Максин Салливан - Valenčio meilė

Kaip tik tuo metu į kambarį įėjo Rūta, nešina dubenėliu kūdikių košės. Lana jai padėkojo ir susikaupusi pradėjo maitinti Meganą. Ji visą laiką jautė Meto žvilgsnį.

– Beje, – prabilo Metas, Lanai įkišant šaukštelį mergytei į burną, – mano motina taip pat siūlėsi bet kuriuo laiku prižiūrėti Meganą, o ypač jei sugalvotume vakare kur nors išeiti.

– Ji labai maloni, bet nemanau, kad tokios pagalbos mums prireiks.

– Gali pasitaikyti tokių renginių, kurių išvengti negalėsime.

Šaukštas sustojo pusiaukelėje.

– Mes susituokėme tik dėl to, kad Megana gautų tavo pavardę. Viskas.

Metas tokią nuostatą išsakė labai aiškiai ir Lana su juo sutiko.

– Ir man tai nepatinka, bet tapus Valenti įgyji ir tam tikrų įsipareigojimų. Negi norėtum, kad kaip savo partnerę vesčiausi kitą moterį?

Nuo minties apie Metą su kita moterimi jai visada susukdavo skrandį, bet tik todėl, kad ji beprotiškai troško jį turėti pati. Negalėjo pakęsti minties, kad yra jam viena iš daugelio.

Nors ir labai keista, leido jam mylėtis be apsaugos. Gal Lana ir buvo kiek apsvaigusi, bet giliai širdyje Metu pasitikėjo. Tiesiog beprotiška, bet šiuo klausimu ir dabar juo pasitiki.

Ji susitvardė.

– Vien dėl Meganos nenorėčiau, kad kur nors eitum su kita moterimi, bet spręsti tau.

Metas tyliai nusikeikė.

– Na žinoma, neketinu kur nors vedžiotis kitų moterų, tik norėjau, kad suprastum, kokia juokinga situacija gali susidaryti. Jei reikės, kad į kokį nors renginį mane lydėtų moteris, tai būsi tu, Lana. Tik dėl Meganos, – priminė jis.

Nekantraudama mažoji ėmė kažką vapėti siekdama šaukšto, kurį Lana tebelaikė rankoje.

– Ak, atleisk, burbuliuk, – ji atsitokėjo ir vėl ėmė maitinti mergaitę.

Kai pagaliau atsigręžė į Metą, jis bėrėsi į dubenėlį dribsnių ir pylė pieno.

Lana prikando liežuvį. Puiku, vadinasi, yra dalykų, kuriuos, būdama Meto žmona, ji privalės daryti.

Po kelių minučių vyras nustūmė į šalį tuščią dubenėlį.

– Už kampo yra parkas. Galime ten nusivesti Meganą.

– Į parką? Šiandien?

Buvo šeštadienis, bet Lana tikrai nesitikėjo tokio pasiūlymo pirmą dieną po vestuvių.

– O kodėl gi ne? Diena žada būti graži, o vaikui sveika gryname ore.

Vadinasi, pirkdamas namą jis pasidomėjo ir parku. Veiklus vyrukas. Jei tik viskas nebūtų taip painu... Ne, tai kvaila mintis.

– Meganai tikrai patiks, – pripažino Lana ir tuojau sulaukė pašaipaus žvilgsnio, sakančio, kad jai gera nebus.

Po pusvalandžio ji trumpai pamokė, kaip pakeisti sauskelnes ir užvilkti Meganai šliaužtinukus, tada įsodino mergaitę į vežimėlį.

– Aš vešiu, – pareiškė Metas eidamas prie vežimėlio.

Lana buvo pripratusi vežioti dukrelę pati.

– Nieko tokio, galiu ir aš.

– Aš nieko prieš padėti.

Lana suprato, kad Metas nori stumti vežimėlį, todėl atlyžo.

Neįprasta eiti į parką su juo. Nė keisčiausiame sapne nebūtų susapnavusi, kas ji ir Metas Valentis kada nors šitaip leis laiką kartu.

Susituokę.

Tėvai.

Bet ne meilužiai.

Vis dėlto Metas atrodė kaip visi išdidūs tėvai: jis supo dukrelę sūpuoklėse, laikė jai leidžiantis čiuožykla, nusivedė ant nedidukės karuselės, kartu pasisukti įkalbino ir Laną. Net kelis kartus moteris turėjo pasipurtyti, kad atsikratytų to tikrumo pojūčio.

Viskas tikra tik jam ir Meganai.

Iš tikrųjų jie nėra šeima.

Vos už kelių metrų ant mažo ežerėlio kranto vyriškis ėmė mėtyti duonos gabalėlius gulbėms, kurios juos noriai lesiojo. Megana staiga sukikeno. Metas patenkintas žvilgterėjo į Laną. Vyras įmetė dar keletą trupinių, gulbės juos lesė, ir mergaitė sukikeno garsiau. Jos juokas buvo nepaprastai užkrečiamas, meilė gniaužė Lanai gerklę – ne tik dėl to, kad ji mylėjo savo dukrelę, bet ir iš džiaugsmo, kad gali šią akimirką dalytis su Metu.

