Максин Салливан - Valenčio meilė

– Teisingai, jau geriau pradėk melstis, – pagrasino Metas Valentis.

Lana bandė kuo greičiau atsigauti, ji norėjo išlošti nors truputį laiko, todėl atsargiai pridarė duris.

– Metai, ką tu čia veiki?

– Tu žinai atsakymą.

– Žinau?

– Įsileisk mane, Lana.

Už jokį pasaulio auksą.

– Atleisk, bet ne. Ketinu trumpam išbėgti. – Ji pabandė paskubomis uždaryti duris. – Gal, jei nori pasikalbėti, paskambink man rytoj ir...

Metas prasibrovė pro ją į butą, ir, nors degė iš nekantrumo, moterį iš kelio patraukė švelniai.

– Tikrai nemažai turiu ką tau pasakyti ir ketinu kalbėti dabar .

Lana stengėsi numaldyti jaudulį.

– Paklausyk, negali čia taip įsiveržti ir...

– Kur ji, Lana?

Ji apmirė.

– Kas?

– Mano duktė.

Dievuli mieliausias, iki pat šios akimirkos ji tikėjosi, kad Metas čia atėjo dėl kokios nors kitos priežasties.

– Tai tu žinai? – sušnabždėjo moteris.

– Vadinasi, tai tiesa?

Lana prikando lūpą.

– Ne. Aš norėjau... hm... Žinoma, aš turiu kūdikį, bet...

– Liaukis, Lana. Ji mano duktė. Mano tėvas pamatė tave su kūdikiu gatvėje ir patikrino jos gimimo liudijimą.

Moteris išpūtė akis.

– Bet... juk jūs pažeidėte mano privatumą.

– Manai, jam rūpi?

Kaip tik tuo metu svetainėje suklegėjo kūdikis ir Metas niūriai dėbtelėjo į Laną.

Ji žengė žingsnį priešais.

– Metai, maldauju, tiesiog išeik. Nedaryk šito.

– Jokiu būdu, po velnių! – suriaumojo ir apėjęs moterį žengė keletą žingsnių prie kambario durų. Pamatęs už aptvarėlio grotelių mažutę, vos vaikščioti pradedančią mergytę, Metas sustojo kaip įkastas.

Lana stengėsi negalvoti, kaip dabar jis turėtų jaustis. Ji įkalbinėjo save jo nesigailėti. Metas Valentis – plevėsa, neketinantis apsiraminti ir auginti kūdikį. Jei ir atėjo čia, tai tik dėl to, kad privertė tėvas.

– Kuo ji vardu?

Lana nustebo.

– Tu nežinai?

Meto veide nekrustelėjo nė vienas raumenėlis.

– Kuo ji vardu? – atšiauriai pakartojo.

– Megana.

Prabėgo kelios akimirkos.

– Megana Valenti, – pagaliau ištarė jis.

Laną apėmė bloga nuojauta.

– Iš tiesų ji Megana Džensen.

– Greitai bus Valenti, – pareiškė Metas su Valenčių vyrams būdingu valdingumu.

Lana susverdėjo.

– Ką tu čia dabar kalbi?

Nekreipdamas dėmesio į klausimą jis priėjo prie Meganos, atsitūpė priešais vienuolikos mėnesių kūdikį ir pažvelgė pro užtvarėlės groteles.

Lana matė Meto atvaizdą puošniame veidrodyje ant sienos. Kiekvieną gražutės mažylės bruožą vyras tyrinėjo apimtas pagarbios nuostabos.

Lanos širdyje kilo abejonė. Ji norėtų, kad Metas pamiltų savo dukterį – kad Megana būtų laiminga. O štai jai pačiai būtų geriau, jei ponas Valentis išsigintų tėvystės, išeitų ir niekados nebesugrįžtų.

– Labas, Megana, – švelniai pakalbino mergytę Metas.

Jis kūdikio nelietė, net nekrustelėjo, nedarė nieko, bet akimirksniu prikaustė mergytės dėmesį.

Megana žiūrėjo pakerėta, rudos jos akytės tokios panašios į tėvo. Ji atrodė žavinga. Mažutė tamsiaplaukė lėlytė putliais skruostukais ir lenktomis lūpelėmis – jomis dar visai neseniai išmoko pasiųsti oro bučinuką savo mamytei.

O Dieve.

Staiga Megana akytėmis susirado motiną, veidelis akimirksniu susiraukė ir mergaitė pradėjo verkti. Atskubėjusi Lana paėmė kūdikį iš aptvarėlio.

– Jai laikas miegoti, – pasakė Lana ir priglaudusi tildė, tapšnojo dukrelę per nugarytę, kol mažoji žagtelėjo ir nutilo.

Metas atsistojo, jo veidas neišdavė jausmų.

– Paguldyk ją, tada mes pasikalbėsime.

Lana dvejojo.

– Paguldyk ją į lovytę, Lana.

– Jei jau reikalauji. – Ji kilstelėjo Meganą aukščiau ant klubo. – Grįšiu po kelių minučių.

