Максин Салливан: Valenčio meilė

– Rytoj pradeda dirbti tarnaitė, – šiukščiai pasakė Metas. – Ji turi savo atskirą butą namo gale.

Lana linktelėjo ir apsidairė prieškambaryje tarsi susidomėjusi, bet iš tiesų žvalgėsi, kad nereikėtų žiūrėti į jį.

– Vėliau tau viską aprodysiu. O dabar nuvesiu tik į miegamuosius.

Metas pasisuko eiti prieškambariu, o Lana ir vėl suirzusi sekė jam iš paskos. Vyras pasisuko į dešinįjį sparną, pravėrė pirmąsias duris.

– Čia tavo kambarys. Turėsi savo nuosavus apartamentus.

Na, bent jau neteks dalytis ta pačia vonia.

Kaip ir ta didžiule karališka lova, kurios Lana apsimetė net nepamačiusi.

– Čia labai gražu.

– Šios durys jungia tavo ir Meganos kambarius, – Metas mostelėjo į kitas duris.

Jis įėjo į gretimą kambarį.

– Šis bus jos. – Jis parodė jai dar vienas duris. – O šalia bus mano miegamasis.

Lanos širdis kone stabtelėjo suvokus, kokioje situacijoje atsidūrė. Ji žada gyventi kartu su Metu, kuriam, be abejo, priklauso galingo vyriškumo monopolija.

Dieve, padėk man.

Staiga Megana pamatė savo lovelę ir suspurdėjo norėdama į ją pakliūti.

– Ji nori miego.

Metas linktelėjo.

– Viskas yra čia, todėl paliksiu tave ir iš automobilio atnešiu likusius daiktus.

– Gerai. Tiesiog pasodink ją ant kilimo, kol aš susitvarkysiu.

Metas išėjo, o Lana stovėdama dairėsi aplinkui.

Šiame kambaryje blyškiai gelsvomis sienomis, apklijuotomis vaikiškų lopšinių personažais, Meganos baldeliai atrodė juokingai maži. Jos dukrelei tikrai patiks iš lovelės apžiūrinėti paveikslėlius.

Bet dabar...

– Gerai, panelyte. Pirmiausia leisk man nusimesti šį švarkelį, – kalbėdama Lana nusivilko kreminės spalvos švarkelį ir liko tik su puošnia liemenėle ir trumpučiu sijonėliu. – Taip geriau.

Ji pasiėmė reikiamus daiktus.

– Dabar tavo eilė.

Paėmusi Meganą paguldė ją ant vystymo stalelio, nušluostė minkšta šluoste ir užmovė švarias sauskelnes. Tvarkydama ji meiliai kalbino mergytę.

– Tu šiandien tikrai buvai gerutė. Mamytė tavimi labai didžiuojasi. Manau, kad tu...

Po penkių minučių Metas stovėjo tarpduryje stebėdamas, kaip Lana ruošia Meganą miegoti. Jos balsas sruvo taip maloniai. Buvo keista stebėti tas dvi naujai jo gyvenime atsiradusias moteris.

Dukterį jis jau pamilo.

O antrosios jis... geidžia.

Metas žiūrinėjo Laną iš šalies. Trumpi šviesūs plaukai visada stilingai sušukuoti, bet šiandien ji susitvarkė juos kažkaip ypatingai, todėl atrodė fantastiškai.

Jai puikiai tiko kreminės spalvos švarkelis, bet dabar jį nusivilkusi ji sukiojosi vien tik su nėriniuota liemenėle spagečių plonumo petnešėlėmis, glotni nugara buvo nuoga.

O tas trumputis sijonėlis ir šilkinės kojinės ne pridengė, o tik paryškino ilgas kojas. Pasilenkusi prie dukrelės, paguldytos ant vystymo stalelio, Lana atmetė vieną koją.

Metas tuojau pajuto audringai atsiliepiantį savo vyriškumą. Turbūt ši moteris – pati seksualiausia mama iš visų, kokias tik jis yra matęs.

Po velnių, jis vis dar jos geidžia.

Tarsi pajutusi jį esant kambaryje Lana atsisuko ir Meto veidas tuojau tapo bejausmis. Užtenka jau ir to, kad jiems teks gyventi viename name, jai nebūtina žinoti, kad Metas trokšta nuplėšti nuo jos kūno tuos kelis likusius drabužėlius.

– Turėsi ir mane išmokyti, – tarė Metas nusprendęs neatskleisti Lanai savo minčių.

Dailus Lanos antakis kilstelėjo.

– Tu keisi palutes?

– Manau, kad turėčiau žinoti, kaip tai daroma. Noriu būti tikras tėvas.

Lana kreivai šyptelėjo, bet jautėsi ramesnė.

– Ak, keisdamas sauskelnes tokios patirties tikrai įgysi, – pasakė ji ir paėmusi ant rankų mergytę pasuko link lovelės šypsodama Metui.

