Максин Салливан: Tariama meiluze

– Ne. Sakė, kad apie tai žino tik Vikė ir jis. – Adamo lūpos persikreipė. – Tavo brolis suteikė man galimybę atitaisyti padarytą žalą.

Bent tiek.

– Tu man nė nesiruošei pasakyti, ar ne? – šaltai pasidomėjo sugrąžindamas Dženą į realybę.

– Aš... nežinau. Tik vakar supratau, kad iš tikrųjų esu nėščia. – Ir ji papasakojo, kaip grįžusi pas Vikę pajuto šleikštulio priepuolį. Baigusi kalbėti pastebėjo, kad Adamo lūpos pabalusios.

Iš pykčio?

Ar baimės?

– Tavęs ši naujiena nenudžiugino. – Tai nebuvo klausimas. Džena matė, kad tai faktas.

Adamas stovėjo nejudėdamas.

– Ne, nenudžiugino.

Jo žodžiai užgavo skaudžiausią vietą, ir Džena apsikabino pilvą.

– Savo kūdikio neatsikratysiu, Adamai. Neprašyk.

Jo veidas išblyško.

– Aš neprašiau... niekada neprašyčiau.

Jos pečiai kiek nusviro. Nors nė už ką nesiryžtų abortui, Adamo žodžiai ją pradžiugino.

– Tačiau tai vienintelis kartas, kai tinkamai pasielgti negaliu, Džena, – jis pareiškė ryžtingai suspausdamas žandikaulius. – Nors mano jausmai tau stiprūs, vesti tavęs negaliu. Negaliu būti ir tavo vaiko tėvu.

Džena visomis valios pastangomis kilstelėjo smakrą.

– Lyg ir neprašiau nieko panašaus, Adamai.

– Žinau, bet vis tiek noriu užtikrinti, kad iki gyvenimo galo nei tau, nei vaikui nieko netrūks. Net raštu patvirtinsiu, kad kūdikis mano. Tačiau... – jis sunkiai nurijo seiles. – Dalyvauti tame negaliu.

Jos nervai įsitempė.

– Tas yra tavo kūnas ir kraujas, – vos pratarė Džena, negalėdama leisti šiam vyrui taip lengvai išsisukti. Juk tai jų abiejų vaikas.

Adamas susvyravo ir sunkiai įtraukęs oro iš lėto iškvėpė.

– Taip, tu teisi. – Jo ranka nuslydo plaukais. – Paklausyk, turiu kai ką paaiškinti. Nenoriu, kad manytum... – sekundę patylėjo, žvilgsnis tapo skausmingas. – Per avariją mano žmona buvo nėščia.

Džena žioptelėjo.

– O, Dieve, Adamai.

Adamo akys išdavė jį esant dėkingą dėl jos susirūpinimo.

– Žinojome apie tai kelias savaites, bet namiškiams dar nebuvome pranešę. Per vakarienę kaip tik rengėmės paskelbti naujieną.

Dženai nušvito protas.

– Balionai. Tavo žmona juos vežė namo kaip tik tai progai, tiesa?

Jis nevalingai linktelėjo.

– Mano šeima apie kūdikį taip ir nesužinojo nei prieš tai, nei po to. Žino tik Todas. Po nelaimingo atsitikimo būčiau mirtinai nusigėręs, bet Todas privertė mane pakilti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Nesitraukė nė per žingsnį. Buvo be galo atkaklus. – Adamas virpėdamas įkvėpė. – Esu jam skolingas visą gyvenimą.

Dabar Džena suprato Adamo pasiryžimą neskatinti Todo žmonos.

– Adamai, nuoširdžiai apgailestauju. – Jai norėjosi atsistoti ir prieiti artyn, tačiau jautė, kad jis nenorėtų būti liečiamas. Jo vidinė pusiausvyra buvo trapi. Nėštumas iškėlė seniai pamirštą skausmą.

– Mylėjau Medę ir negimusį savo kūdikį, – kuo nuoširdžiausiai prakalbo jis. – Jų netektį vargiai išgyvenau. Vis dėlto dalis manęs žuvo . Nesijaučiu galįs dar kartą patirti tą patį. Atleisk, Džena. Nuoširdžiai prašau man atleisti.

Matant jo sielvartą Dženai plyšo iš skausmo širdis. Ji tik galėjo mėginti numanyti, ką reiškia netekti žmonos, vaiko, viso pasaulio. Jeigu kažkas nutiktų jam – jų vaikui, – ji tikrai negalėtų gyventi. Tik egzistuotų.

Kaip egzistuoja Adamas.

Giliai širdyje Džena žinojo, ką turi daryti. Leis jam mokėti už vaiko išlaikymą. Netgi už kai kurias asmenines išlaidas, kad galėtų tinkamai juo rūpintis. Bet niekada neprisipažins jį mylinti. Neužkraus tokios naštos. Dėl to Adamas tik dar labiau graužtųsi, o jis ir taip jaučia didžiulę atsakomybę už savo šeimą ir draugus. Jam teko tiek daug iškęsti... tiek daug prarasti.

