Максин Салливан - Valenčio meilė

Metas mostelėjo Lanai sėstis ant vienos iš aukštų kėdžių.

– Įsidėk ko nors, – griežtai paliepė, o pats nuėjo į kitą bufeto pusę.

Šiuo metu nenorėjo būti šalia jos.

Ji slystelėjo ant taburetės ir pasiėmė vieną gardžiai atrodantį sumuštinį, regis, buvo visiškai rami, bet Metas suprato, kad taip Lana tikrai nesijaučia.

Jis taip pat paėmė vieną sumuštinį.

– Beje, kalbant apie mano motiną... Jei teisingai suprantu, vakar maloniai paplepėjote, – abejingai pasakė Metas.

Jis prisiminė, kaip kurį laiką stebėjęs moteris pajuto norą tarp jų įsiterpti.

Lana sunerimo, bet nerimas akimirksniu nuslūgo.

– Tikrai?

– Abi atrodėte rimtai susidomėjusios pokalbiu.

– Matyt, taip ir buvo, – sutiko Lana ir atsikando sumuštinio.

Metas suraukė antakius. Jam atrodė, kad Lana už to sumuštinio tarsi slepiasi, o ne valgo. Toks elgesys kelia įtarimą.

– Tikiuosi, kad neketini įsirangyti po jos sparneliu.

Lanos akys išsiplėtė, ji nuleido sumuštinį.

– Kodėl turėčiau?

– Mano motina linkusi tave pamėgti. O tai reiškia, kad gali ją įskaudinti.

Lana susiraukė.

– Nesiruošiu jos skaudinti. Beje, nenoriu užgauti ir nieko kito.

– Tikrai?

Ji lėtai padėjo sumuštinį ant lėkštutės ir įbedė akis į Metą.

– Žinai, o tu tikras benkartas.

– Ne, benkartas buvo mano vaikas.

Lana garsiai įkvėpė.

– Kaip tu gali taip kalbėti?

– Nepatinka teisybė? – Oras nuo įtampos net sutirštėjo. – Staiga vedžiau gražuolę apgavikę, kuri pavogė ne tik apvalią sumelę iš mano šeimos, bet ir beveik metus dukters gyvenimo iš manęs. Manau, kad turiu penkiasdešimt tūkstančių ir dar vieną priežastį ant tavęs pykti.

Lana atkišo smakrą.

– Gali taip galvoti, jei nori, bet dabar turi ir bent jau vieną priežastį gerbti mane kaip savo žmoną. Toji priežastis dabar yra gretimame miegamajame.

Megana.

Priešiškumas nenoromis užleido vietą susižavėjimui.

– Bent jau prisipažink paėmusi pinigus. Tada galėsiu tave gerbti.

– Negaliu prisiimti atsakomybės dėl nusikaltimo, kurio nepadariau.

Metas nusivylęs nuleido rankas.

– Liaukis melavusi, Lana. Tiesiog... liaukis melavusi.

Lana pašoko.

– Pasprink tuo maistu, Metai Valenti, – iškošė ji ir išbėgo iš virtuvės.

Metas žiūrėjo jai pavymui, valgyti nebenorėjo. Jis jautėsi blogai – po velnių, juk teisingai pasielgė.

Jis turi nepamiršti, nuolat sau kartoti, kad, nors naujoji žmonelė atrodo kaip angelas, po švelnia išore ji visiškai sugedusi. Labiau sušvinkti moteris gal ir nebegalėtų.

Trečias skyrius

Praėjusį vakarą užsipulta Meto tokiais negailestingais žodžiais Lana nesitikėjo išsimiegoti, bet nubudusi iš ryto jautėsi daug pajėgesnė grumtis su vedybų sunkumais.

Ir su negailestingu Meto požiūriu dar pakovosiu, – nusprendė, ryžtingai lipdama iš lovos. Ji turi įveikti viską, kad ir ką gyvenimas sviestų.

Lana pravėrė duris į Meganos kambarį, mergaitė tebemiegojo. Motina pažvelgė į savo vaikelį ir jos širdis suminkštėjo. Metas kiek tik nori gali ją niekinti, ateinančius metus paversti pragaru – kol Megana saugi, sveika ir laiminga, Lana viską atlaikys.

Net tokį kerintį mergininką kaip Metas Valentis.

Džiaugdamasi, kad pavyko palįsti po dušu dar Meganai neprabudus, Lana sugrįžo po dešimties minučių apsivilkusi laisvas gelsvai rudas kelnes ir megztą tamsiai rudą palaidinukę. Dukrelę surado besėdinčią lovelėje. Ji krykštavo barškindama žaisliukus.

– Štai ir mamytė, mažule.

Bučiuodama savo mergytę Lana pakeitė sauskelnes ir nuskubėjo į virtuvę paruošti dukrelei pusryčių. Nelabai žinojo, kas šiandien numatyta darbotvarkėje – jei joje iš viso kas nors buvo numatyta.

