Максин Салливан - Valenčio meilė

– Mums nieko nereikės, – šiurkščiau nei ketino atkirto Metas.

Lana padavė jam mergaitę ir nuėjo į kabinetą, bet Metas spėjo pamatyti, kaip žmona krūptelėjo. Jis tvirtai sukando dantis. Kodėl, po velnių, jis jaučiasi kaltas, kad šiurkščiai jai atkirto? Juk viskas jau pasakyta ir padaryta – visus vienuolika mėnesių ji augino Meganą viena.

Dabar jo eilė.

Jis vėl prisiminė, kad Lana nuslėpė nuo jo Meganą... Gali būti, kad jis niekada nebūtų sužinojęs turįs dukterį... Niekada nebūtų išgirdęs jos vaikiško juoko kaip vakar lesinant gulbes... Meto širdis dar labiau sukietėjo.

Dėl vieno dalyko jam abejonių nekilo: savo buto tikrai neišnuomos. Praėjusią naktį pasirodė, kad tai ideali vieta pabėgti. Žinoma, jis galėtų apsistoti mieste, bet kažkodėl toks noras buvo praėjęs.

Visą popietę Metas žaidė su Megana svetainėje ant grindų, paskui paliko ją žaisti su žaisliukais ir prisėdo atsikvėpti, pulteliu maigė televizoriaus kanalus norėdamas pažiūrėti, ką rodo.

Po akimirkos išgirdęs Meganos verksmą Metas pašoko. Jis tuojau pagriebė dukrelę ir apžiūrėjo, bet neatrodė, kad mergytė būtų susižeidusi.

Gal ji išalko? Taip, reikėtų atidaryti stiklainėlį kūdikių maisto.

Tačiau verksmas nesiliovė.

Niekas nepadėjo.

Virtuvės tarpduryje išdygo Lana.

– Ar viskas gerai?

Metas su palengvėjimu pažvelgė į žmoną.

– Nežinau. Ji nesiliauja verkusi ir niekas nepadeda.

Lana priėjo arčiau ir suraukusi antakius įdėmiai pažvelgė į dukterį.

– Kelios pastarosios dienos jai buvo labai ilgos. Manau, kad ji tiesiog pervargo. – Lana paėmė šaukštelį iš Meto rankų. – Eikš, burbuliuk. Suvalgykime šią nuostabią vakarienę ir galėsi eiti miegoti.

Viskas atrodo taip paprasta.

Ir yra paprasta, kai reikalų imasi Lana, – mintijo Metas baugokai dirsčiodamas į žmoną, kai po pusvalandžio ji galų gale paguldė Meganą į lovelę, o mažoji panelė užsimerkė ir užmigo.

– Tu puikiai žinai ką daryti, – sušnabždėjo Metas ir pasitraukęs praleido Laną iš dukters miegamojo.

– Ne visada.

Jų akys susitiko.

Nė vienas net nemirktelėjo.

Jie stovėjo labai arti vienas kito ir Valenčių moters aromatas pakuteno Meto šnerves... Ir pilvo apačią...

Jei tai būtų bet kuri kita moteris, Metas priglaustų ją ir aistringai pamylėtų.

Tik ne ją.

Šią moterį sieti su aistra per daug pavojinga.

Jo pulsas dundėjo nuo geismo, todėl Metas apsisuko, kol nepadarė nieko, dėl ko vėliau gailėtųsi.

– Manau, palįsiu po dušu.

Pastovės ilgai ilgai... Po lediniu vandeniu.

***

Besidaužančia širdimi Lana stebėjo, kaip Metas nuėjo prie savo miegamojo durų ir uždarė jas sau už nugaros. Vos prieš akimirką jai pasirodė, kad vyras ketina ją pabučiuoti. Viskas buvo lygiai taip pat, kaip per jų biuro Kalėdų vakarėlį.

Išskyrus tai, kad dabar nė vienas negėrė.

Tiesiog juodu stovėjo per arti vienas kito.

O Lana jautėsi dėkinga Metui, kad visą dieną prižiūrėjo Meganą.

Ir abu jie ko gero buvo išsekę nuo šios savaitės įvykių. Štai ir viskas.

Taip, tikrai daugiau nieko.

Kitaip ir negalėjo būti. Metas kaltina Laną ilgai slėpus dukterį. Mano, kad ji pavogė Valenčių pinigus. Jei su ja pasimylėtų, rytą imtų savęs nekęsti.

Ir ji ne mažiau niekintų save.

Reikia pasistengti, kad ateityje nebeatsidurtume taip arti vienas kito, – nusprendė moteris eidama į virtuvę. Pašovė Rūtos paliktą puodą su vakariene į orkaitę. Iki vakarienės ji dar valandą gali padirbėti.

Vos atsisėdus prie stalo suskambėjo jos mobilusis telefonas. Skambino viršininkas – ponas Veinraitas.

Po kelių minučių Lana išlėkė pro kabineto durtis šnypšdama iš pasiutimo.

Neįtikėtina.

Ne, ji netiki.

Kaip gali vyras, taip besididžiuojantis savo darbu, nesuprasti, kad ir ji didžiuojasi savuoju?

