Максин Салливан - Tariama meiluze

– Mums nieko neišėjo. Kartais taip nutinka. Ne visi žmonės idealiai tinka vienas kitam į porą.

Laura papurtė galvą.

– Ne, jūs idealiai tikote vienas kitam. – Ji įdėmiai tyrinėjo sūnų. – Regis, po Medės tiesiog bijai rimtų santykių.

Pajutęs skausmą Adamas pamėgino užsisklęsti viduje. Turbūt geriausia, jeigu mama taip ir manys. Tik taip išvengs daugiau šnekų.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Mama, negaliu priversti tavęs manyti kitaip.

Laura įdėmiai žvelgė jam į akis.

– Nuoširdžiai tikėjau, kad su Džena pagaliau rasi laimę.

– Tikrai tikėjai?

Ji nusiminė.

– Kaip matau, nenori apie tai kalbėti.

– Ne, nenoriu. Esu be galo užsiėmęs. – Švelnesniu balsu pridūrė: – Apgailestauju.

Ji kurį laiką tylėjo.

– Aš taip pat, Adamai. Apgailestauju, kad turėsi baigti savo dienas senas, vienišas ir neturėdamas mylimo žmogaus, – nepatenkinta suniurnėjo ji.

Jis kilstelėjo antakį.

– Negi ir tu nemylėsi manęs, kai būsiu senas ir vienišas?

Ji lengvai pliaukštelėjo sūnui per ranką, pabučiavo ir išėjo. Tą dieną, kai visi buvo susirinkę pietų pas jo tėvus, Laura sakė, jog Džena yra puiki moteris. Tačiau ji klydo. Tai Laura Rot yra puiki moteris.

Dabar bent galės būti tikras, kad mama kurį laiką paliks ramybėje. Gal netgi visai nustos su juo kalbėtis apie moteris žinodama, kad nieko negali pakeisti. Adamas meldėsi, kad taip ir būtų. Jam niekas negali pagelbėti. Jis ilgisi Dženos, bet išmoks gyventi be jos. Juk išmoko gyventi be Medės. O Medė buvo jo gyvenimo meilė.

Todėl Dženą jis mažiausiai tikėjosi sutikti – išvydo ją vieną vakarą išeinančią iš kino teatro. Baigęs verslo vakarienę vietos restorane jis ketino pereiti gatvę ir sėsti į vairuotojo vairuojamą automobilį, kai netikėtai atsitrenkė į Dženą.

– Adamai! – ji tyliai šūktelėjo.

Jis ištiesė ranką ją prilaikyti ir pajuto, kaip viduje tarsi kažkas atsitiesia. Norėjosi ją dar liesti, jos nepaleisti, tarsi Džena ir būtų gyvybiškai svarbi jo gyvenimo pusiausvyrai.

Tada Adamas prisiminė, ką ji padarė.

Nuleidęs ranką atsitraukė.

– Sveika, Džena, – pasisveikino vis dar negalėdamas atplėšti akių, nors viduje ruseno pyktis.

Kažkas kostelėjo.

Tik tada Adamas pastebėjo greta Dženos stovinčią moterį.

Ji tarsi pabudo iš sapno.

– Tai mano brolienė Vikė.

Stiuarto žmona.

Iš smalsumo Adamas pakreipė galvą į antrąją moterį, bet sulaukė priešiško linktelėjimo. Akivaizdu – Brensonų šeimoje jis nepageidaujamas. Tačiau jam tai nerūpi. Pasitarimų kambaryje Adamui tekdavo sutikti ir mažiau draugingų žmonių, tačiau laimėti tai netrukdydavo.

Žvilgsnis vėl nukrypo į Dženą.

– Gerai atrodai, – kuo nuoširdžiausiai pasakė.

Ji sudrėkino lūpas.

– Tu taip pat.

Regis, laikas sustojo.

Staiga gatvės šviesoje Adamas pastebėjo, kad Džena sulysusi. Po akimis juodavo ratilai. Suspaudė krūtinę pagalvojus, kad tai dėl jo kaltės, bet šią mintį iš karto nuvijo šalin. Tai juodu su broliu užvirė košę. Jis nesigailės.

Staiga Adamui toptelėjo mintis. Dieve padėk, bet jeigu Džena sulyso, bent neturėtų būti nėščia. Jeigu lauktųsi, juk būtų papilnėjusi? Adamą užliejo galinga palengvėjimo banga. Dar kartą tapti tėvu nebūtų galėjęs. Tai būtų didžiausia gyvenimo bausmė.

Vikė globėjiškai paėmė Dženą už rankos.

– Eime, – tvirtai pasakė. – Mums jau metas.

Džena dvejojo.

– Kaip Todas? Ir Čelsė?

Adamas turėjo pripažinti, kad ji vis dėlto sugeba nuoširdžiai rūpintis kitais.

– Viskas gerai. Jiems pavyko įveikti sunkumus.

Dženos veido raumenys šiek tiek atsipalaidavo.

– Džiaugiuosi.

– Aš taip pat.

Vikė spustelėjo Dženos ranką.

