykiai dabar buvo daug geresni, ir jie mėgino susilaukti kūdikio.

Nuo to laiko Adamas keletą kartų kalbėjosi su Todu telefonu, stengdamasis nutaisyti kuo nerūpestingesnį balsą, tačiau negalėjo nejausti draugo balse nerimo. Todas žinojo, kad Adamas išgyvena Medės mirties metines ir kad nebesusitikinėja su Džena. Apie pastarąjį įvykį į smulkmenas jis nesileido.

– Ėjome pro šalį ir nutarėme aplankyti, – pasakė Todas, skvarbiu žvilgsniu tyrinėdamas Adamo veidą. – Kaip sekasi?

– Daug dirbu, – kreivai šyptelėjo šis, modamas abiem atsisėsti.

– Mes ką tik iš dviejų savaičių kelionės po Paryžių, – linksmai prašneko Čelsė.

Įsitaisęs kėdėje Adamas pajuto, kaip kažkas jo viduje atsipalaiduoja. Nors laimė jį aplenkė, to paties savo draugams nelinkėjo.

Iš kitos stalo pusės pirmą kartą po daugelio mėnesių nuoširdžiai nusišypsojo Čelsei.

– Atrodai labai laiminga.

– Tokia ir jaučiuosi, – patvirtino imdama greta sėdintį Todą už rankos. – Buvo taip romantiška. Todas žino, kaip išversti merginą iš koto.

– O juk ji lengva kaip plunksnelė, – pašmaikštavo jos vyras merkdamas Adamui akį ir nė kiek neatrodydamas sutrikęs. Jis nusipelnė idealizuoti savo žmoną.

Todas prisimerkė.

– Ar tau viskas gerai?

– Žinoma, – Adamas buvo dėkingas draugui už rūpinimąsi, nors to šiuo metu visai nereikėjo.

Netikėtai suskambo Todo telefonas. Jo veidas tapo oficialus.

– Atleiskite. Privalau atsiliepti. – Jis pakilo ir žingsniuodamas į laukiamąjį pradėjo kalbėtis.

Čelsė akimirksniu išsitiesė kaip styga, jos išraiška tapo kuo rimčiausia.

– Adamai, nesmagu apie tai kalbėti, – tyliu balsu prašneko ji. – Bet noriu atsiprašyti. Žinau, kad priverčiau tave jaustis nejaukiai. Tarsi buvau trumpam išsikrausčiusi iš proto. Praradau... kūdikį... ir man atrodė, kad Todui tai nė kiek nerūpi.

Dėl jos netekties Adamui suspaudė širdį.

– Viskas gerai. Aš suprantu.

– Prašau, nepasakok Todui, kaip... prie tavęs priekabiavau. Kitaip nei į draugą į tave nežiūriu, tikrai.

Tai išgirdus Adamui palengvėjo.

– Nepasakosiu.

Čelsė dar kurį laiką nuoširdžiai žvelgė Adamui į akis. Tada atsilošė kėdėje.

– Todas sakė, kad nebesusitikinėji su Džena.

Adamas sustingo.

– Ne, nebesusitikinėju.

– Gaila. Man ji pasirodė labai miela.

– Tikrai tokia ir atrodė, ar ne?

Laimė, grįžo Todas, ir kalba pasisuko į kasdieniškesnius dalykus. Ilgai neužsibuvę juodu išėjo, prieš tai išpešę iš Adamo pažadą netrukus juos aplankyti.

Vos svečiams išskubėjus, į biurą elegantiškais žingsneliais įžengė motiniškai susirūpinusi Laura Rot. Adamas tyliai susikeikė. Ar visi susimokė? Pastarąsias dvi savaites jam kažkaip pavykdavo su ja nesusitikti.

– Neatsiliepi į mano skambučius, Adamai, – tarė ji.

– Pastaruoju metu daug keliauju, nejaugi tėtis nesakė?

– Žinoma, sakė. Ir Dominykas sakė, bet tai nereiškia, kad neturiu teisės išgirsti tavo balso.

– Mama, aš užsiėmęs.

– Taip, žinau. Mačiau laikraščiuose moteris, su kuriomis esi užsiėmęs.

Adamas įsitempė.

– Ar jos tau kelia rūpesčių?

– Kas nutiko Dženai? Ji miela.

Ir kaip galėjo papasakoti mamai tiesą? Lijamo geras vardas atkurtas, bet ar verta didinti Lauros sielvartą papildomais rūpesčiais? Jai nereikia žinoti.