Максин Салливан - Valenčio meilė

Ji sudrebėjo. Iki pat šio vakaro ji save kvailino, tikėjo, kad sugebės išgyventi metus neįskaudinusi Meganos.

Tačiau šią akimirką ji puikiai žino, ką privalo padaryti. Lana jokiu būdu neleis dukrelei iškęsti to, ką vaikystėje teko patirti jai pačiai. Tą ji pažadėjo Meganai, kai tik ji gimė.

Dabar ji savo pažadą tesės.

Vienuoliktas skyrius

Sugrįžusi namo Lana rado Meganą nubudusią ir suirzusią. Rūta bandė ją vėl užmigdyti.

– Viskas gerai, Rūta. Dabar aš pati ja pasirūpinsiu.

– Jei jūs tuo tikra.

Lana linktelėjo, jai būtinai reikėjo pabūti vienai, kad nepalūžtų. Reikia laiko pagalvoti, reikia žingsnis po žingsnio judėti pirmyn. Pirmiausia reikia susirasti naują darbą ir kitą vietą, kur galėtų gyventi, nes butas jau išnuomotas. Mintys gramzdino tarsi potvynio bangos. Tiek daug visko reikia padaryti.

Pati nepajuto, kiek laiko stovėjo liūliuodama ant rankų Meganą, tik netikėtai pakėlė akis ir miegamojo tarpduryje pamatė Metą.

Jis atsekė iš paskos.

– Ar jai viskas gerai? – tyliai paklausė vyras.

Jo akys buvo tamsios ir neįskaitomos.

Lana toliau sūpavo mergytę.

– Tuojau nusiramins.

– Kai užmigdysi, ateik į svetainę.

– Gali būti, kad ilgokai užtruksiu.

– Aš palauksiu.

Nuskambėjo grėsmingai.

Po penkiolikos minučių paguldžiusi Meganą į lovelę Lana pasitempė ir nuėjo į svetainę. Priėjusi prie durų išgirdo Meto balsą.

– Tu pats liepei man ją vesti, tėti, – nusisukęs Metas kalbėjo mobiliuoju telefonu.

Tada stojo tyla.

– Žinoma, lygiai taip pat privertei susituokti Aleksą ir Niką.

Praslinko dar viena tylos akimirka.

– Tvirtai nusprendžiau, ką dabar darysiu.

Lanai atrodė, kad nebeįkvėps nė gurkšnelio oro. Metas kalba apie ją.

Ir kuo čia dėti Aleksas su Niku? Negi Sezaras privertė juos vesti? Metą irgi privertė susituokti su ja?

Dieve, kelių dar žmonių gyvenimą pasirengę paaukoti Valenčiai, kad išsaugotų gerą šeimos vardą? Jos likimą jie tikrai sugriovė.

Lana turbūt sukrebždėjo – Metas atsisuko ir ją pamatė.

– Tėti, aš jau turiu eiti.

Jis išjungė savo mobilųjį.

Lana užgniaužė neapsakomą skausmą.

– Nesibaimink, Metai, aš palengvinsiu tau užduotį. Rytoj sugrįžęs iš darbo mūsų su Megana neberasi.

Metas žiūrėjo į savo žmoną, stovinčią tarpduryje, ir iš jo širdies išsiveržė netikėtai užplūdę jausmai.

– Nė velnio!

Lana pakėlė smakrą.

– Metai, tu negali manęs sulaikyti.

Jis priėjo ir suėmė Lanai už rankų, nestipriai, bet pakankamai tvirtai, kad įsivestų ją į svetainę.

– Gerai. Pasikalbėkime. – Meto akys vėrė kiaurai. – Ir šį kartą pasikalbėkime iš tikrųjų .

Lana smaigstė vyrą kritišku žvilgsniu, paskui žengė kelis žingsnius atatupsta, kad išsilaisvintų iš jo gniaužtų.

– Nebeapsimetinėk, Metai. Mes abu žinome, kad vedei mane tik dėl Meganos.

Metas piktai suraukė antakius.

– Teisingai. Tai kas negerai?

– Aš nežinojau, kad tave vesti privertė tėvas.

– Jis ir neprivertė.

Lana pažvelgė į vyrą deginančiu žvilgsniu.

– Tai kas iš mūsų melagis? Juk girdėjau, ką sakei. Tu priminei Sezarui, kad jis tau liepė mane vesti.

Metas tik niekinamai numojo ranka.

– Aš kalbėjau ironiškai. Jis tikrai liepė man tave vesti, bet sprendimą priėmiau aš . Čia didelis skirtumas.

Lana nustebo.

– Vedei kitaip, nei Aleksas ir Nikas? Koks turėjai jaustis patenkintas, aplenkęs juos vienu žingsneliu, – tyčiojosi ji. – Jauniausiasis broliukas pašoko ir savanoriškai pasiaukojo ant santuokos altoriaus – tikrai turėjai pakilti jų akyse!

