Максин Салливан - Tariama meiluze

– Velniškai norėčiau, kad tai būtų pinklės, – sumurmėjo Stiuartas.

Adamas įsitempė.

– Ką tai reiškia?

– Tai, ką padariau aš, buvo klaida, Rotai, bet tai, kad mano sesuo nuo tavęs pastojo, o tu nusikratei atsakomybės, yra kur kas blogiau.

Adamo širdis nustojo plakusi.

– Ką pasakei? – gergždžiančiu balsu paklausė visai nesigėdydamas, kad nesugeba nuslėpti šoko. Pasijuto, tarsi kažkas peiliu būtų atvėręs jam krūtinę.

– Džena laukiasi. Tikiuosi, kad nepaliksi jos likimo valiai.

Adamą nukrėtė drebulys, jis įtraukė oro ir pasistengė kvėpuoti lygiau. To negali būti. Džena neteko svorio. Ji būtų pasakiusi.

O gal nebūtų?

– Rotai? Ar girdėjai, ką sakiau?

Adamas nurijo seiles.

– Palik viską man, – tesugebėjo išspausti.

– Ar tai reiškia, kad nuvažiuosi pas mano seserį ir viską sutvarkysi?

– Taip.

– Gerai. – Trumpa tyla. – Kol kas niekas nežino, tik aš ir mano žmona. Duodu laiko atitaisyti klaidą. – Stiuartas padėjo ragelį.

Adamas sėdėjo ir kurį laiką stebeilijęs į ragelį pagaliau padėjo jį į vietą. Paprastai neleisdavo pašnekovui nei pirmam padėti ragelio, nei grasinti. Ši situacija puikiai atspindėjo visišką jo sutrikimą. Kita vertus, turėjo pripažinti, kad žavisi Stiuarto Brensono drąsa užstoti seserį.

Dženą.

Kadaise ji sakė, kad taps baisiausiu jo košmaru. Šią akimirką Adamas nebūtų galėjęs ginčytis. Ji laukėsi... jo kūdikio... ir jis abejojo, kad rezultatas Stiuartui Brensonui patiks.

§

Iš vakaro susidūrusi su Adamu Džena nesijautė galinti eiti į darbą, todėl paskambinusi pranešė, kad serga. Jai tikrai buvo bloga – dėl nėštumo sukelto rytinio pykinimo. Pirmuosius negerumo požymius pajuto prieš kelias savaites, tačiau šįryt pykinimas tapo nepakeliamas, o dar svaigo galva. Rodės, kad pagaliau pripažinus nėštumą kaip faktą suintensyvėjo ir jo požymiai.

Nesulaukusi mėnesinių Džena pamanė galinti būti nėščia. Bet testo daryti vis nesiryžo. Po vakarykščio pykinimo priepuolio Vikė ėmėsi iniciatyvos ir vaistinėje nupirko nėštumo testą. Didžiausia Dženos baimė pasitvirtino.

Ji laukiasi.

Bet ar tai tikrai didžiausia baimė? Nepaisant būsimų bėdų, šio kūdikio Džena troško labiau už viską. Ir kaip galėtų nenorėti vaiko, kurio tėvas – mylimas jos vyras? Apimta neįprastai nuostabaus jausmo dar kartą palietė savo pilvą, suvokdama, kad dabar joje gyvena nauja gyvybė. Šis jausmas atrodė gražiausias iš visų kada nors patirtų.

Tačiau reikia labai gerai apgalvoti. Džena privertė Vikę pažadėti, kad neprasitars Adamui. Jis nenorėjo turėti su ja nieko bendra – vakarykštis susitikimas tai tik patvirtino. Pirmą akimirką atrodė, kad jo akys įmanytų ją suvalgyti, bet netrukus Adamo žvilgsnis tapo šaltas kaip ledas. Jis tikėjo, kad Džena – baisus žmogus. Ir nė už ką nenorėtų, kad lauktųsi jo vaiko.

Kita vertus, ji negalėjo atsikratyti minties, kad vyras turi teisę žinoti tapsiąs tėvu. Nepranešti šios naujienos Adamui bus be galo sunku. Tai nesąžininga, ir jeigu jis sužinos vėliau – argi tai tik nepatvirtins prastos jo nuomonės apie Dženą?

Tačiau būdamas toks turtingas ir įtakingas žmogus jis gali pasistengti atimti kūdikį ir auginti pats. Ši mintis sukrėtė labiau negu rytinis pykinimas. Ji vertė sielvartauti. Ar Džena tikrai gali patikėti, kad Adamas sugebėtų šitaip pasielgti? Kita vertus, ar gali sau leisti tikėti, kad jis to nepadarys ? Tad ar nebus per daug kvaila ir rizikinga prasitarti apie kūdikį?

O Dieve, galva jau dabar sukasi.

Pasigirdo skambutis į duris. Ji pašoko. Niekas, išskyrus bendradarbius, nežinojo, kad šiandien ji namie. Džena nuoširdžiai vylėsi, kad tai ne Markas. Šią akimirką negalėtų susidurti su juo akis į akį ir tikriausiai pasielgtų nemandagiai.

