Максин Салливан - Valenčio meilė

Metas švelniai perbraukė pirštu jos skruostą ir moters širdis sudrebėjo.

– Man tai reiškia gerokai daugiau, nei tu manai.

– Tikrai?

Jis linktelėjo.

– Džiaugiuosi, kad esame kartu per jos pirmąjį gimtadienį, Metai.

– Ir aš.

Vyras pasilenkė ir švelniai pabučiavo Lanai į lūpas.

Tada staiga atsistojo nepaleisdamas iš rankų albumo ir išėjo iš kambario.

Lanai užspaudė gerklę. Ji troško, kad Metas paimtų ją ant rankų ir pamylėtų, nors suprato, kodėl jis to nepadarė. Dabar jam reikia truputį pabūti vienam.

O kad ta vienatvė taip sunkiai neslėgtų...

***

Lana nesitvėrė džiaugsmu ruošdamasi pirmajam Meganos gimtadieniui, bet stengėsi per daug nepasiduoti jausmams. Moteris geriausiai prisiminė savo paskutiniąją – dešimtąją – gimimo dieną, kurią jai surengė tėvai. Tėtis namo grįžo girtas ir iškėlė sceną visų draugų akivaizdoje. Taip užbaigė visą vaikystę trukusių pažeminimų paveikslą. Ak, ji puikiai supranta, kad per Meganos gimtadienį niekas nesukels tokio skandalo kaip jos tėvas prieš daugelį metų. Valenčiai visai kitokie, ir ačiū Dievui. Jei ši šeima būtų tokia kaip jos, Lanos čia tikrai nebūtų. Moteris tik bijo per daug prie jų prisirišti, juk metams pasibaigus – gal net per antrąjį Meganos gimtadienį – ji čia nebebus laukiama. Nors švelnūs Meganos jausmai Valenčių šeimai labai teigiamai veikia mergaitę, pačiai Lanai viskas baigsis didžiuliu širdies skausmu.

– Lana, nusišypsok, – kreipėsi į ją Saša, atsukusi į ją fotoaparatą.

Brolienė nufotografavo ją su Metu susigūžusius ant svetainės grindų, bandančius padėti Meganai išvynioti vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės dovanų.

Netikėtai Lana pasijuto šeimos dalimi.

Visi Valenčiai taip džiūgauja turėdami mažąją Meganą, kad Lanai nebepavyksta laikytis nuošaliai. Ji bandė... Dievas liudininkas, tikrai stengėsi... Bet jų džiaugsmas toks užkrečiamas.

Ji nusišypsojo ir greitai nudūrė sudrėkusias akis žemyn, į dukrelės galvelę, bet dar spėjo pamatyti, kaip švelniai žiūri Metas. Jis puikiai supranta, kad toks šeimos elgesys Lanai reiškia be galo daug.

Jie toliau vyniojo dovanas, Olivijos ir Alekso sūnus Skotas piktinosi, kad niekas nenupirko Meganai berniukiškų dovanėlių, bet jo šešiametės sesutės Renės manymu lėlės tiesiog nuostabios.

– Ji didesnė už Meganą, – pasišaipė Nikas pamatęs, ką mažylei padovanojo Sezaras su Izabele.

Sezaras išdidžiai pasipūtė.

– Nereikės ilgai laukti – Megana paaugs ir galės su ja žaisti.

Visi sugužėjo į valgomąjį, kur buvo padengtas pokylio stalas. Metas išpuošė jį balionais ir kaspinais, Rūta kiekvienam pataisė tinkamų patiekalų. Buvo meškiuko formos gimtadienio tortas, visi sudainavo Su gimimo diena , o Megana sėdėjo savo aukštoje kėdutėje stalo gale.

Lana pamanė, kad Megana gali pradėti verkti, bet Metas pamojavo kaspinais jai priešais ir mažoji sukaktuvininkė susidomėjo.

Kai sudainavo dainelę, Izabelė pasilenkusi prie Lanos pasakė:

– Argi ji ne gražutė?

Lana švelniai šyptelėjo.

– Taip, ji...

– Te-te.

Lana sumirksėjo. Ar ji gerai išgirdo?

– Te-te.

Visi akimirksniu nuščiuvo.

– Ar ji tik ką pasakė tete ? – nusistebėjo Aleksas.

Lana pažvelgė į Metą – jis atrodė kaip ant sparnų. Ji girdėjo, bet ar išgirdo Metas?

– Taip, ji tikrai taip pasakė, – pritarė Nikas. – Metai, ar tu...

– O Dieve, – vapėjo laimingas tėvelis, – ji pavadino mane tete. – Jo akys išdidžiai liepsnojo ir Lanos širdis kone plyšo iš meilės. Staiga Metas džiaugsmingai šūktelėjo ir atsigręžė į žmoną. – Lana, ar tu girdėjai? Ji pasakė man tete.

