Максин Салливан - Valenčio meilė

– Lana...

– Sezarai, maldauju, neieškok to, ko nėra.

Jis atsistojo.

– Man ir nereikia matyti toliau savo naso, – jis bakstelėjo pirštu sau į nosį. – Bet gal reikia tau, cara? – reikšmingai paklausė senasis Valentis ir apsisukęs išėjo.

Lana lėtai atsiduso. Sezaras geras žmogus. Jis myli savo šeimą ir visada ja rūpinasi. Ne taip, kaip jos tėvas...

Tada ji šį tą suprato.

Metas visai toks pat kaip jo tėvas.

Jis taip pat yra geras žmogus.

Na, bent jau tikrai geresnis už Lanos tėvą. Iki šiol ji vertino Metą pagal savo tėvą. Tai neteisinga. Metas kur kas geresnis, nei jos tėvas iš viso kada nors yra buvęs. Lanai vėl sušvito atgijusi viltis.

Viltis, kad juodu niekada nebus tokie, kokie buvo jos tėvai.

Viltis, kad jiems su Metu iš tikrųjų pavyks išsaugoti santuoką.

Ir gali būti, kad vieną dieną vyras netgi ją pamils.

Lanos širdis suplazdėjo iš susijaudinimo ir šilti jausmai neapleido jos iki pat vakaro pabaigos. Ji negalėjo atsikratyti to jausmo. Nenori jo prarasti. Jausmų kupinos Sezaro akys suteikė Lanai vilties, kad ir jie su Metu turi galimybių likti kartu.

– Megana smagiai pasilinksmino, ar ne? – šventei pasibaigus tyliai pasakė Metas, priėjęs prie Lanos, kuri stovėjo ir žiūrėjo į dukrelę lovelėje.

Ji linktelėjo.

– Atrodo, kad šventė patiko visiems.

– O tau ?

Lana švelniai nusišypsojo.

– O taip.

– Bet juk tu nesitikėjai tokios smagios šventės? – Metas nelaukė atsakymo. – Ar vaikystėje šventei gimtadienius?

Lana jautė, kaip stingsta.

– Kartais.

– Nujaučiu, kad jie nebūdavo linksmi.

– Ne.

Gal kada nors Lana jam viską papasakos, bet ne šiandien. Nenori, kad Metas liktų su ja iš gailesčio.

Jei iš viso jie liks kartu.

– Ši diena tau buvo kupina jausmų, – toliau kalbėjo Metas.

– Ir tau, – atsakė Lana vėl nuleidusi akis į lovelėje ramiai miegančią dukrelę.

– Taip. Niekada nemaniau, kad taip stipriai ją mylėsiu.

– Ir aš taip jaučiausi.

Pirmą kartą Lana pajuto, kad norėtų turėti daugiau vaikų su Metu. Jos širdį užliejo švelnumas vien pagalvojus, kad lauktųsi antro jo vaikelio, tik tada pagrindinį vaidmenį vaidintų Metas. Jis tikrai švelniai ja rūpintųsi. Įsivaizdavo jį delnu glostantį apvalėjantį juosmenį, palinkstantį prie išsipūtusio pilvo pabučiuoti kūdikėlio. Apimta šilčiausių jausmų Lana nusprendė surizikuoti.

– Man patinka būti mama. Kada nors norėčiau daugiau vaikų tokių kaip Megana.

Metas ilgai tylėjo.

– Kiek? – sausai paklausė jis.

Vyro tonas turėjo perspėti Laną, bet ji jo nepaisė.

– Trijų arba keturių. Norėčiau didelės šeimos. – Ji nenuleido akių nuo Meganos. – Ar tu norėtum daugiau vaikų, Metai?

Lėtai slinko minutės.

– Kada nors, – atsakė jis, Lana negalėjo nepastebėti, kokie šalti jo žodžiai.

Ji nusivylė: šis pokalbis Metui nemalonus.

Vyras nusigręžė, nuo jo sklido įtampa.

– Einu, padirbėsiu kabinete.

Metui išėjus Lanos širdis perskilo. Aišku, kad jis neketina nei jos pamilti, nei pratęsti santuokos, nei tuo labiau su ja susilaukti daugiau vaikų.

Kamuojama vienatvės Lana nusiprausė duše ir atsigulė į lovą. Metas atėjo gerokai vėliau, ji manė, kad atsuks nugarą ir miegos, bet jis apkabino ir pamylėjo taip, kad Lanos širdis sudužo į smulkiausias šukeles. Jis suteikė jai orgazmą ir pats jį patyrė, bet šį kartą Lana nepajuto to dvasinio bendrumo, kuris juos siedavo.

Vienas dalykas buvo visiškai akivaizdus: lovoje jie puikiai dera.

Bet jie nėra – ir niekada nebus – kartu širdyje.

Dešimtas skyrius

Visą sekmadienį Metas praleido vienas, o ir pirmadienį darbas vos slinko į priekį – jis stengėsi galvoti tik apie balanso išklotines, bet nesisekė.

