Максин Салливан - Tariama meiluze

– Ko gero. Turiu tvirtų įrodymų.

Adamo žvilgsnis tapo rūstus.

– Įrodymų? Regis, sakei nieko neradęs?

– Taip ir yra. Bet aptikau kai ką labai įdomaus. Ar žinojote, kad Stiuartas Brensonas...

Išklausęs Adamas vos galėjo tramdyti įsiūtį. Mėgaudamasis skausmu pritvinko pykčio, suvokdamas, kad tai kur kas parankiau negu galvoti apie kitus su Džena susijusius dalykus, kurių nebegalėtų suvaldyti. Nuo šiol viskas , kas susiję su Džena, bus kontroliuojama. Visada.

Dešimtas skyrius

Džena ilgai neužsibuvo pas Vikę – pasiteisino, kad rytoj anksti keltis. Jos mobilusis nerodė praleistų skambučių, todėl skubėjo namo patikrinti, ar atsakiklyje nėra žinučių nuo Adamo. Po šiandienos įvykių restorane Džena manė jį norėsiant pakalbėti apie Todo ir Čelsės bėdas.

Išėjusi iš lifto pamatė Adamą jau stovintį prie durų. Jos kūnu nusirito džiaugsmo banga.

Žengdama artyn nusišypsojo.

– Ar seniai lauki?

– Senokai, – atrėžė jis.

Džena pažvelgė į sustingusį Adamo veidą, ir šypsena dingo. Gal tik pasigirdo? Gal tai tik dėl aido koridoriuje? O gal dar kas nors nutiko jo draugams?

Ji vėl nusišypsojo. Tik šį kartą santūriau.

– Nežinojau, kad užsuksi. Vakarieniavau.

Jis sukando žandikaulius, o akys atšiauriai žaibavo.

– Atrakink duris, – burbtelėjo.

Ji padarė, kaip liepta.

Kažkas atsitiko. Gal Adamas susinervino jos neradęs? Džena supyko ant savęs, kad skubėjo namo. Aš jam nepataikausiu, – taip nusprendusi padėjo rankinę prie sofos.

– Tai kas nutiko? – pakreipusi smakrą atsisuko. Nors ji – Adamo meilužė, bet tikrai nebus atpirkimo ožys dėl prastos nuotaikos.

– Tu, – atžariai pradėjo Adamas, – tu, poniute, esi tikras meno šedevras.

Džena žioptelėjo.

– K-ką nori pasakyti?

Jo viršutinė lūpas užsirietė.

– Tokia nekalta. Puikiai vaidini.

Džena įsitempė.

– Apie ką tu?

– Ar pameni, praėjusį šeštadienį užsiminiau, kad turiu susitikti su verslo partneriu?

– Taip.

– Tai dėl pinigų.

Pagaliau pradėjo aiškėti. Adamas sakė, kad susitikimas susijęs su darbu, ir ji tuo patikėjo... tačiau nepaminėdamas, kad tai susiję su pinigais, jis melavo.

Džena suėmė save į rankas.

– Pasakok.

– Ieškodamas tavo brolio Lijamui duotų pinigų tas vyrukas patikrino visus įmanomus kanalus. Iki praėjusio šeštadienio neradome jokių pinigų pervedimo pėdsakų, bet nusprendėme ieškoti toliau. Iki šios popietės patikrinta viskas, kas tik įmanoma, ir prieita prie išvados, kad toks pinigų pervedimas išvis nebuvo atliktas.

Džena susvyravo.

– Negali būti, – sušnabždėjo.

– Tikrai?

Ji kurį laiką galvojo, paskui susivokė.

– Vien tai, kad nieko neradai, dar neįrodo.

– Ne, bet aptikau kitą įdomų faktą. Tavo brolis įklimpęs į lošimus.

Džena tik sumirksėjo. Jos lūpos sustingo.

Adamo veidas pašaipiai persikreipė.

– Nustebai? O gal nustebai dėl to, kad man pavyko tai atskleisti?

– K-ką?

– Judu su broliu įkliuvote, Džena. Pripažink. Tavo brolis prarado pinigus lošdamas, ir abu susitarėte, kad priverstumėte mane sumokėti ir galėtumėte atkurti užstato sąskaitos balansą. Nuostabus planas. Juk mirusieji negali apsiginti, tiesa? Lijamas negali paneigti kaltinimų, o aš negaliu iki galo įrodyti, kad jis tikrai negavo pinigų. Bent kol kas.

Džena stengėsi įsigilinti, ką sako Adamas. Jis teigia, kad Stiuartas pralošė pinigus, o ne davė investuoti Lijamui? Kad brolis viską tik išsigalvojo, siekdamas priversti skausmo palaužtą Rotų šeimą sumokėti už savo lengvabūdiškumą? O blogiausia tai, kad ji kartu su broliu sugalvojo šį planą?

– Tu juk nerimtai? – išlemeno Džena.

– Kuo rimčiausiai, mieloji.

Jis nejuokavo.

