Максин Салливан - Valenčio meilė

Bet šiuo atveju myli tik vienas iš dviejų.

Ji.

Pakėlusi akis į vyrą Lana pamatė, kaip ryžtingai jis laukia, suprato, kad Metas neleis jai nutylėti.

– Mano tėvų santuoka buvo... švelniai tariant, kupina užgauliojimų, – prakalbo ji, gerklę draskė šiurkštūs, niekada iki šiol garsiai neištarti žodžiai. – Mano tėvas mėgdavo išgerti ir mušdavo mamą. Motina visada kaltindavo jį dėl visų savo nesibaigiančių ligų, o tai savo ruoštu vėl paskatindavo tėvą gerti. Pražūtingas ratas, o į patį jo vidurį buvau įkliuvusi aš. – Lana atsiduso bandydama nusiraminti. – Laimei, kai buvau dvylikos, dėdė Denas užmokėjo už mano mokslą pensione. Ten man buvo kur kas lengviau.

Meto žandikaulių raumenys tarsi susisuko į mazgą.

– Man labai gaila.

Lana prisivertė nusišypsoti.

– Dėkoju, bet nereikia.

Gerasis Dieve, ji nekenčia prisiminimų apie tas dienas. Kai buvo maža mergaitė, tėvas laikėsi atokiau, bet mama ją mylėjo ir rūpinosi, tačiau metams bėgant ėmė atrodyti, kad mama iš viso užmiršo turinti dukterį ir visą laiką kaip apsėsta stengėsi paversti pragaru savo vyro gyvenimą. Denas bandė kaip nors padėti savo seseriai ir svainiui, bet šie pagalbos nenorėjo.

– Kaip rašoma policijos ataskaitose, jie ištisas valandas ginčijosi, paskui namas supleškėjo iki pat pamatų, o kartu žuvo ir abu mano tėvai.

– Po šimts velnių! Žinojau, kad jų nebėra, bet nemaniau, kad jie mirė tokia mirtimi.

– Suprantu. Aš kartais tebesapnuoju košmarus.

Abu ilgai tylėjo.

– Tokiu atveju būsiu šalia ir apkabinsiu. – Metas nenuleido nuo jos akių. – Eikš pas mane, Lana.

– K-kaip? Čia? – lemeno ji žiūrėdama į tą vietą, kur delnu patapšnojo Metas.

Staiga ji sunerimo dėl to, kad namuose jie liko vieni.

– Būtent, kaip tik čia.

Jis laukė.

Ji atsistojo ir priėjusi atsisėdo Metui ant kelių. Buvo keista taip sėdėti.

– Pažiūrėk į mane.

Lana pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai jam į akis. Metas ramindamas delnu patapšnojo jai petį.

– Nenoriu, kad dar kada nors jaustumeis vieniša, Lana.

– Ir nebesijausiu. Juk turiu Meganą.

– Turi dar ir mane. Net kai mūsų santuoka baigsis, vis tiek būsiu čia, jei tau prireiktų.

Lanos širdis apsivertė. Metas jos nemyli, bet vis tiek rūpinasi. Ak, kaip ji trokšta, kad viskas būtų kitaip.

– Ačiū tau, Metai, – kimiai padėkojo Lana.

Jis pirštu kilstelėjo moters smakrą.

– Eikš.

Lana susiraukė.

– Ką čia kalbi?

– Arčiau, – šnabždėjo jis keldamas jos smakrą aukščiau. – Noriu, kad paliestum mane lūpomis. Noriu jausti tave visu kūnu. Trokštu būti tavyje.

Vaje!

– O taip.

Lana irgi troško to paties.

Labai.

Metas delnais suėmė jos veidą ir nutildė bučiniu. Lana suprato, kad seksas jam atrodo tinkamiausias būdas paguosti. Moters širdis prisipildė šilčiausių jausmų.

Jis išjungė šviesas, kambaryje suraibuliavo atšvaitai nuo baseino kieme. Tokioje pasakiškoje aplinkoje jie buvo kartu, Metas atsargiai paguldė ją ant storo svetainės kilimo ir lėtai, švelniai pamylėjo.

Buvo taip nepakartojama... Taip miela... kad po visko Lana apsiverkė ir Metas laikė ją glėbyje. Niekada iki šiol ji nebuvo taip plačiai atvėrusi savo širdies jokiam suaugusiam žmogui.

Ir pati negalėjo tuo patikėti.

Dabar Metas tikrai tapo jos dalimi.

Kad ir kas atsitiktų ateityje, niekas to iš jos nebeatims.

Devintas skyrius

Kitas dvi savaites Lana atsargiai nagrinėjo ataskaitas, o santuoka su Metu pavirto giliu asmeniniu ryšiu.

Vis dėlto jai tekdavo nuolat sau priminti, kad viskas tik laikina.

Jai nuolat teko kovoti su savimi, kad neišsiduotų mylinti Metą, tuo labiau kad jie mylėdavosi kiekvieną naktį, paskui užmigdavo apsikabinę. Būdavo nuostabu nubusti jo glėbyje.