Dženai gėlė akis – blakstienomis nuvijusi šalin ašaras pakilo nuo sofos.

– Adamai, aš... – Staiga jai apsisuko galva. Stabtelėjo, kad atgautų pusiausvyrą, manydama per staigiai atsistojusi.

– Džena, ar viskas gerai?

– Aš... – ji vos begirdėjo Adamo balsą – staiga tapo ker tamsu.

§

– Kas čia dabar, po galais! – sušuko Adamas, pamatęs virstančią Dženą. Metėsi pirmyn šiai dar nespėjus parkristi, ir jos kūnas pabalusiu veidu tarsi skudurinė lėlė susmuko Adamo glėbyje.

Jis jautė, kad ir pats bąla.

– O, Dieve, – kimiai pratarė ir paguldęs Dženą ant sofos pakišo po galva pagalvėlę. Priklaupė ant grindų ir ėmė tapšnoti jai per veidą. – Džena, pabusk.

Tačiau ši nejudėjo.

Adamas vos galėjo kvėpuoti. Nurijęs baimės gumulą vėl pradėjo tapšnoti Dženai per veidą. Šį kartą ji pradėjo gaivaliotis.

– Ačiū Dievui, – sumurmėjo Adamas iš palengvėjimo susmukdamas ant kulnų.

Tačiau labai trumpam. Po akimirkos pašoko ant kojų ir atsisėdo greta jos.

– Džena?

Ji pramerkė akis ir sumirksėjo.

– Kas nutiko?

– Tu nualpai.

Ji suraukė kaktą.

– Nualpau? – Džena pamėgino atsisėsti, bet liko gulėti. – Taip sukasi galva. – Ji sunkiai nurijo seiles. – Ir labai skauda ausį. Atrodo, kad vėl darosi bloga.

Adamas pašoko ant kojų.

– Lik čia. Atnešiu kokį kibirėlį, o paskui paskambinsiu savo gydytojui. – Nužingsniavo į virtuvę ir po kriaukle suieškojo kibirėlį. Tiks kuo puikiausiai. Prigriebęs dar ir rankšluostį Adamas grįžo į svetainę ir padėjo viską ant grindų greta sofos.

Džena gulėjo užmerkusi akis ir, regis, ilsėjosi. Drebančiomis rankomis jis atvožė savo mobiliojo telefono dangtelį ir paskambino šeimos gydytojui. Oskaras tuo metu konsultavo, bet Adamas primygtinai reikalavo su juo pasikalbėti, todėl registratūros darbuotoja iš karto sujungė.

Jis skubiai papasakojo gydytojui, kas atsitiko.

– Ji laukiasi, Oskarai, – galiausiai pridūrė.

Kitame laido gale akimirką nuščiuvo.

– Ar ji kenčia nuo hemorojaus, o gal turi kitų su nėštumu susijusių negalavimų? – staiga paklausė gydytojas.

Adamas apie tai spėjo pagalvoti.

– Ne, nemanau. Jai tik svaigsta galva.

– Dėl viso pikto išsiųsiu greitąją. Sakyk adresą. Susitiksime ligoninėje.

Apimtas stiprios baimės Adamas šiaip ne taip padiktavo adresą.

– Adamai, man atrodo, kad viskas gerai. Tai tikriausiai dėl rytinio pykinimo, ir tiek.

– Tikiuosi, kad taip ir yra, Oskarai. – Adamas padėjo ragelį. Oskaro balse buvo girdėti supratingumas. Be Todo, apie Medės nėštumą žinojo tik ligoninės personalas. Oskaras buvo vienas iš jų.

Adamas vėl susirangė greta Dženos – matant ją vis dar nuleistais vokais jam suspaudė krūtinę.

– Džena? – švelniai prakalbo paliesdamas jos ranką. – Gydytojas atsiųs greitąją.

Džena pramerkė akis, jose spindėjo baimė.

– Nesijaudink. Tai tik dėl saugumo. Gydytojas mano, kad taip nutiko dėl rytinio pykinimo.

Tarsi mėgindama apsaugoti savyje augančią gyvybę Džena uždėjo ant pilvo ranką.

– Tikriausiai taip bus geriausia.

Adamui sėdint ant grindų greta Dženos, viduje kažkas apsivertė – nerūpėjo nei jo drabužiai, niekas, tik Džena. Jis neleido sau galvoti ir apie kūdikį. Dabar svarbi tik ji. Jis privalo pasistengti, kad ji pasveiktų.

Laikas ėjo.

– Adamai?

– Taip.

– Man regis, aš bijau.

– Nusiramink. – Širdis jo krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi. Jis jautėsi toks bejėgis. – Gal norėtum atsigerti vandens ar dar ko nors?

– Ne. – Džena sunkiai nurijo seiles. – Tik tavęs.