Tik kartelį pabeldusi ji įsiveržė į Meto miegamąjį.

– Kaip tu drįsai! – tyliai sušnypštė nenorėdama pažadinti už sienos miegančios Meganos.

Metas susiraukė.

– Ką drįsau?

– Tu paskambinai ponui Veinraitui! Jis sako, kad neprivalau atidirbti šios savaitės. Jis atleidžia mane nuo sutarties anksčiau.

– Ir tu atėjai man padėkoti už pagalbą? – pajuokavo Metas.

– Negaliu patikėti, kad taip pasielgei. – Ji papūtė lūpas. – Nors, iš kitos pusės, kodėl ne – galiu. Valdingieji Valenčiai daro ką tik užsimanę, kada užsimanę ir velniop visus kitus.

Metas suspaudė lūpas.

– Aš mąstau taip: jei ko nors nori – eini ir pasiimi.

Lana niekinamai dėbtelėjo į vyrą.

– O ką už tai pasiūlei? Pametei jam verslo trupinių? Ranka ranką plauna? Argi ne taip buvo, Metai?

Meto skruostas nervingai sutrūkčiojo.

– Toks yra verslas.

Lana dėbtelėjo į vyrą.

Vėrė jį akimis, sudėjo į žvilgsnį visas jėgas, bet...

Kažkokia galinga jėga privertė nuleisti akis. Žvilgsnis užkliuvo už tvirtos krūtinės linkių.

Jo plačios nuogos krūtinės.

Tik dabar Lana suprato, kad jai įsiveržus Metas kaip tik buvo įpusėjęs rengtis, kad jo rankos tebėra ant kelnių užsegimo. Moteris pakėlė akis jam į veidą.

Užtrauktukas.

Jis jį užsitraukė, garsas šiurpu nubėgo Lanos gyslomis, kraujas suplūdo į skruostus, tačiau viską suprantančios vyro akys padėjo pagaliau susitvardyti. Metas suprato, kad pamatyti jį pusnuogį jai buvo netikėta. Suvokė, kad dėl jo Lanai sulinksta keliai.

Pasipūtęs kipšas!

Lana supykusi bandė susikaupti.

– Mano karjera niekaip nesusijusi su tavo verslu. Aš kalbu labai rimtai – suprask pažodžiui.

– Noriu, kad būtum namuose su Megana.

Lana aiktelėjo ir piktai sušnypštė – ji užmiršo ir nuogą Meto krūtinę, ir abiem pusėms naudingas verslininkų paslaugėles, ir gundantį traukiamo užtrauktuko krebžtelėjimą.

– Juk nesi iš tų vyrų, kurie iš viso neleidžia savo žmonai dirbti? Maldauju, pasakyk, jog nenori, kad nėščia basomis kojomis sukiočiausi virtuvėje?

Meto vyzdžiai išsiplėtė ir pajuodo.

– Žinoma, ne. Aš kalbu tik apie šią savaitę. Tu pati sakei, kad jai dabar viskas nauja ir svetima. Bandžiau padėti jums kuo daugiau laiko praleisti kartu, kol mergaitė apsipras su pokyčiais.

Metas rūpinasi Megana? Tuo Lana tiki. Bet negi to siekiant būtinai reikėjo lipti per galvą jai ? Lana išdidžiai pakėlė smakrą.

– Galėjai manęs paklausti. Bet numanau, kad tokiems niekams nešvaistai savo laiko. Aš vis tiek dirbsiu tris dienas per savaitę su tavimi. Net nebandyk išsižadėti mūsų susitarimo, Metai.

– Aš nelaužau duoto žodžio.

Lana įsmeigė į jį akis. Jis turbūt net nesupranta viską darąs atvirkščiai. O gal tiksliau būtų sakyti, kad tiesiog nesugeba pripažinti padaręs klaidų.

– Daugiau niekada nesikišk į mano karjerą.

Moteris apsisuko išeiti iš kambario.

– Lana...

Ji sustojo, bet neatsigręžė.

– Neužmiršk, kad aš dabar esu tavo viršininkas.

Tavo karjera ir dabar, ir ateityje priklausys tik nuo manęs.

Lanai gniaužė gerklę – tarsi kaklą spaustų geležinė ranka, apmauta aksomine pirštine.

Dabar ji atsisuko.

– Ir tu kai ko neužmiršk, Metai. Aš dabar esu Valenti. Ir aš galiu griebtis nešvarių žaidimėlių.

Išrėžusi apsisuko ant kulno ir grįžo į kabinetą. Galva sukosi nuo nežabotos tik ką iškepto jos vyro arogancijos. Jei Metas tikisi ją įbauginti, jam teks galvoti dar kartą. Gal Lana ir prarado darbą pas Veinraitą, bet, prieš imdama dirbti pas Valenčius, ji turi visą laisvą rytojų. Dirbs išsijuosusi, kad sutvarkytų kiek įmanoma daugiau dokumentų. Tai garbės reikalas, ką jau kalbėti apie nedidukę pergalę prieš Meto pastangas ją valdyti.