– Džena, eime.

Šioji linktelėjo.

– Taip, turime eiti.

Abi apsisuko.

– Kaip Stiuartas? – pasiteiravo Adamas.

Moterys sustojo.

– Po dviejų savaičių grįžta namo, – šiurkščiai atkirto Vikė ir nusivedė Dženą.

Adamas apsigręžė ir perėjo į kitą gatvės pusę, kur jo laukė automobilis. Jie nebeturi ką vienas kitam pasakyti. Jis abejojo, kad dar kada nors sutiks Dženą Brenson, o tai tik į gera.

§

Džena nesijautė galinti vairuoti, todėl buvo dėkinga, kai Vikė pasisiūlė. Pamačiusi Adamą jautėsi prastai.

O, Dieve, jis atrodė taip šauniai, kad net širdį gėlė. Skausmas tapo dar stipresnis prisiminus laikraščiuose matytas nuotraukas, kuriose jis puikavosi su merginomis. Po nuotraukomis netgi buvo komentarai, kad šis mergišius pastaruoju metu laiko veltui nešvaisto.

– Užeik, ko nors išgersime, – pakvietė Vikė po dvidešimties minučių statydama automobilį prie savo namo.

Džena pasistengė susitvardyti.

– Ačiū, ne. Verčiau trauksiu namo. Rytoj turiu dirbti. – Nors buvo savaitės vidurys, Vikė buvo įtikinusi Dženą, kad jai reikia pasižmonėti ir atsipalaiduoti ir kad to negalima atidėti iki savaitgalio.

Vikė susiraukė.

– Mieloji, matau, kad esi susikrimtusi. Užeik trumpam. – Dženai išsižiojus prieštarauti Vikė pakėlė ranką. – Ne. Primygtinai reikalauju.

Džena žinojo, kada ginčytis neverta.

– Gerai.

Joms grįžus auklė iš karto išėjo namo, ir abi moterys, pažiūrėjusios, ar mergaitės miega, įsitaisė svetainėje.

– Gal nori taurės chereso?

Dženą pradėjo pykinti.

– Gal turi mineralinio vandens?

– Žinoma. Galiu paruošti kavos ar karšto šokolado. O gal...

Džena pajuto, kaip šleikštulys kyla gomuriu aukštyn.

– Atleisk, aš... – ir ji nuskubėjo į tualetą. Nė nepajuto, kad baigiant vemti įslinko Vikė.

– Tu nėščia, tiesa?

Dvyliktas skyrius

– Ak tu, kalės!.. – pasigirdo šiurkštus balsas kitame laido gale.

– Ko nori, Brensonai? – piktai nutraukė Adamas. Kai pranešė, kad skambina Stiuartas Brensonas, tokio pasisveikinimo jis tikėjosi mažiausiai. Juk dar vakar buvo sutikęs Dženą. Ką vėl jie sugalvojo?

Pasigirdo tylus keiksmas.

– Negalėjai susilaikyti, tiesa? Turėjai ją gauti, ir viskas.

Adamas tvirčiau sugniaužė ragelį. Jo lytinis gyvenimas niekieno reikalas.

– Klausyk, kaip tik buvau beišeinąs iš biuro, nes vėluoju į lėktuvą. Gal galėtume pratęsti šį malonų pokalbį kitą kartą?

– Nė nemėgink padėti ragelio, nes pasigailėsi, – perspėjo Stiuartas.

– Nemėgstu klausytis grasinimų.

– Ne, bet mėgsti grasinti pats.

Adamo žandikaulis įsitempė.

– Brensonai, tai ne aš prisidengęs melagingu pretekstu mėginau išvilioti pinigus.

– Viskas nuėjo per toli. Džena neturėjo...

– Manęs apgauti? – nusišaipė Adamas. – Kurgi ne.

Tai ne aš esu padugnė, kuriai teko bėgti iš šalies ir pasinaudoti seserimi, kad atliktų juodą darbą.

Po jo žodžių stojo tyla.

– Viskas ne taip.

– Tiesą sakant, man nerūpi, kaip buvo iš tikrųjų. Apgaulė atskleista.

Dar akimirka – ir Adamas padės ragelį. Jis tetroško grįžti į normalų gyvenimą, o ne klausytis šio vyruko pasiaiškinimų apie nusikalstamus darbelius.

– Prisipažįstu, kad sergu lošimo liga, – greitai išbėrė Stiuartas, tarsi mėgindamas užbėgti už akių. – Ruošiuosi atsikratyti šio žalingo įpročio vos grįžęs į Australiją. Tačiau Dženos į tai nevelk. Ji nieko nežinojo. Tik manė man padedanti.

Kažkas Stiuarto balse privertė Adamą luktelėti.

– Tu ir vėl bandai įvilioti mane į pinkles, Brensonai. – Stiuartas tikriausiai stengiasi Dženą suvesti su juo... ir didžiulėmis Rotų galimybėmis. Gal pinigai jiems ir nerūpi, bet Rotų ryšiai yra garantuota laimingoji korta. Tik šįkart Adamas neįklius.