Džena papurtė galvą.

– Mano kaltė ta, kad žinau, ką man pasakojo Stiuartas, – netikiu tavo šnekomis. Tu tik nori išsisukti nuo pareigos. Viską išsigalvojai.

Adamas iš švarko kišenės išsitraukė kelis popierius ir sviedė juos Dženai po kojomis.

– Čia viskas parašyta. Perskaityk ir įsitikinsi. Šito neužginčysi.

Drebančiomis rankomis pakėlusi popierius Džena ėmė skaityti. Jautė, kaip iš kūno pamažu traukiasi gyvastis. Viskas išdėstyta juodu ant balto.

– Tavo brolis lošia apsimestiniu vardu, kad niekas nesusektų. Jis gyvena dvigubą gyvenimą. Stiuartas Brensonas švarus kaip pirmasis sniegas, štai kodėl taip ilgai užtruko viską atskleisti.

Džena papurtė galvą.

– Netikiu nė vienu tavo žodžiu, – sumurmėjo stengdamasi įtikinti save, kad ši rašliava tėra melo krūva. Negi galėtų būti kitaip?

– Kurgi ne, – sarkastiškai nusišaipė Adamas. – Tikriausiai padidinai sumą ir užsiprašei daugiau pinigų, negu jam reikia – dalį įmokėtum į jo sąskaitą, o likusiais sumokėtum už šį ištaigingą butą, kurį nusipirkai.

Paskutinis sakinys ją visiškai išblaivė.

– Šį butą įsigijau įkeisdama bankui. – Džena didžiavosi galėdama jį nusipirkti iš savo santaupų. Tai buvo sąžiningai ir dorai užtarnautas butas.

– Ir būtum galėjusi išsimokėti daug anksčiau niekam nieko neįtariant. – Praėjo sekundė. – Džena, pagavau tave. Prisipažink.

Kaip ji galėjo pripažinti ko nepadariusi.

– O jeigu pasakyčiau, kad apie Stiuarto lošimo bėdas nieko nežinojau? Jeigu tikėjau jį sakant tiesą?

– Atsakyčiau, kad meluoji.

– Tu nori tuo tikėti, Adamai.

– Ne, privalau tuo tikėti. Ši apgaulė – rimtas dalykas. Trys šimtai tūkstančių dolerių – dideli pinigai.

– Man nereikia nė cento iš to, kas priklauso Stiuartui.

– Staiga tapai principinga, ar ne?

– Kaip matau, tavęs neįtikinsiu. – Ji pradėjo lygiau kvėpuoti ir dar kartą apsvarstė Adamo žodžius. – Tiki, kad tau melavau, bet tu man taip pat melavai, Adamai.

– Kada? – sukluso tas.

– Kai praėjusį vakarą tavęs paklausiau apie pinigus, atsakei, kad dar nieko nežinai. Neatskleidei tiesos ir apie šeštadienio susitikimą nei apie tai, kad situacija neaiški.

Jo veide nė raumuo netruktelėjo.

– Pirma taisyklė: Niekada neatskleisk savo planų priešui.

Dženą pervėrė skausmas.

– Tai dabar esu tavo priešė?

– O ar kada nors buvai kas nors daugiau?

Ji tyliai aiktelėjo.

– Širdingai dėkoju.

Sekundės dalį Adamas atrodė įžeistas, bet netrukus jo žvilgsnis tapo rūstus.

– Džena, pasinaudojai manimi. Pasinaudojai siekdama išvilioti pinigų, kad padėtum savo broliui ir tikriausiai gautum šiek tiek sau. Todėl neapgręžk visko priešingai, tarsi aš būčiau kaltas.

Šis priešais stovintis vyras Dženai atrodė visiškai svetimas, žvelgė į ją rūsčiu veidu ir plieno akimis. Ir jis nenusileis. Jis visiškai įsitikinęs Stiuarto kalte.

Jos kalte.

– Ar praneši policijai? – baimindamasi ne dėl savęs, o dėl Stiuarto paklausė Džena. Jeigu jos brolis iš tiesų įklimpęs į lošimą... jeigu ji per neapdairumą reikalavo iš Adamo Roto Stiuartui nepriklausančių pinigų... kuo tai gali baigtis?

Adamo akyse spindėjo triumfas. Jis manė, kad Džena prisipažįsta esanti kalta ir dabar mėgina išnešti sveiką kailį. Jis stipriai papurtė galvą.

– Ne, noriu apsaugoti savo šeimą nuo dar didesnio skausmo.

Dženos pečiai iš palengvėjimo nusviro.

– Bet jeigu mane spausi, tikrai kreipsiuosi į policiją, – perspėjo jis. – Nė neabejok. Verčiau tegu tavo brolis ieško pagalbos. Jis susidėjo su prastos reputacijos tipais ir kitą kartą gali nepavykti taip lengvai išsisukti. Jeigu vėl liks jiems skolingas, jie netruks išsiaiškinti tikrąją jo pavardę.