– Lukterėk, – išlemeno jis eidamas artyn. – Noriu pabučiuoti ją, pasakyti labanakt. – Metas pasilenkė ir pabučiavo putlų dukters skruostuką. – Saldžių sapnų, panele Megana Valenti.

Mergytė kvepėjo kūdikių pudra.

Metas pasitraukė nuo dukters ir pajuto gundantį Valenčių moters aromatą, ypatingus kvepalus, lyg audra šluojančius visą pasaulį. Visos Valenčių moterys jais kvepinasi – o dabar ir Lana turi visišką teisę jais kvepėti.

Aromatas jai tinka.

Tik metus, – priminė sau Metas ir piktai suurzgė nusivylęs, nes žinojo, kokia moteris ji yra iš tiesų. Po velnių, ir kam ji vogė tuos pinigus? Jam vagilė nereikalinga – nei kaip žmona, nei kaip jo vaiko motina.

Vieni metai, ne ilgiau.

O tada ji, po galais, galės kvepintis tokiais kvepalais, kokiais tik panorės.

– Virtuvėje yra šio to užkąsti ir kavos, – sausai tarė Metas eidamas prie durų.

– Dėkoju, galiu ir apsieiti.

Jis sustojo ir pažvelgė į Laną.

– Mes abu šiandien gyvenome beveik pusbadžiu.

– Ir tu prisidėtum? – nustebo Lana

– O ar negerai?

Ji apdairiai nužvelgė Metą.

– Ne, turbūt nieko blogo.

– Virtuvė yra koridoriaus gale, dešinėje, – paaiškino Metas ir paliko jas vienas.

Negalėjo pakęsti, kad Lanos žavesys jį taip veikia. Ji kaip ugnis ir ledas vienu metu, žiūrėdamas į ją dabar prisiminė, ką galėtų turėti, jei būtų nusprendęs pasiguldyti žmoną į lovą.

Jis nusikeikė ir sunkiai atsiduso. Turėtų būti ne taip. Ir tikrai ne pirmąją jų bendro gyvenimo dieną.

Po penkių minučių Lana atėjo į virtuvę. Ji vėl vilkėjo švarkelį. Jei Lana tikisi, kad jis saugo kaip skydas, tai labai apsirinka. Švelnus audinys galbūt pridengia nuogus pečius ir stangrias krūtis, paslėptas po prabangia liemenėle, bet grakščiosios lankstaus kūno linijos po glotnia trumpo sijonėlio medžiaga tik išryškėja.

Lana pastebėjo, kad Metas žiūri į ją ir jos akys suliepsnojo, ji paskubomis nusisuko ir nervingai apsidairė.

Pažvelk į mane dar kartą, – norėjo paprašyti Metas, tada ryžtingai išmetė tokias mintis iš galvos.

Nežiūrėk.

Ir neliesk.

– Virtuvė nuostabi, Metai, – užmezgė pokalbį Lana, vis dar dairydamasi į visas puses, tik ne į vyrą. – Tavo tarnaitei čia tikrai patiks.

– Ji bus ir tavo tarnaitė, – atsakė jis.

Lana atsigręžė.

– Dar niekada nesu turėjusi tarnaitės.

– Tu dabar Valenti. Teks priprasti.

Moters akys piktai žybtelėjo, ji kilstelėjo galvą.

– Tiesą sakant, aš pasilieku savo pavardę. Valenti yra Megana, o ne aš.

Pastaba neturėjo jo nustebinti, bet Metas nustebo. Daugelis jo pažįstamų moterų būtų stačia galva puolusios pasinaudoti galimybe tapti ponia Valenti.

Jis susiraukė. O gal Lana tik jam demonstruoja nepriklausomybę? Gal ji ir netroško šios santuokos, bet tikrai žino, kaip pasinaudoti pasitaikiusia palankia proga.

– Vadinasi, tu liberali moteris? – nutęsė Metas, bet ginčytis dėl to nesivargino. Jis ir taip žino, ko ji verta.

– Nematau prasmės vadintis pavarde, kurios vis tiek neketinu pasilikti.

Metas tik abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Tai ganėtinai sąžininga.

Lana kurį laiką įdėmiai jį stebėjo.

– Net nežadi ginčytis?

– Ne. Aš sutinku. Tai atrodo logiška.

– Ak. – Lana atrodė sutrikusi. – Gerai. – Ji nusisuko ir nužvelgė ant marmurinio spintelės paviršaus sudėtą maistą. – Viskas taip skaniai atrodo.

Meto sprando raumenys įsitempė.

Vienintelis apetitą žadinantis dalykas šioje virtuvėje – ji.

– Mano motina pagalvojo, kad būsime alkani.

– Ji labai maloni.

Juokinga, bet jo motina malonia pavadino ir Laną. Pats laikas sunerimti. Metas visai nenorėjo, kad jo šeima su ja pernelyg suartėtų ir paskui nusimintų. Jo tėvus ištiktų šokas, jei sužinotų, kokia iš tiesų yra naujoji marti. Jų dukraitės motina nepatikima – tokią karčią piliulę būtų sunku nuryti.