Ką, po galais...

Metas nusikeikė.

– Buvo visai ne taip.

– O kaip?

– Tu žinai viską, ką reikia žinoti, Lana. Kitų motyvų aš neturiu.

Juodu nenuleido nuo vienas kito akių, paskui Lanos pečiai staiga nusviro – atrodė, kad išgaravo visas įkarštis.

– Metai, mūsų santuoka nepavyko. Dabar Megana jau turi tavo pavardę, todėl nebėra reikalo mums likti kartu. Ji dabar Valenti. Aš pasistengsiu, kad paaugusi ji tuo didžiuotųsi.

Metą pervėrė pavydas.

– Net jei ištekėsi už ko nors kito? – griežtai paklausė jis.

Lana žiūrėjo sutrikusi.

– Ką čia kalbi?

Vien nuo minties apie ją su kuo nors kitu Meto kumščiai gniaužėsi.

– Juk sakei, kad nori ir daugiau vaikų.

– Noriu.

– Pamaniau, kad turi omenyje kokį nors konkretų vyrą, kuris tuos vaikus turėtų pradėti.

Regis, iš patalpos ką tik dingo deguonis.

– Žinoma, turiu.

Metas pertūžo.

– Vargas tam galvijui.

Lana suraukė kaktą.

– Metai, negi tu pamanei... – Ji nutilo. – Tai su tavimi aš norėčiau susilaukti daugiau vaikų.

Jam į galvą plūstelėjo kraujas.

– Su manimi?

Lana rami pasitiko jo žvilgsnį.

– Norėjau turėti daugiau vaikų su tavimi, tiktai su tavimi, bet tu staiga taip nutolai. Supratau, kad tikėtis, jog jauti tą patį, tai kaip skęstančiajam griebtis šiaudo.

Metas stengėsi suvokti tai, ką išgirdo.

– Tu pasakei, kad norėjai. Ar tas noras išblėso?

Lana sunkiai nurijo seiles.

– Ne.

Meto širdyje įsižiebė viltis.

– Tokiu atveju...

– Ne, Metai. Aš negaliu.

– Kodėl gi?

Ji gūžtelėjo pečiais ir suglumusi nusuko akis.

– Todėl.

Jis priėjo arčiau ir suėmęs jos smakrą pasuko į save. Jis nepasiduos.

– Todėl, kad...

Lana užsimerkė, paskui lėtai pakėlė blakstienas, jos akyse aiškiai atsispindėjo visa, ką ji jautė.

– Nes aš tave myliu, Metai.

Vyro krūtinę užliejo galinga banga.

– Tu mane myli? – iškvėpė jis.

– Taip, – sukuždėjo Lana ir žengė atgal – pasitraukė toliau, kad vyras jos nebeliestų. – Tačiau to nepakanka. Negaliu leisti, kad mūsų abipusis nepasitikėjimas verstų ateityje kentėti Meganą. Aš pati augdama perėjau pragarą, nes mano tėvas pasielgė taip kaip dera – vedė nėščią mamą. Negaliu taip elgtis su Megana. Galiausiai mano tėvai ėmė nekęsti vienas kito. Tėvas niekada nebuvo mamai ištikimas.

Metas užgniaužė širdį veriantį skausmą.

– Tavo tėvas vedė mamą, nes ji laukėsi tavęs?

Lana linktelėjo.

– Juk taip ir sakiau.

– Ne, tu pasakojai tik tiek, kad jūsų namuose nuolat aidėjo užgauliojimai. Nesakei kodėl.

– Ak. – Jos veidas apsiniaukė – apniko tamsios mintys. – Štai kodėl. O aš visada būdavau konfliktų įkarštyje. Nepasakyčiau, kad tai malonus jausmas.

– Mums taip neatsitiks.

– Jau atsitiko šį vakarą. Mes barėmės dėl Irenos, dėl romano ir...

– Neturiu aš jokių romanų. Kodėl turėtume ginčytis visus ateinančius metus?

– Jei nepasitikime vienas kitu, tai nepasitikėsime ir ateityje.

Viskas atsistojo į savo vietas ir Metas pagaliau suprato, kodėl Lana nepapasakojo jam apie Meganą ir kodėl nenorėjo jam spęsti spąstų. Viskas ne dėl to, kad laikė jį dar nepasiruošusiu tapti tėvu. Čia tik atsikalbinėjimai.

Ne, svarbiausia, kad tėvai paliko jai sunkų palikimą – pasitikėjimo stoką. Labiausiai žeidė tėvo neištikimybė – Metas gali tik įsivaizduoti, kokių dar randų ji nešiojasi širdyje. Viskas baigėsi tuo, kad ji negali pasitikėti niekuo , bijo, kad neįskaudintų jos dukrelės arba jos pačios – netiki net ir Metu.

Jis pažvelgė į skausmo kupinas akis ir suprato dar šį tą. Velniškai skauda, kai žmogus, kurį myli, kankinasi.