– Ne, aš eisiu su tavimi.

Lana sunerimo: nuskambėjo grėsmingai.

– Kodėl?

– Man įdomu viskas, ką daro mano duktė.

– Mūsų duktė.

– Na, bent jau nebesiginčiji.

Stengdamasi neparodyti, kaip yra nusiminusi dėl Meto apsilankymo, Lana nuskubėjo pro jį koridoriumi į mažesnįjį miegamąjį. Ji išdažė Meganos kambarį įvairiausių gyvūnų vaizdais, virš vaikiškos lovelės pakabino muzikinę karuselę, kuri grojo švelnias lopšines, pripirko dukrelei visą kalną minkštų žaisliukų, kad šioji turėtų ką apsikabinti. Kambarys buvo labai mielas.

Lana pakeitė mergytei sauskelnes ir dabar Megana buvo visiškai pasiruošusi miegoti. Ji tylėdama stebėjo tarpduryje sustojusį Metą tarsi prieš savo valią žavėdamasi juo.

Neleisk jam prie tavęs prisiartinti, širdele, – norėjo pasakyti Lana. – Nekreipk į jį dėmesio ir jis išeis.

Lana to tikėjosi.

Ji pabučiavo Meganą į skruostą.

– Labanakt, burbuliuk, – pakuždėjo ir paguldė mergaitę į lovytę.

Lana apsidžiaugė, kad Metas pasitraukė ir praleido ją iš pritemdyto kambario, tad moteriai neteko brautis pro jį.

– Išgersi kavos? – pasiūlė Lana sukdama į virtuvę.

Jai reikėjo ką nors daryti.

– O stipresnio nieko neturi?

Ji dirstelėjo į Metą per petį.

– Atleisk, aš paprastai negeriu.

– Taip, prisimenu.

Išgirdusi ironiją Lana atsigręžė.

– Tada viskas buvo kitaip. Buvo Kalėdos ir...

– Tu pagalvojai, kad aš būsiu puikus priegulas.

Lanai užgniaužė kvapą.

– Netiesa.

– Ne? Tada ko gero pagalvojai, kad aš – puikus spermos donoras, o ateityje galiu apipilti tave pinigais?

– Ne! Aš...

Ji taip žavėjosi Metu, dirbo jam jau dvejus metus ir buvo beveik paklaikusi nuo aistros. Nors juodu išgėrė kelias taures per daug, vis tiek tai nebuvo pigu.

Bent jau jai.

Jausmas buvo stiprus, svaiginantis ir ji nepajėgė susivaldyti, kai po vakarėlio skubėdama pasiimti nuo stalo savo rankinės tiesiogine prasme įpuolė Metui, išeinančiam iš lifto, į glėbį. Jis sugriebė Laną, kad ji nepargriūtų – tiek ir tereikėjo. Ji pakėlė lūpas prie jo ir jis sudejavęs parsistūmė merginą atgal į savo kabinetą.

– Na? – Metas primygtinai reikalavo atsakymo, o netikėtai jausmingai suspindėjusios akys išdavė, kad ir jis prisimena.

Viską .

– Tiesiog užmirškime, – burbtelėjo ji. – Mes abu tą vakarą elgėmės neįprastai.

– O man atrodo, kad tu elgeisi kaip tik taip, kaip visada . Puikiai žinojai, ką darai.

Lana staiga nusisuko, kad Metas nepamatytų, kokia ji įskaudinta. Jei bent kiek ją pažinotų, suprastų, kad Lana jokiu būdu negundytų vyro vien tik tam, kad pradėtų kūdikį. Beprasmiška versti vyrą tapti tėvu – tai neveiksminga.

Drebančiomis rankomis ji užkaitė kavinuką, tada virpėdama giliai įkvėpė ir atsigręžė į žmogų, kuris vienintelis vėl galėtų supainioti jos puikiai sustyguotą, nusistovėjusį gyvenimą. Metas paniuręs stovėjo prie kriauklės, ant raumeningos vyriškos krūtinės sukryžiavęs rankas.

– Taigi, Lana, tu man melavai? Juk po visko sakei, kad geri kontraceptikus. Užtikrinai, kad nėra dėl ko nerimauti. – Jo akys degino Laną it liepsna. – O juk jaudintis reikėjo?

Moteris kiek patylėjusi pripažino:

– Taip.

– Negi manei, kad liepsiu atsikratyti kūdikio?

Lana vėl kiek padvejojo, bet prisipažino:

– Tiesą sakant, tokia mintis buvo atėjusi į galvą.

– Nė velnio, jokiu būdu!

Išgirdus tokį kategorišką atsakymą Lanos krūtinėje sukirbėjo keistas jausmas. Tokį scenarijų ji, žinoma, buvo apgalvojusi, tačiau nusprendė, kad Metas vaikelio nenorėtų. Nors jis ir mergišius, Meto šeimos moralės normos labai tvirtos, todėl žinodamas, kad taps tėvu, jis būtų padaręs viską, kad užsikariautų vietą vaiko gyvenime.