Greičiausiai tai Vikė. Gal brolienė paskambino į darbą ir sužinojusi, jog Džena namie, nusprendė ją aplankyti. Šį rytą telefonas porą kartų skambėjo, bet Džena nekėlė ragelio. Mobilųjį taip pat išjungė. Nieko nenorėjo matyti.

Vėl pasigirdo skambutis, šį kartą pratisas. Galvos skausmas, kamavęs Dženą nuo pat ryto, tapo nebepakeliamas. Ji puolė prie durų. Vikė tikriausiai dėl jos labai jaudinasi, tačiau galėtų ir...

– Adamai! – išvydus jį Dženai sulinko keliai – ji griebėsi durų rankenos, kad nesusmuktų.

Nė nepasisveikinęs Adamas žengė vidun. Neatrodė, kad apsilankymas bus malonus.

Iš nusivylimo besidaužančia širdimi Džena užvėrė duris ir atsisuko. Paskutinį kartą Adamas čia viešėjo daugiau negu prieš mėnesį. Tada buvo piktas ir nusiminęs. Žiūrėdama į jį dabar aiškiai matė, kad niekas nepasikeitė. Jis vis dar piktas ir nusiminęs, pulsuojančiais žandikauliais ir papūstomis šnervėmis. Vakarykščio susidūrimo prie kino teatro tarsi nė nebuvę. Džena tikrai klydo manydama, kad jis bent trumpą akimirką džiaugėsi ją išvydęs.

Staiga toptelėjo mintis. Gali Vikė išplepėjo paslaptį? Šią mintį iš karto nuvijo šalin. Jos brolienė pažadėjo, kad tylės. Vikė žinojo, kad Dženai reikia laiko apgalvoti.

– Adamai, kodėl tu…

– Turiu tavęs atsiprašyti, Džena, – griežtu balsu nutraukė jis.

Džena sumirksėjo. Tai išgirsti tikėjosi mažiausiai.

– Tikrai?

Adamas stebeilijo jai į veidą, kūnas išdavė jį kaustančią įtampą, kuri bylojo, kad, nors atsiprašė, kažkas velniškai negerai.

– Tu nemėginai apgaule išvilioti iš manęs pinigų. Dabar tai žinau. Atsiprašau, kad apkaltinau tuo, ko nepadarei.

Ji susiraukė. Žodžiai, kuriuos tarė Adamo lūpos, visai netiko prie piktos jo veido išraiškos.

– Iš kur tai žinai?

– Stiuartas papasakojo, – atžariai suburbėjo Ada mas. – Jis man skambino.

Džena vis dar nieko nesuprato.

– Stiuartas?

Jos brolis žadėjo grįžęs į Australiją kreiptis pagalbos dėl savo žalingo įpročio, tačiau Adamo atžvilgiu buvo nusiteikęs laikytis tylos politikos. Apimta blogos nuojautos Džena sunkiai nurijo seiles. Jeigu Stiuartas papasakojo tiesą, kodėl Adamas vis dar toks įsiutęs? Ar neturėtų jausti palengvėjimo sužinojęs, kad ji nemelavo?

Panika vis stiprėjo.

– Nesuprantu. Kodėl jam prireikė tau skambinti dabar? Viskas seniai išsiaiškinta.

– Norėjo man gerokai įkrėsti į kailį.

– Kad manimi netikėjai?

– Už tai... – Jo įtempto skruosto odoje sutvinksėjo kraujagyslė. – Ir už kitus dalykus.

Džena vėl sunkiai nurijo seiles.

– K-kitus dalykus?

Adamas stovėjo vidury svetainės.

– Džena, turėjai man pasakyti, – šiurkščiai pro sukąstus dantis iškošė jis. – Turėjai bent kaip nors užsiminti.

Jos kūnu nusirito drebulio banga. Apie ką jis kalba? Ar viskas dėl...

– Turėjai pranešti apie kūdikį.

Akimirksniu kambaryje nebeliko kuo kvėpuoti.

– Tu žinai? – tarsi suparalyžiuota sušnabždėjo Džena – šią akimirką ji tegalėjo pamėginti išgyventi dar bent kelias sekundes.

Adamas tvirtai linktelėjo galva.

– Žinau, – sugergždė. – Tavo brolis atraportavo naujieną mažiau nei prieš pusvalandį.

– O, Dieve. – Ji šiaip ne taip pajudino kojas ir klestelėjo ant sofos tarsi beformis maišas. Adamas žino, kad ji nešioja jo vaiką. Dėl to ir atvažiavo. O ji tam visai nepasiruošusi. Nežino, ką daryti... net ką pasakyti. Viskas taip nauja.

Džena sudrėkino lūpas ir pakėlė akis į Adamą.

– Vikė žadėjo tau apie tai nepasakoti, bet nesitikėjau, kad papasakos kam nors kitam. – Dženai šovė dar viena mintis, ir ji sudejavo. – O, Dieve, tikriausiai jis pranešė ir mano tėvams.