Максин Салливан: Valenčio meilė

Viskas buvo aišku ir jų žmonoms – Olivijai bei Sašai. Olivija – žinomos kino žvaigždės, kuri kartais būdavo beveik nepakenčiama, dukra. Vargšelės Sašos tėvas buvo apkaltintas sukčiavimu ir greitai turėjo išgirsti nuosprendį. Vis dėlto abi moterys buvo mielos ir nuoširdžios, turtai jų visai nesugadino. Jiedvi net užsiminė apie galimybę kartu papietauti, bet Lana atsisakė. Ji kiek galėdama ilgiau ketino laikytis atokiai nuo kitų Valenčių moterų. Nėra prasmės per daug su jomis bičiuliautis. Aš dingsiu iš šios šeimos joms nespėjus ir susivokti, – pagalvojo Lana gurkšnodama šampaną ir stebėdama kartu žaidžiančius Alekso ir Olivijos aštuonerių metų sūnelį Skotą bei neseniai įsivaikintą šešiametę dukrelę Renę.

Kaip tik tuo laiku į jos akiratį pakliuvo Metas, jis norėjo pasikalbėti su Aleksu. Vyras tebelaikė ant rankų Meganą. Vargšė jos mažylė baugščiai žvilgčiojo į tėvą tarsi svarstydama, verkti ar ne.

O Metas neketino jos paleisti.

Argi ji nežino, koks tai jausmas? Metas nekreipia dėmesio į Meganos nervingumą lygiai taip pat, kaip ir į jos .

Staiga jis pažvelgė į Meganą, pakštelėjo į skruostuką, ir mergytė tučtuojau nusišypsojo bedante burnele. Tai pamačius Lanos širdis apsivertė krūtinėje. Metas puikiai sutars su dukterimi.

– Tu pasielgei teisingai – dėl dukters, – švelniai pasakė priėjusi Izabelė.

Lana krūptelėjo, paskui nusišypsojo.

– Žinau, Izabele.

– Metas jai bus labai geras.

– Taip, žinoma.

Jokiu būdu nebūtų už jo tekėjusi, jei tuo abejotų.

– Ir tu mano sūnui būsi gera.

Lana suraukė nosį.

– Tuo nesu taip tvirtai įsitikinusi.

– O aš tikrai žinau. Jam reikėjo tokios kaip tu.

Lana papurtė galvą.

– Ne, jūs klystate. Nesu ypatinga.

Metui reikėjo moters, kuri mėgtų visur lankytis, vaikščioti į vakarėlius. Dar geriau, jei žmona būtų kilusi iš kurios nors žymios šeimos.

Anyta ją suprato.

– Nenuvertink savęs, Lana. Tu labai miela asmenybė, mes didžiuojamės priėmę į savo šeimą moterį, kuri pirmiausia paiso savo vaiko interesų, o tu kaip tik taip elgeisi tekėdama už mano sūnaus.

Sujaudinta gražių žodžių Lana tankiai sumirksėjo ir užgniaužė ašaras.

– Kiekviena motina elgtųsi taip kaip aš.

– Ne, brangioji, tikrai ne kiekviena, – patikino ją Izabelė ir pažvelgė į tris savo sūnus.

Tik tada Lana prisiminė, kad Izabelė iš tiesų yra Alekso ir Niko pamotė, o ne tikra motina kaip Metui. Kiek žinojo apie Valenčius, Alekso motina mirė, kai jis buvo visai mažas, tada Sezaras vedė Niko motiną, kuri dingo palikusi jam kūdikį. Tik paskui Sezarui pavyko surasti ilgalaikę laimę su trečiąja žmona Izabele, tapusia puikia motina visiems trims berniukams.

Lana linktelėjo.

– Jūs teisi, Izabele. Ne visos motinos vienodos.

Po akimirkos Sezaras šaukšteliu pastukseno šampano taurę norėdamas atkreipti visų dėmesį.

– Pirmiausia norėčiau pasveikinti savo jauniausiąjį sūnų ir jo žmoną vestuvių proga. – Jis pakėlė taurę. – Už Laną ir Metą. Tegul jūsų santuoka būna tvirta ir laiminga.

– Už Laną ir Metą, – pakėlė taures visi kiti ir Lana pajuto, kaip kaista skruostai.

Negi tik ji viena pastebi tas ciniškas liepsneles Meto akyse?

– O dabar, – toliau kalbėjo Sezaras, – mudu su Ize turime ypatingą dovaną visoms savo marčioms. Kiekvienai jūsų norime įteikti po naujųjų Valenčių kvepalų Moteris riboto tiražo buteliuką.

