Максин Салливан - Valenčio meilė

O dabar jis viską sužinojo.

Dieve, padėk man.

– Turėjai man pasakyti vos tik sužinojusi, kad laukiesi.

Lanai išdžiūvo gerklė.

– Negalėjau, Metai.

– Kodėl?

Ji negalėjo rizikuoti – bijojo, kad jis gali atimti iš jos kūdikį. Jei tik Metas būtų pagalvojęs, kad jo sūnui ar dukteriai geriau bus su Valenčiais, nedvejodamas būtų pradėjęs teismo procesą dėl kūdikio globos.

Ir tikrai būtų laimėjęs.

Tuo ji ne kartą įsitikino lankydama internatinę mokyklą, už kurią mokėjo jos dėdė Denas. Kai kurie turtuoliai galvodavo esą nepriekaištingi. Jie manė, kad pinigai ir turimos privilegijos suteikia jiems teisę daryti viską, ko tik įsigeidžia. Paprastai jie ir gaudavo ko panorėję.

Jis vis dar gali laimėti.

Lana nurijo baimę. Negalima jam sakyti tiesos. Jei tik numanytų, kaip ji bijo... Jei tik nujaustų, jog ji padarys bet ką, kad tik išsaugotų dukrelę... tikrai pasinaudotų silpniausia jos vieta.

Meile savo kūdikiui.

– Supratau, kad tėvu tu nenorėtum būti. – Tai tiesa. – Buvai per daug užsiėmęs viengungiško gyvenimo malonumais. O šie du dalykai nesuderinami.

– Dabar aš esu tėvas, bet juk matai – nebėgu.

– Mes abu žinome kodėl. Tiesiog jautiesi įsipareigojęs.

– Nevaidink žinanti, kaip aš jaučiuosi. – Jo skruostas virptelėjo. – Jei nenorėjai, kad paaiškėtų tiesa, kodėl gimimo liudijime įrašei mano pavardę?

Tai vienintelė silpnybė, kuriai Lana pasidavė.

– Privalėjau, – prisipažino ji. – Tam atvejui, jei man kas nors atsitiktų. Norėjau, kad ji žinotų.

Meto žvilgsnis buvo aštresnis už peilį.

– Ar iš viso ketinai kada nors atskleisti man tiesą, Lana? O kaip mūsų dukrelė? Kada žadėjai jai pasakyti?

Lana linktelėjo.

– Kai būtų truputį paūgėjusi. Ir tik nuo jos sprendimo būtų priklausę, ar panorės kokio nors ryšio su tavimi.

– O per tą laiką būtum dukterį nuteikusi prieš mane. Aš taip ir nebūčiau pamatęs, kaip mergaitė auga. – Metas įrėmė į moterį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį. – Taigi tu esi apgavikė ir melagė, ne tik vagilė?

– Ne, aš... – Ji papurtė galvą bandydama susigaudyti. – Ką tu pasakei?

Tik tada Lana suprato.

– Metai, suprantu, galbūt tu manai, kad nuslėpti Meganą beveik tas pat, kas pavogti, bet...

– Aš kalbu apie pinigus, kuriuos pavogei iš Valenčių firmos.

Lana suraukė grakščius antakius.

– Pinigus?

– Nevaidink nustebusios, gerbiamoji. Prisimeni tą menkutę penkiasdešimties tūkstančių dolerių sumelę? Tau išėjus aš peržiūrėjau dokumentus. Puikiai suslapstei galus, bet ne taip gerai, kad mane apkvailintum.

Sukrėsta Lana loštelėjo.

– Nevogiau jokių pinigų.

– Ir vėl meluoji.

Lana papurtė galvą.

– Ne, nemeluoju.

– Nežaisk su manimi, Lana. Tu išaiškinta. Jokie vagilės žodžiai nepakeis mano nuomonės.

Isterija gniaužė moteriai gerklę.

– Nevogiau jokių pinigų. Niekada nevogčiau. Aš juk buhalterė, dėl Dievo meilės. Vogdama prarasčiau darbą, o kartu ir pragyvenimo šaltinį.

– Kaip tik dėl to apie vagystę ir nepranešiau. Matyt, jaučiausi tau tai skolingas. Dievas vienas težino kodėl, – šaltakraujiškai atrėžė Metas. – Jei tėvo nebūtų ištikęs širdies smūgis, gal būčiau pasielgęs kitaip.

– Reikėjo pranešti. Tada bent jau būčiau turėjusi galimybę įrodyti, kad tu klysti.

– Tai neįmanoma.

– Klausyk, jei jau manai, kad pavogiau pinigus, gal pasakysi, ką su jais padariau?

Metas apsidairė virtuvėje, apstatytoje naujais tviskančiais daiktais.

– Ko gero įmoka už šį butą buvo didoka.