Neįkainojamos minutės.

Staiga Metas pažvelgė į Meganą, įsitaisiusią jam ant rankų.

– O Dieve, ji nuostabi! – pasakė jis su baugia pagarba ir Lanos kūnu nubėgo keista švelnumo banga.

– Tikrai.

Jų žvilgsniai akimirksnį susitiko, bet jo rankose suspurdėjo dukrelė, ir Metas nuleido akis.

– Užteks, – tarė jis. – Jau laikas eiti.

Nuostabusis jų rytas pasibaigė.

Jiems parėjus į namus Metas iškėlė iš vežimėlio kūdikį ir nežiūrėdamas ištiesė Lanai.

– Nulėksiu iki biuro. Yra keli darbai. Jūs su Megana čia susitvarkysite.

Jis jas paliko ir tai Lanai užgavo širdį.

Akivaizdu, jis net nenumano, kad reikia atsižvelgti ir į Lanos darbą. Ji jau įteikė atsistatydinimo prašymą ir per kitą savaitę privalo sukaišioti kiek įmanoma daugiau palaidų galų. Šį savaitgalį ji buvo numačiusi labai daug nudirbti. Padaryti tai, ko ketino griebtis kiekvieną pasitaikiusią laisvą minutę. Ne taip kaip Metas, kuris gali tiesiog uždaryti duris ir kurį laiką pamiršti visus kitus įsipareigojimus.

Lana pažvelgė į Meganą.

– Na, burbuliuk, vėl likome tik mudvi. Ar norėtum apžiūrėti namą?

Megana spoksojo išpūtusi akeles.

– Gerai. Ekskursija po namus, – pasakė Lana nusprendusi neleisti jųdviejų su Metu nesutarimams sugadinti likusios dienos, kurią praleis su dukrele.

Vieno aukšto namas buvo erdvus ir stilingas, tiesiog tryško elegancija ir visa įmanoma prabanga. Jame buvo keturi miegamieji, vienas jų – Meto – gundė kyštelėti nosį, bet Lana nusprendė praeiti pro šalį.

Name dar buvo oficiali svetainė, kuria per trumputį šeiminį gyvenimą Lanai gal visai neteks pasinaudoti, juk nėra ko abejoti: Metas tikrai stengsis kuo rečiau kviesti svečius pietų. Lanai tikrai labai patiko laisvesnio stiliaus svetainė, kurios stiklinė siena atvėrė baseiną ir gražų sodą. Ji ypač apsidžiaugė pamačiusi, kad baseinas aptvertas būtina apsaugine tvorele, kokios reikia dėl vaiko saugumo. Namas buvo labai gražus – nėra ko ir lyginti su tuo, kuriame užaugo ji. Lanos tėvų namas buvo vidutinio dydžio, bet visos keturios sienos buvo prisigėrusios nesibaigiančių klyksmų ir užgauliojimų. Sudrebėjusi Lana pasistengė apie tai negalvoti. Ji labai didžiuotųsi, jei būtų tokio namo šeimininkė, jei tik jų santuoka būtų tikra. O dabar... Ji pabandys mėgautis gyvenimu čia, bet neleis sau pernelyg prisirišti. Lygiai taip pat uždraus savo širdžiai pamilti Valenčių šeimą.

Per priešpiečius Rūta pasiūlė Lanai išnešti mergaitę į vidinį kiemą. Megana patenkinta žaidė aptvarėlėje, kurią jos pastatė šalia stalo, o Lana pasinaudojo palankia proga pasprukti iš akių Metui.

Po pusės valandos Megana ėmė zyzti ir Lana paguldė mergaitę į lovelę. Laimei, ji tuojau užmigo.

Dabar pats laikas imtis darbo.

Tylutėliai užvėrusi jų kambarius jungiančias duris Lana nusispyrė batelius ir apsiskleidė visą lovą dokumentais. Be abejo, kabinetu norės naudotis Metas, jis praverstų ir jai, bet savoje erdvėje susikaupti bus lengviau.

Saulė veržėsi pro langą ir Laną apėmė snaudulys. Ji dirbo, kol nuo šilumos pasijuto per daug pavargusi galvoti. Gal galėtų minutėlę nusnūsti...

Lana pasipurtė. Ne, ji privalo parengti šio mėnesio ataskaitą. Negali sau leisti snūduriuoti. Ji turi išnaudoti laiką, kol miega Megana, arba teks plušėti pusę nakties.

Bet saulė taip šildo... Taip...

Kažkas palietė petį ir plačiai atsimerkusi moteris pamatė šalia lovos stovintį Metą. Saulė jau buvo nusisukusi ir kambarį temdė šešėliai.

– Lana, tuojau vakarienė.

Ji skubiai atsisėdo.