Lana staiga atsidūrė Meto glėbyje. Jis pabučiavo ją stipriai ir trumpai, prieš paleisdamas pažvelgė tiesiai į akis – abu džiaugėsi šia akimirka. Ji sumirksėjo gindama šalin džiaugsmo ašaras.

– Taip, aš girdėjau, Metai, – kimiai atsakė Lana.

Metas ją vėl pabučiavo, tada paleido ir pasisukęs į Meganą paėmė iš aukštosios kėdutės.

– Eikš, mažoji išdykėle. Ateik pas tetę.

Lana žiūrėjo į juos abu. Metas nesidrovėdamas pabučiavo dukters skruostuką, stipriai ją apkabino ir kai Lanos meilė jam... jiems abiem... užliejo ją visą, moteris pagalvojo, kad tokioje gelmėje gali ir nuskęsti.

Visi ėmė juoktis ir pokštauti, bet ji nebūtų galėjusi nusišypsoti net ir tada, jei nuo to priklausytų gyvybė.

Ši akimirka pernelyg jausminga.

Tada Lana pajuto, kad iš kito kambario galo ją atidžiai stebi Sezaras. Iš jo akų moteris suprato: uošvis puikiai žino, kad Lana myli jo sūnų. Ji skubiai nusisuko. Negali prisipažinti senukui savo jausmų net žvilgsniu. Nenorėjo, kad kas nors kada nors sužinotų apie jos meilę Metui. Tarsi traukiamos magneto jos akys vėl susirado uošvį. Lana nepajėgė atsispirti. Sezaras linktelėjo – taip savotiškai pasakė marčiai, kad džiaugiasi jos meile.

Moteriai užgniaužė gerklę, ji apsisuko ir tylėdama paspruko į svetainę – jai reikėjo laiko atgauti pusiausvyrą. Nenorėjo, kad jos mintis perskaitytų dar kas nors.

Arba įžvelgtų jausmus.

Jau blogai ir tai, kad sužinojo Sezaras.

Gerai, giliai įkvėpk . Tai jos jausmai, kuriuos tereikia tučtuojau suvaldyti. Juk čia pirmasis jos dukrelės gimtadienis. Reikia galvoti tik apie tai.

Tegul tai būna pirmasis iš daugelio gimtadienių, – meldėsi ji.

Daugybės džiaugsmingų gimtadienių.

Lana tuo pasirūpins. Jos dukrelę sups tiktai tėvų meilė ir laimė. Ne taip, kaip jos vaikystėje.

O kai Megana bus pakankamai didelė, Lana pasistengs, kad ji nejaustų jokių nuoskaudų dėl nepavykusios tėvų santuokos. Ji su Metu susituokė todėl, kad norėjo duoti Meganai Valenčių pavardę, bet taip jie nusprendė dėl to, kad labai mylėjo mažylę ir pirmiausia rūpinosi jos, o ne savo poreikiais, ne todėl, kad taip elgtis priimta visuomenėje.

– Lana.

Išgirdusi itališką akcentą moteris suprato, kad ją pasekė Sezaras.

Ji nusišypsojo ir atsigręžė į uošvį.

– Sezarai, ką tu čia veiki? Turėtum būti ten su savo šeima.

– Tai ir tavo šeima, Lana.

Ji nieko neatsakė. Lana norėtų tuo tikėti, bet jie abu žinojo, kad ji priklauso šeimai tik dėl to, kad turi Meganą.

– Tu myli mano sūnų.

Lana aiktelėjo, tada žvilgterėjo per Sezaro petį baimindamasi, kad niekas, atsekęs iš paskos, nenugirstų pokalbio. Laimei, nieko nebuvo.

– Nesuprantu, kodėl tau kilo tokių minčių.

– Mačiau meilę tavo akyse, Lana.

Lana širdyje krūptelėjo.

– Tik dėl Meganos. Aš susijaudinau, kad Metas ją taip myli. Jis nuostabus tėvas.

– Savaime suprantama, – pritarė Sezaras ir linktelėjo kaip būdinga Valenčiams. – Bet viskas gerokai rimčiau. Buvau vedęs tris kartus, cara . Atpažįstu mylinčios moters žvilgsnį.

Lana stengėsi apsimesti abejinga.

– Tu klysti, Sezarai.

– Aš niekada neklystu.

– Paklausyk, Sezarai, net jei tai būtų tiesa, per daug nesitikėk. Metas manęs niekada nepamils. Jis nemylėjo nė vienos moters. Metas per daug vertina savo laisvę.

Sezaras nenuleido nuo jos akių.

– Tu jo šito klausei?

– Jis taip sakė, kai dar nebuvome susituokę.

– Tada jis dar tavęs nepažinojo. O dabar pažįsta.

Jis teisus. Tada Metas tikėjo, kad ji vagilė, o dabar viskas pasikeitė. Moters širdyje įsižiebė nedrąsi viltis.

Bet greitai išblėso.

– Sezarai, visai nesvarbu, ar jis mane pažįsta. Svarbiausia, kiek jis pažįsta save. Metas plevėsa. Neįmanoma, kad toks vyras norėtų prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų.