Максин Салливан - Tariama meiluze

– O, Viešpatie, – iš Dženos sielos gelmių atsklido virpantis balsas. Naujienos kas minutę prastesnės. Gali būti, kad nuo šiol Stiuartui nuolat grės pavojus.

Atsidususi patylėjo, atrodė, kad Adamui Dženos beveik pagailo.

– Džena, jam reikalinga pagalba.

– Žinau, – sumurmėjo ji, pagaliau garsiai pripažindama, kad tai, ką Adamas sako apie Stiuartą, ko gero, yra tiesa.

– Tau taip pat reikia pagalbos. Negali visą gyvenimą apgaule vilioti iš žmonių pinigus.

Džena kilstelėjo smakrą.

– Aš tik siekiau, kad Stiuartui būtų grąžinta tai, kas, kaip maniau, jam teisėtai priklauso.

– Taip tik sakai, – nusišaipė Adamas. – Beje, aš žadėjau tik pasidomėti tavo kaltinimais. Nesakiau, kad sumokėsiu pinigus. Niekada. – Prie jo smilkinio supulsavo kraujagyslė. – Nesu tau nieko skolingas.

– O aš tavęs visai nepažįstu, tiesa?

– Nepažįsti. – Jis apsisuko ir išėjo užtrenkdamas duris.

Džena susmuko ant sofos jausdama tokį aštrų ir stiprų skausmą, lyg būtų sužeista tiesiai į širdį. Šiam jausmui tebuvo vienas paaiškinimas. Ir ji tai tik dabar suprato.

Ji myli Adamą Rotą.

§

Važiuodamas namo Adamas burnoje jautė kartėlį. Turėjo suprasti, jog Džena per daug tobula, kad tai būtų tikra. Tas apsimestinis rūpinimasis dėl brolio namo. Dėl brolienės ir dukterėčių. Melas. Džena neabejotinai nerimavo, bet vien todėl, kad buvo sąmokslo bendrininkė. Gal net jos brolienė prie to prikišusi nagus. Kiek žmonių Brensonai jau mėgino apgauti?

Dieve, jis tikras kvailys. O dar lygino Dženą su savo motina ir Kasandra. Manė ją esant sąžiningą ir dorą, net jeigu Stiuartu ir nebuvo verta rūpintis.

Jis klydo.

Nuo pradžių iki galo.

Daugiau taip niekada nenutiks, – nusprendė sukaupdamas išdidumo likučius. Daugiau jokia moteris nepavers jo kvailiu. Jis yra mergišius iki kaulų smegenų, ir taip bus iki gyvenimo pabaigos.

O ateityje galvodamas apie Dženą Brenson įsivaizduos tik menkutę įrantą lovos statramstyje... net jeigu turės su tuo kovoti iki gyvenimo galo.

§

Adamui užtrenkus duris Džena prarado laiko nuovoką. Laikas nebeegzistavo. Širdis plyšo į gabalus. Kaip Adamas galėjo taip galvoti? Kaip galėjo tikėti, kad ji vilioja iš žmonių pinigus, ypač iš jo? Skaudu apie tai mąstyti.

O dar Stiuartas.

Nieko keista, kad Dženai pasiūlius pasikalbėti su Rotais jis paprašė palikti viską taip, kaip yra. Jis žinojo, kad Lijamas Rotas nieko neskolingas. Jam tiesiog labai pasisekė, kad tądien, kai atėjo pas ją į namus, per televizorių rodė Lijamo laidotuves. Tai suteikė progą pasiteisinti dėl liguistos išvaizdos ir padidėjusio mokesčio už namą. Ir suvaidino tikrai įtikinamai.

Vienintelis geras dalykas – namui skirtais pinigais jis padengė skolas. Antraip tie tipai jo nepaliktų ramybėje... gal net ir Vikės su vaikais. Vien nuo šios minties darėsi bloga.

Dieve, Adamas teisus – jeigu Stiuartas nesikreips pagalbos, tai gali pasikartoti. Lošimas – žalingas įprotis. Džena su šia bėda nebuvo susidūrusi ir nesijautė tikra, jog visiškai suvokia jos rimtumą, tačiau nujautė, kad be profesionalios pagalbos Stiuartas šio įpročio nepažabos. Gerai pažinojo brolį ir buvo įsitikinusi, kad paramos jis kreipsis tik prispirtas prie sienos.

Dženos lūpos ryžtingai susičiaupė, ji pašoko ir nužingsniavo prie kompiuterio. Parašys broliui velniškai baisų elektroninį laišką. Neminės apie savo santykius su Adamu, bet papasakos viską, kas nutiko nuo tos dienos, kai sutiko jį lenktynėse. Dabar tai atrodė buvę neapsakomai seniai – tikrai ne prieš porą savaičių.

Dženai reikėjo ir atsakymų.

Parašiusi laišką persirengė patogesniais drabužiais ir išsivirė kavos. Ėmė laukti. Po valandos suskambo telefonas.

Stiuartas.

– Džena, į ką, po galais, įsivėlei? – griežtas balsas skambėjo taip aiškiai, tarsi brolis būtų stovėjęs kambaryje, o ne išvykęs į Vidurinius Rytus.

Ji troško, kad taip ir būtų. Rėžtų jam antausį ir gerai išbartų.

– Aš? Dieve švenčiausias, Stiuartai! Tai tu prisimelavai ir įsivėlei į nešvarius žaidimus. Kam sukūrei tokią melagingą istoriją?

Džena girdėjo, kaip jis keikiasi.

– Geriau nebūtum pradėjusi šio reikalo aiškintis su Adamu Rotu. Jau viską buvau sutvarkęs. Uždirbau šiek tiek pinigų ir ruošiuosi grąžinti didesnę dalį bankui, bet įvėlei mus į kažkokią įmantrią apgavystę.

Džena negalėjo patikėti, kad jis kaltina ją.

– Galbūt tau pirmiausia reikėjo pasakyti man tiesą, – ji iškošė pro sukąstus dantis.

– O Vikė? – paklausė brolis, nuleisdamas priekaištą negirdomis. – Ar sakei jai ką nors? Ar dėl to ji rašė gavusi pranešimą iš banko? – Stiuartas reikalavo pasiaiškinti, ir Džena suprato, kad jis jau gavo žmonos elektroninį laišką dėl sąskaitos.

Tai neteisinga. Ją kaltino visi, kas galėjo.

– Bankas nusiuntė ketvirčio pranešimą į tavo namus, nes tu apie jį visai pamiršai.

Po jos žodžių ragelyje buvo tylu.

– Pati supranti, kad negaliu visko prisiminti.

– Turėjai tai numatyti ir peradresuoti pranešimą į Vidurinius Rytus arba man. Pasisekė, kad sąskaita ne jūsų abiejų vardu, antraip Vikė dabar sudraskytų tave į gabalus. Ir ne – ji nieko apie tai nežino. Aš pati ką tik išsiaiškinau. – Dar nespėjo atsigauti nuo patirto šoko.

– Nesiruoši jai sakyti, tiesa?

– Ne. Tu pasakysi.

– Nebūk juokinga, Džena. Reikalas jau sutvarkytas. Juk rašei elektroniniame laiške, kad Adamas Rotas kaltinimų nekels. Per ateinančius kelis mėnesius atidirbsiu prarastą sumą. Vikei nereikia žinoti. Nieko neprasitark.

Džena buvo besusigundanti nusileisti, tačiau suvokė, kad negali taip pasielgti su broliu. Per daug karštai jį myli.

– Stiuartai, tu apgaudinėji save. Esi įklimpęs į lošimą, ir ši bėda savaime nesusitvarkys. Vėl pajusi potraukį lošti, ir kas žino, kuo viskas baigsis kitą kartą? Tie tipai gali imtis nešvarių priemonių, kad atgautų pinigus.

Stiuartas šaižiai nusijuokė.

– Prisižiūrėjai per daug filmų apie gangsterius.

– Nejaugi?

Mirtina tyla.

– Džena, man viskas bus gerai, – sausai atšovė jis. – Tikėk manimi.

– Atleisk. Negaliu. Kitą kartą gali netekti namo. Gali prarasti ir Vikę su mergaitėmis. Jos vertos geresnio gyvenimo.

Žodžiai pakibo ore.

Kitame laido gale pasigirdo atodūsis.

– Džena, negaliu jai apie tai papasakoti.

– Neturi pasirinkimo, – atrėžė ji. – Jei nepasakysi tu, pasakysiu aš , – išgirdo save sakant.

– Tu to nepadarysi!

– Padarysiu. – Stiuartas, žinoma, neleis jai taip pasielgti. Tiesą Vikei turėtų atskleisti jos vyras.

– Na, gerai, laimėjai, sesute. Tu tą padaryk.

– K-ką! – Džena vos neišmetė iš rankų ragelio.

– Paklausyk, aš juk už tūkstančių mylių, o pranešti tokią žinią telefonu – ne pats geriausias būdas. Esi visiškai teisi, ji verta geresnio gyvenimo. Užsitarnavo sužinoti tiesą iš pirmų lūpų. Jeigu ryšiesi jai papasakoti apie mano reikalus, galėsi atsakyti ir į visus jai kilusius klausimus bei matyti jos reakciją. Nenorėčiau, kad ji padarytų ką nors kvaila.

Džena išbalo. Nors Stiuartas suprato, kad ji blefuoja, nors nesidavė apgaunamas... Džena taip pat nusprendė juo šiek tiek pamanipuliuoti.

– Gerai, padarysiu, kaip prašai. Bet tik su sąlyga, kad grįžęs namo iš karto kreipsiesi pagalbos dėl savo žalingo įpročio. – Patylėjo, leisdama broliui suvokti savo žodžių esmę. – Papasakosiu apie tai ir mamai su tėčiu.