Niekada nebūtų patikėjęs, kad taip stipriai pamils savo dukterį, nemanė, kad bus taip nuostabu kartu su Lana išgirsti pirmąjį jos ištartą žodį. Negi jai būtinai reikėjo sugadinti nuostabią akimirką plepalais apie tai, kad norėtų ateityje turėti daugiau vaikų?

Dieve, jis negalėjo pagalvoti apie kitą vyrą jų dukrelės gyvenime. Po velnių, Megana tada turėtų įbrolį arba įseserę, vadintų kitą vyrą tėveliu.

O pagalvojus apie Laną su kitu vyru...

Metui atrodė, jog sprogs įsivaizdavus, kad Lana galėtų ištekėti už kito, mylėtis su kitu, išnešioti to kito vyro kūdikį. Vien nuo tokios minties jam kilo noras perrėžti kiekvieno arčiau prie Lanos priėjusio vyro gerklę.

O ji apie būsimus vaikus kalbėjo taip ramiai, tarsi čia nebūtų nieko keista. Nejaugi Metui būtina klausytis, kaip Lana svajoja apie buvimą su kitu vyru, kai tebėra su juo ?

– Metai.

Jis atsisuko odiniame krėsle nuo lango.

Milijono dolerių vertas Sidnėjaus uosto vaizdas šiuo metu jo visai nedomino.

– Išeinu, trečią valandą turiu būti pas dantų gydytoją, – priminė jam Irena. – Susitiksime rytoj. Jei tau ko nors reikės, tiesiog paprašyk Evano.

– Puiku. Iki rytojaus. – Metas abejojo, ar daug sugebės šiandien nuveikti.

Visos mintys sukosi tik apie tai, kaip greičiau sugrįžti namo ir pamatyti Meganą su Lana. Žmonai šiandien laisva diena ir ji laiką leidžia namuose.

Pasiilgo jų abiejų. Po galais.

Gal vertėtų anksčiau sugrįžti namo?

Metas atsiduso ir atsisėdo tiesiai. Ne, geriau liks darbe ir pabaigs tikrinti tą šūsnį ataskaitų.

Reikia jas peržiūrėti iki rytojaus.

Po pusvalandžio Metas dar labiau įsitempė.

– Kristau!

Jis netikėjo savo akimis.

Neįmanoma patikėti.

Metas neieškojo nieko neįprasto, bet pastebėjo, kad iš vienos ataskaitos paslaptingai išnykę penkiasdešimt tūkstančių. Paslėpta puikiai, bet dar nuostabiau, kad pinigai dingo tuo metu, kai Lana apskritai nedirbo Valenčiams. Dabar metas žino, kas tikrasis vagis.

Irena.

Jo asistentė.

Jis priblokštas sudribo krėsle, bet kartu be galo palengvėjo. Tai įrodymas, kad Lana buvo nekalta. Ką jai teko iškęsti taip jo apkaltintai? Metas pajuto palengvėjimą suradęs tikrąjį kaltininką. Jis sužinojo, kad jo ilgametė sekretorė kažkaip klastojo buhalterijos knygas. Visur buvo jos spaudas. Jis tiesiog niekada neieškojo kito kaltininko, iki kol to ėmėsi Lana.

O kas, jei Irena neprisipažins? Ji sekretorė, ne buhalterė. Visai tikėtina, kad ji tvirtins net nenumaniusi, kaip tas knygas pataisyti.

Ar ja patikės administracija?

Metas nenorėjo taip rizikuoti, reikia paspęsti žabangas. Bet jau po darbo, nes tik tada, kai biuras ištuštėja, Irena gali prieiti prie dokumentų niekam nesukeldama įtarimo.

Bet pirmiausia jis turi nueiti ir viską pranešti Aleksui su Niku. Broliai tikrai nenudžiugs, kad Nikas buvo nuslėpęs nuo jų vagystę, o tuo labiau, kad dėl to kaltino Laną. Jie supras, kad Metas nekėlė triukšmo tik saugodamas tėvą po širdies smūgio, bet dabar tikrai pats laikas skambinti į policiją.

O Lana... Jai pasakys tada, kai pats viską išsiaiškins. Kaip ir dera.

Taip nepagrįstai apkaltinęs Metas jautėsi jai labai daug skolingas.

***

Metas paskambinęs pasakė, kad šį vakarą dirbs ilgai, ir Lanos širdį prislėgė liūdesys. Nuo pat šeštadienio nakties vyras kažkoks nutolęs. Ir kam ji iš viso prasižiojo apie tuos vaikus? Turbūt jį išgąsdino.

Žinoma, jis labai myli Meganą, bet visiškai aišku, kad su Lana nenori nei daugiau vaikų, nei ilgesnės santuokos. Ir jau tikrai neketina jos pamilti. Jai derėjo tylėti ir dėkoti Dievui, kad Metas yra geras tėvas Meganai ir nuostabus – nors ir laikinas – vyras jai.