Максин Салливан - Valenčio meilė

– Ką? Kaip?

– Neuždavinėk man klausimų, į kuriuos negaliu atsakyti, – numykė jis.

Lana nuleido tai negirdomis.

Dieve, negi ji tikrai pramiegojo visą popietę?

– Kur Megana?

– Jau kelias valandas mudu su Rūta ją prižiūrime.

Lana persibraukė pirštais plaukus.

– Valandas? Negaliu patikėti, kad neišgirdau jos verksmo.

– Jai viskas gerai. Aš parėjau namo ir radau linksmai žaidžiančią lovelėje. Mes buvome svetainėje, stengėmės geriau pažinti vienas kitą. Paskui Rūta padėjo man ją išmaudyti ir pavalgydinti. Jau greitai mažylė bus pasiruošusi eiti miegoti.

Lana pajuto, kad greitai gali tapti atliekamu inventoriumi , nebereikalingu dukrelei.

– Dirbai? – šiurkščiai paklausė Metas žiūrėdamas į paskleistus popierius ir atverstas bylas.

Lana nuleido nuo lovos kojas ir nusišiepė – labiausiai iš savęs.

– Turėjau dirbti, bet užsnūdau nespėjusi nieko gero nuveikti.

Metas suraukė tamsius antakius.

– Visų pirma pasakyk, kodėl apskritai dirbi savaitgalį?

Lana sukando dantis. Ak, jis gali dirbti savaitgalį, o ji ne?

– Prisimeni, aš padaviau prašymą atleisti iš darbo. Prieš išeidama, turiu sutvarkyti labai daug dokumentų.

– Net neabejoju, kad jie gali pasamdyti kokį kitą žmogų, kad perimtų tavo pareigas.

– Ilgainiui taip, bet man labai nesmagu palikti juos bėdoje. – Lana atsistojo ir timptelėjo megztą palaidinukę ant kelnių. – Na, tiek išmiegojusi bent jau galėsiu dirbti per naktį.

– Ne.

Lana jau ketino įsispirti batelius, bet išgirdusi griežtą atsakymą staiga pakėlė galvą.

– Ką pasakei?

– Pasakiau ne. Savaitė buvo sunki. Nenoriu, kad dirbtum per naktį. – Jo susirūpinimas kiek apmaldė augantį Lanos pyktį. – Meganai reikia motinos, kuri būtų stipri ir sveika, o ne išsekusi nuo darbo, – pridūrė Metas ir akimirksniu išblaškė bekylančius švelnius Lanos jausmus.

Vadinasi, jis nerimauja dėl Meganos, o ne dėl jos. Lana neprieštarauja – dukrelei tikrai reikia stiprios motinos, bet dėl jos Metas klysta.

– Tu tikriausiai užmiršai, kad pats važiavai šiandien į darbą, o tu juk Meganos tėvas. Gal ir man derėtų pasiteirauti, ar esi geros fizinės būklės?

Meto akyse suspindėjo nuostaba, bet jis kaipmat susiraukė.

– Ar daug turi darbo?

Lana apžvelgė ant lovos paskleistus dokumentus.

– Labai.

Metas ilgai tylėjo.

– Gerai, susitarkime. Aš rytoj prižiūrėsiu Meganą, jei pažadi šiąnakt nedirbti.

Lana išpūtė akis.

– Tu prižiūrėsi Meganą?

– Nusivešiu ją kelioms valandoms pas savo tėvus, o kai grįšiu, man galės padėti Rūta. Sutarta?

Lana galvojo apie Metą, besidalijantį atsakomybe dėl geros Meganos savijautos. Moteris buvo taip pripratusi viską daryti pati, kad prireikė laiko viską pasverti iš naujo.

Ji staiga suprato, kaip smarkiai ši santuoka pakeis jos pačios gyvenimą. Kol jiedvi gyveno vienos – tik ji ir Megana – Lana buvo visiškai užsiėmusi, atsakinga už kiekvieną dukters gyvenimo klausimą, bandė juos derinti su savo poreikiais. Dabar jai nebereikia gaminti, tvarkyti namų, nebeprivalo pirkti maisto ir iš viso nebeturės ko veikti vakarais. Lanai tikrai nebeteks sėdėti ir sukti galvą, kaip apmokėti sąskaitas. Tiesą sakant, ji turės galybę laisvo laiko.

Ir dar – ji privalo išmokti dalytis dukrele. Tam prireiks laiko. Lana pažvelgė į Metą.

– Labai dėkoju, bet, norėdama laiku suspėti, vis tiek turėsiu dirbti naktį. – Ji prisiminė pokalbį per pusryčius. – O gal šiam vakarui turi kokių nors kitų planų? – Vos paklaususi, Lana išraudo. – Turėjau omenyje... Juk niekas nelaukia, kad šiandien ateisime?

Jo akys pašaipiai suspindėjo.

