Максин Салливан - Tariama meiluze

– Ar mėginai su ja pasikalbėti? – pasiteiravo Džena, norėdama padėti.

Todas papurtė galvą.

– Ne. Kaskart, kai mėginu, pradeda verkti, pasijuntu bejėgis, todėl palieku ją vieną su skausmu.

Džena suraukė antakius.

– Jai tavęs reikia, Todai. Turėtum važiuoti iš paskos.

– Ji ir vėl pradės verkti.

– Tai leisk jai verkti. – Džena pakreipė galvą. – Gal ir tau vertėtų drauge išsiverkti. Gal tai vienintelis būdas įveikti skausmą.

Todas sumirksėjo.

Adamas atsikrenkštė.

– Džena teisi. Negalėsite judėti pirmyn, kol nenumalšinsite skausmo.

Po šių žodžių stojo tyla.

– Nuo kažko tikrai turime pradėti. – Todas pakilo, jo akyse švytėjo pasiryžimas. – Esu dėkingas jums abiem, – nuoširdžiai padėkojęs išskubėjo iš restorano.

Džena tyliai palinkėjo sėkmės.

Tada žvilgsniu grįžo prie vyro greta.

– Regis, pagaliau gavome atsakymą, kodėl Čelsė taip keistai elgėsi.

Adamas stengėsi įveikti krūtinę užgulusį skausmą. Todas ir Čelsė prarado kūdikį? Todas patyrė tą patį skausmą kaip ir jis ? Adamas suprato, kodėl draugas nenorėjo apie tai užsiminti. Tik būtų sukėlęs juodžiausių Adamo dienų prisiminimus.

Žinoma, Todas suvokė esminį skirtumą. Jis bent jau turėjo žmoną, kuri galėjo padėti jam nuslopinti skausmą.

O Adamas – ne.

Ačiū Dievui, jam užteko proto laiku nutraukti Todą nespėjus daugiau prišnekėti Dženos akivaizdoje. Niekas nežino, kad Medė mirties akimirką laukėsi kūdikio. Niekas, tik jis pats, Todas ir ligoninės personalas. Jo draugas prisiekė niekam apie tai neprasitarsiąs, net Čelsei. Adamas tikėjo, kad jis savo žodžio laikosi. Čelsė nebūtų ėmusi taip kvailai elgtis su geriausiu vyro draugu, jeigu žinotų, kad visus sieja bendras kūdikio praradimo skausmas.

Kūdikis.

Džena gali būti nėščia.

– Numaniau, kad tarp jų kažkas vyksta.

Dženos žodžiai sugrąžino Adamą į realybę. Metė į ją rūstų žvilgsnį.

– Man apie tai nė neužsiminei.

Ji kilstelėjo laibą petį.

– Tai tebuvo nuojauta. Reikalas nebūtų sutvarkytas. Vis tiek nebūtume galėję nieko padaryti.

Adamas apsvarstė jos žodžius.

– Tikrai, mane buvo aplankiusi ta pati nuojauta, kai Todas pakvietė į vasarnamį. Jis užsiminė, kad Čelsė turi kažkokių moteriškų bėdų. Tik neminėjo, kad tai rimta.

Džena pradėjo kramtyti lūpą.

– Man atrodo, kad kartą ji man skambino. Tą vakarą, kai grįžome iš vasarnamio.

– Ką?!

– Kai pakėliau ragelį, niekas nekalbėjo. Kelias sekundes buvo tylu, paskui padėjo ragelį. Vis dar manau, kad tai Čelsė. Ko gero, tikrino, ar buvai pas mane.

– Kodėl, po galais, nieko nesakei?

– Tai nebuvo kas nors rimta. Be to, neturėjau įrodymų. – Džena atsiduso. – Vargšė Čelsė.

Stengdamasis nusiraminti Adamas įtraukė į plaučius oro.

– Taip. – Čelsė iš skausmo elgėsi neprotingai, ir tiek.

– Man atrodo, kad tave viliodama stengėsi nukreipti mintis nuo kūdikio. – Dženos balse buvo girdėti užuojauta. Paskui susimąstė apie Adamą. – Nemanau, kad ir vėl mėgins tave gundyti.

Džena teisi.

– Aš irgi taip galvoju. – Ir dėl to labai palengvėjo. – Ne pro šalį, jeigu ji dar kurį laiką matys mudu drauge. Bent kol atgaus sveiką protą.

– Tikrai.

Staiga jis pajuto poreikį pasakyti daugiau.

– Kad ir kaip būtų, dar neketinu tavęs atsisakyti, Džena. – Tegu ji taip nė nemano. – Mūsų santykiai susiję ne tik su Čelse, – priminė jis. – Reikia išspręsti ir tavo brolio pinigų reikalą. – Nuo šito jie niekur nepabėgs. – Dėl to juk ir pradėjome draugauti.

Dženos žvilgsnis suvirpėjo.

– Tu teisus. – Ji suvilgė lūpas. – Taigi esu tau skolinga dar dvi savaites. Kol rasi pinigų Stiuartui.