Paguldę Meganą kartu žiūrėdavo televizorių arba sėdėdavo ir skaitydavo knygas, o kartais Metas mieliau dirbdavo šalia jos svetainėje nei savo kabinete. Abu kiek galėdami daugiau laiko praleisdavo su savo dukrele.

Kaip šeima.

Laikina šeima, – vis primindavo sau Lana.

Tiesą sakant, Metas kartu su ja tikrino buhalterines ataskaitas, o tai Lanai labai daug reiškė. Tai buvo požymis, kad jis visiškai tiki, jog su dingusiais pinigais ji niekaip nesusijusi, kad viskas taip suregzta, jog paaiškėjus vagystei įtarimas prislėgtų būtent ją. O jei taip, kas tada ja taip pasinaudojo? Lana vis dar įtarinėjo Evaną. Jis vis dažniau kaišiodavo nosį į jos kabinetą – sugalvodavo tai vienokią, tai kitokią priežastį. Kartą Lana net užtiko jį prie savo stalo skaitinėjantį kažkokius dokumentus.

Ji griežtai paklausė, ką jis čia veikiąs, bet vyras išsigynė paprasčiausiai ieškojęs ataskaitos. Šiaip ar taip, ji tik dar karščiau užsidegė surasti tikrąjį kaltininką, ir visai nesvarbu, ar pinigus pavogė Evanas, ar kas nors kitas. Tas žmogus sugriovė Lanos reputaciją. Vagiui negalima leisti išsisukti nenubaustam.

***

Naktį prieš pirmąjį Meganos gimtadienį Lana pakilo nuo sofos ir priėjo prie indaujos.

– Metai, šį tą tau turiu, – pasakė grįždama su nuotraukų albumu rankose. – Pamaniau, kad norėsi pažiūrėti kelias savo dukters gyvenimo pradžios nuotraukas. – Jo veidas tapo jausmingas. – Tu niekada neklausei apie jos gimimą, bet aš vis tiek pamaniau, kad norėtum sužinoti, – kalbėjo Lana sėsdamasi ant sofos greta vyro.

Jis sunkiai atsiduso.

– Neklausinėjau, nes tai labai skaudi tema.

– Taip ir pamaniau.

Lana ištiesė jam albumą. Jis pažvelgė žemyn ir lėtai atvertęs sunkų viršelį įsmeigė akis į pirmąjį puslapį. Jame buvo mergaitės gimimo liudijimas, kuriame Lana jį įrašė kaip tėvą.

Žvilgterėjęs į žmoną jis pervertė lapus. Į juos žvelgė vos kelių valandų amžiaus Megana – vis dar susiraukšlėjusi ir užsimerkusi.

– Ji buvo labai gražutė, – kimiai pabilo Metas.

Lana nusišypsojo.

– Visi tėvai galvoja, kad jų vaikai gražūs.

Metas kilstelėjo antakį.

– Manai, kad aš šališkas?

– Be abejo, – paerzino Lana.

Metas paėmė jos ranką ir priglaudė prie lūpų.

– Matyt, ji atsigimė į savo mamą.

Lanai užgniaužė kvapą.

– Ne, ji visai kaip tu.

Metas pašaipiai žvilgterėjo.

– Nori pasakyti, kad aš toks nuostabiai gražus?

Taip ir yra.

Lana išraudo ir vėl susikaupusi įsmeigė akis į albumą. Jei pasakys jam tiesą, ar sugebės neišsiduoti? Ar Metas supras, kad Lana jį pamilo?

– Tik pažiūrėk į tą juodų plaukų kuokštą jai ant galvos, – pertraukė žmonos mintis Metas.

– Ji juk Valenti, ko tikėjaisi?

Metas nusivaipė, paskui toliau vartė lapus, kol viename pamatė Lanos nuotrauką. Jis susiraukė.

– Verkei?

– Sakoma, kad tai depresija po gimdymo. – Lana jokiu būdu neprisipažins, bet tuomet labai nusiminė, kad Metas negali kartu džiaugtis gimusiu vaikeliu.

Vyras ilgai žiūrėjo jai į akis, paskui vėl vartė albumą. Puslapis po puslapio jie kartu peržiūrėjo jį visą. Galiausiai Metas atsargiai užvertė albumą ir ištiesė jį žmonai.

Ji atstūmė.

– Jis tavo, pasilik.

Atrodė, kad Metas vos valdosi.

– Dėkoju.

Lana kostelėjo. Ji negali prisipažinti jį mylinti, bet yra ir daugiau dalykų, kuriuos reikia pasakyti.

– Atleisk man, Metai.

– Atleisti?

– Už tai, kad nuslėpiau ją nuo tavęs. Jei būčiau žinojusi, kad taip stipriai ją mylėsi... – Ji nutilo nepajėgdama daugiau ištarti nė žodžio.