Izabelė ištiesė nuostabius kvepalų buteliukus. Olivija su Saša susižavėjusios džiūgavo – Lana pasijuto joms dėkinga, nes taip mažiau krito į akis daug santūresnė jos reakcija. Jauniausioji Valenčių marti jautėsi kaip apgavikė. Ji nenusipelnė būti šios šeimos dalimi. Reikėjo tik pažvelgti į Metą ir suprato, jog ir jis mano taip pat. Laimei, po dviejų valandų pobūvis pagaliau pasibaigė. Megana pavargusi ėmė verkšlenti, Metas paskelbė, kad jie išvažiuoja, ir Lana lengviau atsikvėpė. Popietė labai prailgo, o mergytė visą tą laiką buvo kaip mažutis angelėlis, bet dabar jai būtinai reikėjo į savo lovelę.

O jos lovelė dabar bus Meto namuose. Prieš vestuves ji taip ir nepaklausė, kur tie jo namai, bet Metas užtikrino, kad, kol jie bus užsiėmę vestuvių ceremonija, Meganos daiktai ir viskas, ką Lana norėtų persigabenti, bus pristatyta į jo apartamentus.

Po dvidešimties minučių Metas pasuko automobilį prie vartų didžiulio namo, apsupto sodo ir pievelių. Paskui ji pamatė, kad ant aukštos tvoros kabo lentelė su užrašu Parduota.

Nustebusi Lana pasisuko į vyrą.

– Tik nesakyk, kad nupirkai šį namą mums.

Patenkinta Meto šypsena kaipmat išblėso.

– Taip, nupirkau.

– Kada?

– Vakar.

Ji išplėtė akis.

– Bet juk susituokę gyvensime tik vienus metus.

– Na ir kas? Tai puiki investicija. Šiaip ar taip, mano butas kūdikiui netiko.

– Įsivaizduoju, – burbtelėjo Lana.

Metas pervėrė ją ledinėmis akimis.

– Ten tik du miegamieji.

– Galiu miegoti kartu su Megana.

Tikrai neketina dalytis miegamuoju su juo.

– Meganai reikia savo kampo. – Metas kiek patylėjo. – O tau būtina išsimiegoti, jei reikalauji galimybės sugrįžti į darbą.

Puiku, dėl šito ji nesikabinės.

Lanos susierzinimas truputį atlėgo, tada jai dingtelėjo kita mintis.

– Galėjai tiesiog palikti mus mano bute. O pats – gyventi savo apartamentuose.

– Ne.

Lana suspaudė lūpas, nors, tiesą sakant, ir nesitikėjo, kad Metas jai pritartų.

– Jau beveik metus ten gyvenu, butas visai padorus.

– Tai dar nereiškia, kad jis tinka Meganai.

Lana užsigavo.

– Suprantu. – Akivaizdu, kad jam visai nerūpi – ji pati galėtų gyventi kad ir sąvartyne, bet Meganai reikia namų, vertų Valenčių pavardės.

Lanai pasidarė bloga.

Atrodo, kad ji ima pavyduliauti dukrelei, nors ir nėra ko. Ji ir pati dabar turi Valenčių pavardę, nors ir neketina ja naudotis, nusprendė toliau likti Džensen. Išgirdus, kaip metrikacijos įstaigoje šiandien ją pavadino ponia Valenti, pajuto, kad jai būtinai reikia išsaugoti savo senąją pavardę – kaip nepriklausomybės patvirtinimą.

Bet iš tiesų ją labiausiai erzina Meto noras vadovauti. Ponas Valentis tariasi geriausiai žinąs, ko reikia jai ir Meganai. Juk turėjo paklausti ir jos nuomonės.

Akivaizdžiai suirzęs Metas atidarė automobilio dureles.

– Nagi, eikime į vidų. – Jis išlipo ir atidaręs užpakalines dureles įlindo atsegti Meganos automobilio kėdutės. – Daiktus palik, paimsiu juos paskui.

Lana išlipo ir priėjo paimti iš jo Meganos.

– Na štai, duok ją man.

– Ne, ji sunki. Aš panešiu.

Jis nuėjo ir užlipo paradiniais laiptais, o Lanai teliko griežti dantimis ir sekti iš paskos.

Metas surado raktą ir plačiai atidarė duris, jie įžengė į prieškambarį.

Vos pažvelgusi į tobulą svetainę Lana suprato, kad namai pribloškiantys.

– Ar bent apsidairei čia, prieš pirkdamas šį namą? Juk net nežiūrėjai.

Aristokratiškas Meto antakis šoktelėjo.

– O kas? Ar nepakankamai geras?

Ji tik mostelėjo ranka mėgdžiodama jo nerūpestingumą.

– Nejuokauk. Namas žavingas. Aš tiesiog pasmalsavau.

– Prieš veikdamas, aš visada pagalvoju, Lana.

Ne visada, – dingtelėjo mintis susitikus jų žvilgsniams. Lana pamatė, kad ir Metas galvoja tą patį. Ji išraudo. Kaip tik dėl to, jog kartą jis pasielgė neapgalvotai , jie abu dabar yra čia.