Lana nustebusi sumirksėjo: negi Metas nežino, kad butą jai nupirko dėdė Denas? Kaip jis gali nežinoti? Moteris neabejojo, kad Valenčiai ištyrinėjo visą jos kilmės istoriją ir išknaisiojo visas detales apie šeimą.

O gal tai daro kaip tik dabar?

Jei tai tiesa, Metas turės įsitikinti, kaip klysta dėl tų pavogtų pinigų.

O jei jis nieko neieško, tai Lana jam nieko ir nesakys. Dėdė Denas jai buvo labai geras, Lana jį karštai myli ir tikrai neleis, kad Valenčiai kištųsi į privatų artimo žmogaus gyvenimą.

Ji žino, kad jos dėdė biseksualus, jis vedęs Eimę, bet turi meilužį Žiuljeną. Tokios naujienos nėra labai kasdienės, ir pati Lana apie Žiuljeną sužinojo tik per jų paskutinį apsilankymą Australijoje – kaip tik tada dėdė suprato, kad ji laukiasi. Lana negalėtų – ir to nedarys – atskleisti asmeninio dėdės gyvenimo, kad pasklistų gandai. Net jei tai padėtų įrodyti Metui, kad ji nėra tokia, kokia ją laiko.

– Na? Neturi ko pasakyti? – nusišaipė jis.

Moteris pakėlė galvą.

– Tu labai dėl manęs klysti.

– Nemanau. – Metas pažvelgė dar rūsčiau. – Atėjo laikas grąžinti skolas.

– Grąžinti? – Lana sunerimo, jai ant rankų pasišiaušė visi švelnūs plaukeliai.

– Mes susituoksime. Metams. Kad mano duktė taptų tikra Valenti.

Iš nuostabos jai susisuko galva. Niekada nesitikėjo, kad Metas gali pasiūlyti tekėti. Ji nėra kilusi iš turtingųjų ir tikrai neturi didelių santaupų, tačiau santuoka su Metu Valenčiu – prasta išeitis.

Lana nebūtų veržusis su juo prie altoriaus net ir tuo atveju, jei būtų galėjusi rinktis. Moteris prisiekė niekada netekėti dėl kūdikio. Jau prieš daugelį metų pasižadėjo nepakartoti klaidos, kurią padarė jos motina. Megana neaugs tokiuose nedraugiškuose namuose, kokiuose augo ji. Nėra nieko blogiau už vyrą, kuris jaučiasi pakliuvęs į spąstus. Tai pažadina blogiausias jo savybes.

Moteris sudrebėjo. Motina laukėsi jos , Lanos, kai sutiko tekėti už tėvo. Valerė Džensen mylėjo savo vyrą, meldėsi, kad ir jis ją pamiltų, bet tėvas motinos niekada nemylėjo. Kiekvieną jų šeiminio gyvenimo dieną tik naudojosi jos meile.

Ar ir Metas taip pat elgsis?

Lanai šiaip taip pavyko sukuždėti:

– Tai absurdiška. Gali pripažinti Meganą savo dukterimi ir nevesdamas manęs .

– Ne. Noriu, kad viskas būtų teisėta. Aš jau turiu leidimą susituokti šį penktadienį trečią valandą. – Lana aiktelėjo, bet Metas nekreipdamas dėmesio kalbėjo toliau: – Patikėk manimi, jei bandysi pasprukti, aš tave surasiu ir tikrai pasistengsiu, kad nagrinėjant dukters globos klausimą teisėjas sužinotų viską apie tavo pavogtus pinigus, išgirstų, kad visada pirmiausia galvoji tik apie save, kad nenorėjai suteikti savo dukteriai paties geriausio gyvenimo ir kaip rizikavai jos gyvybe, kai pabėgai. Aš gausiu išimtinę teisę globoti savo dukterį. Čia ne grasinimas, o pažadas.

– Negausi, – atkirto Lana.

Tai tikras košmaras.

Metas tvirtai suspaudė lūpas.

– Išbandyk mane.

– Megana – mano duktė, Metai. Aš ją išnešiojau, daviau jai gyvybę, o tu basteisi po kitų moterų lovas. Turi į ją labai mažai teisių.

Jos smilkinys nervingai sutrūkčiojo.

– Aš mergaitės tėvas. Bet tu nesijaudink. Su tavimi miegoti neketinu. Turėsime atskirus miegamuosius.

– O tu galėsi tai išeiti, tai grįžti? – Lana papurtė galvą. – Neleisiu, kad tavo meilužės viena po kitos žygiuotų Meganai pro akis tarsi per paradą.

– Artimiausius metus neturėsiu meilužių. Iš pagarbos savo vaikui, ne tau.

Lanos pečius prislėgė pralaimėjimo svoris, bet moteris pasiryžo jam to neparodyti. Ji stengėsi mąstyti, bet į galvą atėjo tik viena galimybė išsigelbėti.

– Gerai, bet sutiksiu tekėti už tavęs tik tuo atveju, jei leisi sugrįžti į darbą. Noriu surasti tikrąjį vagį.