– Ne, mūsų niekur nelaukia. Bet aš vis tiek po vakarienės išeisiu.

– Ach. – Nenorėdama, kad vyras perprastų jos veido išraišką, ji susikaupusi ėmė autis batelius. – Tokiu atveju niekam nekliudys, jei, Meganai užmigus, sėsiu prie darbo.

Metas kurį laiką tylėjo.

– Niekam, – burbtelėjo ir nelaukęs Lanos išėjo iš kambario.

Moteris atsisėdo ant lovos ir juto, kaip jos širdį tarsi replės sugniaužia. Ar šį vakarą jis žada aplankyti kitą moterį? Buvo žadėjęs, kad dėl Meganos atsisakys bet kokių romanų, bet ar ketina šio pažado laikytis?

Ar pajėgs ?

Ketvirtas skyrius

– Kukū! – šūktelėjo Sezaras mažai mergytei, sėdinčiai jam ant kelių. Megana sukikeno.

Metas nustebęs žiūrėjo į tėvą.

– Tu toks neatsparus žaviam veideliui, tėti.

– Kaip galėčiau jai atsispirti? Mergytė tokia gražutė.

Metas išdidžiai pasipūtė. Iki šiol nebuvo supratęs, kaip jam reikia tėvo pritarimo, bet buvo malonu jaustis pripažintam.

– Kai kalbama apie šeimą, tavo tėtis tikras silpnadvasis, Metai, – pratarė į kambarį įėjusi Izabelė, nešina mažučiu meškiuku.

– Ne jis vienas, mama, – atsakė Metas.

Izabelė nusišypsojo.

– Man nedraudžiama lepinti savo mergytę.

Metas pakėlė rankas.

– Ir neleisk man sutrukdyti.

Izabelė prisėdo šalia Sezaro ir pamojavo meškiuku Meganai priešais veidelį. Mergytė tučtuojau užmiršo visus žaidimus su seneliu ir ištiesė rankytes siekdama minkšto žaisliuko. Metas nusijuokė pamatęs, kad Sezaras įsižeidė.

Paskui tėvas pasisuko į jį ir nužvelgė skvarbiomis akimis – toks jis būdavo visada.

– Vadinasi, šeiminis gyvenimas klostosi gerai?

Metas nesiliovė šypsotis.

– Aš vedęs dar tik dvi dienas, tėti.

Izabelė kumštelėjo vyrui.

– Duok jiems laiko, Sezarai.

Metas neprieštaravo. Jis niekam iš savo šeimos nepasakė, kad santuoka bus tik laikina, net ir savo tėvams, tačiau jie turėtų žinoti, kad Metas Lanos nemyli.

Laimei, Megana suirzo ir Metas dirstelėjo į savo laikrodį.

– Beje, jei jau kalbame apie laiką, pats metas Meganos rytiniam poguliukui. – Jis atsistojo džiaugdamasis, kad turi ką veikti. – Na štai. Duok ją man, tėti, – paprašė ir pakėlė dukterį.

Izabelė taip pat atsistojo.

– Neskubėk, parodysiu tau laisvą kambarį. Ir čia esame jai padėję lovelę.

Metas kreivai šyptelėjo.

– Juk nepavertėte miegamojo į vaikų kambarį?

Mama šyptelėjo.

– Dar ne.

Megana miegojo bent porą valandų, todėl buvo jau vėlyva popietė, kai Metas sugrįžo namo.

Kai jis pravėrė laukujes duris, Lana išpuolė iš kabineto ir griebė į glėbį Meganą. Spirgėjo tarsi būtų nemačiusi jos visą savaitę, o ne kelias valandas.

– Gražinu ją sveiką ir gyvą, – pajuokavo jis svarstydamas, kaip jaustųsi, jei žmona taip šokinėtų apie jį.

Liaukis.

– Ar viskas gerai? Nekilo jokių problemų? – vis dar raukydamasi paklausė Lana.

– Labai gaila tave nuvilti, bet nė vienos.

– Gerai. – Ji staiga pažvelgė labai patenkinta ir Metas sukluso. – Rūta šią popietę išvažiavo į ligoninę aplankyti savo sesers, gali būti, kad negrįš iki vėlumos.

– Na ir kas?

Ji tikrai galvoja, kad Metas nesugebės prižiūrėti savo dukters.

– Ar manai, kad sugebėsi prižiūrėti Meganą iki vakaro?

– Žinoma. Mums viskas bus gerai.

– Ak, – sukikeno Lana. – Na, tik pašauk, jei tau manęs prisireiks.

Už jokius pinigus, – pagalvojo Metas, tada pastebėjo nuovargio raukšleles jai po akimis.

– Kaip sekasi dirbti?

– Judu į priekį.

– Tada geriau grįžk prie darbo.

– Aš būsiu čia, jei tau manęs prireiktų.