– Jūs tikriausiai ponia Valenti, – vos jai įžengus į erdvią patalpą, pasisveikino pusamžė moteris ir tuojau priėjusi ištiesė ranką.

Lana sumirksėjo išgirdusi naująją pavardę ir nusišypsojo.

– Prašyčiau vadinti mane Lana.

– Tebūnie. Aš esu Rūta, naujoji jūsų tarnaitė. – Ji pažvelgė į mergytę. – O čia, ko gero, Megana. Vaje, argi ji ne iš akies trauktas tėtis?

– Tikiuosi, kad tai tik į gera, Rūta, – tarė įėjęs į virtuvę Metas ir kerinčiai nusišypsojo.

Jis tuojau pat pasilenkė ir pabučiavo Meganai galvelę.

Lana vos garsiai neaiktelėjo. Akimirką dingtelėjo, kad Metas ketina pabučiuoti ją . Vyras atsitraukė nuo jų pervėręs žmoną viską suprantančiomis akimis.

– Na žinoma, pone Valenti, – pritarė Rūta ir Lana kuriam laikui pasitraukė. – Pusryčiai tuojau bus patiekti oranžerijoje. Ko norėtų mažoji?

Lana jai paaiškino. Metas paėmė mergaitę motinai iš rankų ir nužingsniavo į oranžeriją, o Lana žiūrėjo nustebusi. Pyktelėjusi dėl tokio vyro pasipūtimo ji nusekė iš paskos.

– Atsiprašau, – sušnypštė pasivijusi, – bet ar tikrai privalai taip elgtis?

Metas nustebo.

– Kaip?

– Tiesiog pagriebei iš manęs Meganą. Juk ji ne koks siuntinys.

Metas pasodino Meganą aukštoje kūdikių kėdėje.

– Tik norėjau padėti. Mergaitė sunki.

– Taip, bet kažkaip sugebėjau nešioti ją ilgiau nei tu, – kandžiai atkirto Lana.

Metas pervėrė ją rūsčiu žvilgsniu.

– Kažin, dėl kieno kaltės? – rėžė ir nusisukęs krapštėsi norėdamas užsegti dirželį. Pavartęs kažką tyliai suburbėjo. – Kaip tą daiktą užsegi?

Lana dėbtelėjo į vyrą aiškiai patenkinta, kad jis ne viską moka.

– Štai taip. Matai?

Metas žiūrėjo, ką Lana daro.

– Kai segi tu, atrodo visai paprasta.

– Sudėtingesnis užsegimas padarytas dėl to, kad būtų saugiau – vaikas jo neatsegs.

Jo lūpų kamputis kilstelėjo aukštyn.

– Ar tuo nori man ką nors pasakyti? Ne, geriau nereikia, – nusišaipė Metas ir atsisėdęs pasiėmė kavos puodelį. – Ką manai apie Rūtą?

Lana susiraukė – Metas įpylė jai kavos net nepaklausęs, ar nori.

– Ji atrodo labai miela ir kvalifikuota.

– Rūtos rekomendacijos labai geros. Be to, ji turi pirmosios pagalbos ir vaikų priežiūros pažymėjimus. Rūta sutiko pasirūpinti Megana, kol tu būsi darbe.

Lana sunerimo.

– Nori pasakyti, kad ji bus Meganos auklė?

Metas įsipylė kavos.

– Taip.

– Megana juk lanko vaikų lopšelį.

Lana jau informavo lopšelio darbuotojas, kad dabar atves dukrelę nebe penkias, o tik tris dienas per savaitę, kitas dvi su savo vaikeliu ketino būti pati.

– Manau, kad lopšelis dabar nebetinka.

Lana vos tvardėsi.

– Vadinasi, spragtelėjai pirštais ir aš jau turiu pulti ją atsiimti?

Metas pastatė puodelį ir tvirtai suspaudė lūpas.

– Taip elgiuosi ne dėl savęs. Noriu, kad geriau būtų mūsų dukteriai.

Lana suskaičiavo iki penkių ir lėtai iškvėpė.

– Paklausyk, ar nemanai, kad įvykus tiek pokyčių mergaitės gyvenime, reikėtų nors kažką palikti kaip buvę?

– Deja, manau, kad toliau taip likti negali. Megana dabar yra Valenti. Juk atsimeni, kaip vestuvių dieną spauda bandė gauti jos nuotrauką? Negi iš tikrųjų nori pasmerkti ją tokiai kasdienei rizikai vaikų lopšelyje? Juk gali būti ir dar blogiau.

Lanai iš baimės net plaukai pasišiaušė.

– Ne.

– Tokios priemonės laikinos. Kai tik reikalai truputį nusistovės, galėsime rasti tokį lopšelį, kuriame ji bus saugi, gerai?

Lana linktelėjo, nors labai abejojo, ar išdrįs dar kada paleisti savo kūdikį iš akių. Ji, žinoma, tiesiog per jautriai reaguoja, bet nori, kad Megana gyventų normalų gyvenimą. Dabar, kai mergaitę visi pažinos kaip Valenti, jai bus neįmanoma gyventi kaip paprastam vaikui.