Adamas stipriau sukando dantis – norėjo pasakyti, kad jam nerūpi Stiuarto pinigai. Jam terūpi atkurti gerą savo brolio vardą, jeigu tik tai įmanoma.

Kažkuris iš jų patirs didelį pralaimėjimą.

Pamatė prie jų skubantį padavėją.

– O dabar papietaukime.

Ji dvejojo.

– Tiesą sakant, Adamai, nesijaučiu išalkusi. Tikiuosi, tau tai netrukdys.

Adamo apetitas irgi buvo dingęs.

– Aš taip pat nesu alkanas. – Pakilo nuo kėdės ir padėjo atsistoti Dženai. – Eime. Palydėsiu tave į darbą.

Jiedviem išėjus iš restorano Adamas savo mobiliajame rado porą žinučių nuo asmeninio detektyvo. Dženai apie tai neužsiminė, tačiau jo širdis pradėjo mušti kaip pašėlusi.

§

Po vakarienės pas Vikę, kai vaikai jau miegojo, Džena papasakojo, ką sužinojusi banke. Kad nesijaustų tokia kalta apgaudinėdama brolienę, šią popietę paskambino į banką, bet, kaip ir tikėjosi, išgirdo, kad tarnautojai turi teisę kalbėtis tik asmeniškai su klientu. Džena užsiminė, kad su jais susisieks Vikė, bet sužinojo, kad sąskaita atidaryta Stiuarto vardu, ir tik jis gali tvarkyti su šiais pinigais susijusius reikalus.

– Tikrai? – Vikė nusivylė. – Jie negali su manimi net kalbėtis? Juk tai mano namas, dėl Dievo meilės!

– Taip, bet sąskaita – Stiuarto vardu.

Vikė susiraukė.

– Nė nepagalvojome, kad dėl to gali kilti keblumų. Dženai buvo smalsu, Stiuartas taip pasielgė tyčia ar per neapsižiūrėjimą. Aišku, jis negalėjo numatyti, kad praras pinigus. Joks žmogus neužstatytų namo, žinodamas, kad jį praras.

Akivaizdžiai sunerimusi Vikė linktelėjo, bet stengėsi atrodyti rami.

– Ačiū, mieloji, kad padėjai išsiaiškinti. Esu tau dėkinga.

– Tai niekis. Džiaugiuosi, kad galiu padėti.

– Dar šįvakar susisieksiu su Stiuartu ir pranešiu, kad kilo nesklandumų dėl sąskaitos, – tarstelėjo Vikė. – Pats galės pakalbėti su banku ir suteikti jiems leidimą kalbėtis su manimi, kol jis išvykęs iš šalies. Kai grįš, pasirūpinsime, kad sąskaita būtų perrašyta mūsų abiejų vardu.

– Gera mintis, – Džena numanė, kad Stiuartas pirmiausia šiuo klausimu susisieks su ja . Jos brolis nežino, kad ji privertė Adamą padėti išsiaiškinti dėl pinigų, ir baisiai įsiustų, jeigu Vikė praneštų atskleidusi tiesą.

Jis sugalvos, kaip atidėti tai, kas neišvengiama. Džena gerai pažinojo savo brolį – jam užteks pažadėti Vikei, jog susisieks su banku, kad suteiktų jai leidimą kalbėtis. Grįžęs į Australiją vilsis savo jėgomis grąžinti pinigus į sąskaitą, nė nenutuokdamas, kad suma gali būti padengta iš Lijamo sąskaitos, o ji to ir nesakys. Džena nesuteiks vilties, kuri dar gali subliūkšti kaip burbulas.

Ir kodėl ji išvis taip sielojasi dėl Stiuarto? Šiuo metu savo broliui jautė toli gražu ne gerus jausmus. Išvykdamas pats privalėjo sutvarkyti tokius reikalus.

§

– Nori pasakyti, kad pinigų pėdsakų neaptikta? – vargais negalais išspaudė Adamas. Šiandien tenka patirti vieną smūgį po kito. Pirmiausia Todas su Čelse, dabar teismo buhalteris, net nespėjus pavakarieniauti jau sėdintis jo bute, nes apsilankydamas biure galėjo sukelti nereikalingų šnekų. Adamas saugojosi, kad jo šeima apie šį nesusipratimą nė nenumanytų.

– Tikrai, pone Rotai. Patikėkite, mano žmonės iššniukštinėjo. Jie išmano visas gudrybes ir užuodžia slaptas sąskaitas, kuriose gali būti paslėpti pinigai, tačiau nieko nepavyko rasti. Ničnieko.

Viskas buvo taip, kaip Adamas ir spėjo.

– Taigi Stiuartas Brensonas nedavė mano broliui jokių pinigų?

– Ne.

– Tada tai tėra mėginimas išvilioti, – piktai sučiaupė lūpas. Ir Džena yra savo brolio bendrininkė. Reikėjo nuo pat pradžių pasikliauti nuojauta.