Максин Салливан - Valenčio meilė

Ta vakarą jis grįžo gerokai po dešimtos. Lana jau buvo nuleidusi rankas ir nuėjusi miegoti. Kai vyras įėjo į kambarį, ji apsimetė mieganti. Metas nusiprausė po dušu ir nuogas palindo po antklode, nusisuko ir užmigo.

Ji norėjo paprašyti: Apkabink mane. Neatstumk šitaip. Bet kokia nauda? Lana nenori, kad joks vyras ją glaustų prieš savo valią.

Jai kažkaip pavyko susitvardyti visą kitą dieną darbe, ji neišdavė savo jausmų. Po darbo Metas parvežė ją namo ir pranešė išvažiuojąs atgal į biurą. Atsisveikindamas pabučiavo Meganą ir net Laną paskubomis pakštelėjo, bet vis tiek išėjo vengdamas pakelti akis.

Lanai buvo graudu. Visiškai aišku, kas vyksta. Pasiūlydama turėti daugiau vaikų galutinai jį atstūmė – tiesiai į kitos moters glėbį.

O Dieve. Kaip jai toliau gyventi su vyru, kuris ją apgaudinėja? Koks kitas žingsnis – gal Metas negrįš namo visą naktį? Kiek truks, kol tokios išvykos taps reguliarios?

Visai kaip Lanos tėvas.

Nuo tokios minties ji pašiurpo, bet prisivertė susitvardyti. Na, ji bent jau buvo pasiruošusi blogiausiam, todėl dabar įgavo vidinių jėgų nepalūžti.

Metas nesimylėjo su ja ir šią naktį, nors, tiesą sakant, Lana nelabai ir tikėjosi, kad jis rodys iniciatyvą. O jei būtų bandęs, ji tikrai būtų išrėžusi viską, ką apie jį galvoja.

Kai trečią vakarą iš eilės Metas paliko ją namuose ir išrūko pasakęs, kad važiuoja į darbą, širdies skausmas nustelbė net iškerojusį pyktį. Tai jis dirba ar ne? O kas, jei ji užmigdžiusi Meganą paprasčiausiai nuvažiuotų ir patikrintų, ar jis sako tiesą?

O jei tikrai dirba?

Reikia neskubėti.

Pusę aštuonių Lana paprašė Rūtos prižiūrėti Meganą, šoko į savo automobilį ir nuvažiavo į biurą. Ji nenorėjo važiuoti prie paradinių durų, kur sargai galėtų ją pastebėti, todėl automobilį pastatė požeminiame garaže. Jis buvo gerai apšviestas, bet visiškai tuščias.

Drebančia ranka ji surinko stovėjimo aikštelės vartų kodą, vos po minutėlės širdis sudrebėjo pamačius, kad Meto automobilio čia nėra. Geriausia būtų tučtuojau važiuoti namo, vis dėlto kažkokia jėga traukė pakilti ir įsitikinti, kad vyro darbe tikrai nėra. Lana norėjo išsklaidyti paskutines abejones.

Kildama liftu į aštuntą aukštą ji niekur negirdėjo nė gyvos dvasios. Buvo truputį baugu tuščio pastato, bet galvoje sukosi tik mintys apie Metą, apie tai, ką ji čia ras.

Arba neras.

Skambtelėjusios atsidarė durys. Lanos akys išsiplėtė pamačius neįtikėtiną sceną: atrodė, kad visur daugybė žmonių, sukiojosi keli kostiumuoti vyrukai ir du policininkai. Ten buvo Nikas ir Aleksas, jie abu atsigręžė į Laną, bet ji niekur nematė...

– Metai! – šūktelėjo išpuolusi. Gerokai palengvėjo, kai vienam vyriškiui pasisukus pagaliau pamatė jį stovintį kabinete.

Metas pažvelgė į Laną ir suraukė kaktą.

– Lana! Ką tu čia veiki?

Ji pribėgo prie jo, uždėjo rankas jam ant rankų – būtinai norėjo paliesti.

– Aš pamaniau... – Dabar tai nebesvarbu. – Metai, kas čia dedasi? Ar tu sveikas? Ar kas nors nukentėjo? Kas čia atsitiko? – apibėrė klausimais vyrą. Ji niekaip negalėjo sustoti kalbėjusi.

– Irena. Ji...

– Ji sužeista? O Dieve mano!

Metas niūriai šyptelėjo.

– Ne, ji sveika, Lana. Ji mūsų vagilė. Policininkai atvažiavo jos suimti. Dabar ji mano kabinete, bet greitai pareigūnai išsiveš ją į nuovadą.

Lana stengėsi suvokti, ką išgirdo.

– Pinigus pavogė Irena?

Jis linktelėjo.

– Pirmadienį pastebėjau, kad trūksta dar vienos sumos, ir nusprendžiau paspęsti jai spąstus.

Kaip tik tuo metu Irena, vedama policininko, išėjo iš Meto kabineto. Ji buvo su antrankiais.

– Tu neturi įrodymų, kad tai padariau aš, Metai.

Metas mostelėjo į vešlų augalą vazone prie dokumentų spintos.

– Viskas įrašyta, Irena. Aš ne kvailys, juk pati žinai. Už vazono užkišau kamerą.

Irena išdidžiai pakėlė galvą.

– Susitiksime teisme, pone Valenti, – tėškė policininkų vedama į liftą.

Lana, sukrėsta neatpažįstamai pasikeitusio Irenos elgesio, stebėjo įvykius, bet viena jai pro ausis nepraslydo. Metas jau pirmadienį viską žinojo ir nieko jai nepasakė. Jis nuslėpė savo atradimą.

– Lana, kodėl...

Ji atsigręžė į vyrą.

– Kaip tu galėjai , Metai?

Jis susiraukė.

– Kas atsitiko?

Lana užrietė smakrą.

– Kodėl man nepasakei?

Metas ketino atsakyti, bet jam toptelėjo, kad jie ne vieni. Paėmęs žmoną už rankos nusivedė į jos kabinetą, uždarė už nugaros duris ir atsistojo priešais.

– Paklausyk manęs, Lana. Aš norėjau tave apsaugoti.

– Nuo ko? – nusišiepė ji. – Nuo Irenos?

Jis tvirtai suspaudė lūpas.

– Taip. Turi pripažinti – ji ne toks žmogus, kokiu ją laikėme. Ji lošėja.

Gana įtikinama.

– Būčiau buvusi su tavimi, padėjusi tau ją sugauti. Neįsivaizduoju, ką ji būtų galėjusi man padaryti.

– Pasinaudojusi vienokiu ar kitokiu pretekstu ji galėjo tave nusivilioti į pašalį. Galėjo net tave sužeisti. – Jo akys keistai sužibėjo. – Nežinau, kam ji galėtų ryžtis. Negalėjau taip rizikuoti.

Gerai, jis turėjo pagrindo nerimauti, bet...

– Svarbiausia, kad tu manimi nepasitiki tiek, jog viską papasakotum. Tu pasitiki Niku ir Aleksu, bet ne manimi.

– Aleksas ir Nikas yra...

– Šeimos nariai? – pertraukė Lana.

– Ne, norėjau pasakyti, kad jie priklauso administracijai. Privalėjau pranešti savo broliams, kas vyksta.

Šitai Lana supranta, bet...

– Tu nesupranti esmės, Metai. Tu mane apkaltinai didelės sumos vagyste ir vis dėlto negalėjai paprašyti, kad padėčiau sučiupti tikrąjį nusikaltėlį. O paskui leidai man patikėti, kad... – Ji staiga nutilo.

– Kuo?

Lanos gerklė buvo išdžiūvusi, ji sunkiai nurijo seiles.

– Kad esi užmezgęs romaną.

– Ką?!

Lana pasitempė.

– O ką manei, pagalvosiu, Metai? Šią savaitę kiekvieną vakarą iki vėlumos užsibūni darbe. Argi labai kvaila galvoti, kad turi kitą moterį?

– Taip. Aš tikrai iki vėlumos dirbau . Stengiausi sugauti Ireną nusikaltimo vietoje.

Lana nusiminė – tarp jų nėra nė kruopelės pasitikėjimo.

Ji kaltina Metą, kad šis ja nepasitiki ir nepapasakojo apie Ireną, kad taip ją atstūmė, jog Lana įsikalė į galvą romaną su kita moterimi – jiems tikrai trūksta pasitikėjimo. O jei jie negali vienas kitu pasitikėti, kaip gali išlikti jų santuoka?

Metas piktai dėbčiojo į Laną.

– Iš kur tokios mintys? Juk pažadėjau, kad neužmegsiu jokių romanų, kol mes susituokę. Savo pažadą tesiu.

– Tu taip sakei, bet...

Kažkas pasibeldė į duris.

– Pone Valenti, turiu paimti jūsų pareiškimą, – pertraukė juos vienas policininkas.

– Minutėlę! – suriaumojo Metas. – Lana, mums reikia pasikalbėti. Aš...

Ji pakėlė pečius.

– Daugiau jokių kalbų, Metai. Palik mane ramybėje.

– Ne, tu...

Į duris vėl pabeldė. Metas, piktas ir nusivylęs, susitvardė ir žvilgterėjo į duris, paskui vėl į žmoną.

– Puiku. Kaip nori.

Jis apsisuko ir išėjo.

Lana kiek pastovėjo, tada išėjo iš paskos. Eidama prie lifto nesidairė, nelabai palengvėjo ir užsidarius durims. Jos galva tiesiog ūžė nuo jausmų gausos. Tarp jų su Metu per daug pykčio ir skausmo. Tiek daug nepasitikėjimo. Turbūt greitai jie ims šaukti vienas ant kito.

Visai kaip jos tėvai.

Lana gulėdavo lovoje ir klausydavosi amžinų kivirčų krūpčiodama nuo kiekvieno žodžio, kol galiausiai tėvas išdumdavo visai nakčiai pas kokią nors kitą moterį.