Максин Салливан - Valenčio meilė

Žinoma, jausti šį tą reiškia maždaug tą patį, kaip turėti šiek tiek pinigų. Žmogus gali išsiversti ir su trupučiu, bet jų nepakanka pasistatyti namui.

Arba santuokai.

Tai tuo atveju, jei žmogus pirmiausia nori pasistatyti namą, ko nei jis, nei Lana visai netroško. Jie abu tik rūpinosi, kad dukrelė turėtų stogą virš galvos.

Po galais, Lana atėjo į jo gyvenimą nešina pačia vertingiausia dovana.

O dabar jis ketina dalytis su žmona lova visą laiką iki pat jų skyrybų.

Ir vis tiek negali jos suprasti.

Et, gal neverta net bandyti, – nusprendė suprasdamas, kad kai kurie dalykai taip ir lieka pridengti paslapties šydu.

Tuo metu subirbė vidaus telefonas.

– Metai, čia toks ponas iš Prancūzijos ieško Lanos, – pranešė Irena. – Sakėsi esąs jos dėdė.

Metas susiraukė.

– Sujunk mus, Irena.

Jis truputį palaukė, kol susijungė.

– Klausau, čia Metas Valentis.

– Metas? Malonu su tavimi susipažinti. Čia Denas Muras. Lanos dėdė. Aš tik ką sugrįžau iš kelionės po Pietų Afriką ir perskaičiau Lanos laišką apie jūsų vedybas. Nuoširdžiai sveikinu. Lana – nuostabi mergaitė.

– Dėkoju, Denai. Ji tikrai puiki.

– Labai gailiuosi, kad nedalyvavau vestuvėse. Būčiau atvažiavęs, jei tik būčiau žinojęs, bet suprantu, kad skubėjote dėl Meganos.

Vadinasi, jis žino vedybų priežastį.

– Taip.

– Aš neturiu jūsų namų telefono numerio, būtų tikrai puiku, jei paprašytum Lanos man paskambinti. Noriu jai pasakyti, kad dabar, kai ištekėjo, noriu perleisti buto nuosavybės teisę Meganai.

Meto širdis smarkiai suspurdėjo.

– Buto?

– Taip. Lana turbūt pasakojo tau, kad nupirkau butą jai ir kūdikiui.

– Na žinoma, – sumelavo Metas.

Tai štai iš kur ji gavo pinigų butui.

– Norėjau padovanoti jį savo nuostabiajai dukterėčiai. Nenorėčiau, kad ji augtų tokia vieniša, kokia buvo Lana, kai mirė jos tėvai. – Jis sunkiai atsiduso. – Na, nelabai buvo iš jų naudos ir tada, kai buvo gyvi, tepasigaili Dievas jų sielų. Neabejoju, kad Lana tau viską papasakojo. – Dėdė kiek patylėjo. – Deja, aš gyvenu Prancūzijoje, negalėjau būti su ja, bet Lana visada žinojo, kad gali susisiekti su manimi telefonu.

Metui taip suspaudė krūtinę, kad net silpna pasidarė. Jam reikėjo paskaityti tėvo užsakytą ataskaitą apie Laną ir jos šeimą. Būtų sužinojęs daugelį aplinkybių, kuriomis augo jo žmona.

– Neleisiu, kad taip atsitiktų Meganai, Denai. Ji visada turės mane ir mano šeimą, bus, kas ja pasirūpina.

Vis dėlto Metui labai nepatiko mintis, kad tenka dalytis savo dukterimi su kažkokiu visai nepažįstamu žmogumi. Nors jis ir vienas Lanos giminaičių.

– Smagu tai girdėti, Metai. Prašau, perduok Lanai nuo manęs linkėjimų, pasakyk jai, kad Eimė su Žiuljenu taip pat ją myli. Greitai jai paskambinsiu.

Metui pasidarė smalsu.

– Ar Žiuljenas – jūsų sūnus?

Dėdė kurį laiką dvejojo.

– Tai Lana tau dar nieko nesakė? Manau, kad jai nelengva apie tai kalbėti, būčiau dėkingas, jei ši informacija neišeitų už šeimos ribų.

– Ko nepasakė?

– Žiuljenas yra mano meilužis.

***

Lana visą dieną stengėsi susitaikyti su mintimi, kad pamilo Metą, ji puikiai suprato, kad to jam niekada negalės pasakyti. Jei būtų tik juodu su Metu, gal ir pabandytų. Ji ganėtinai stipri, kad reikalams pašlijus sugebėtų oriai išeiti.

Dabar, kai yra atsakinga už savo dukterį, ji nedrįsta rizikuoti. Metas puikiai elgiasi su Megana, bet Lana negali leisti, kad vyro panieka jai taptų jų gyvenimo pagrindu.

Ir neleis.

Kai vėliau Metas sugrįžo namo, ji užgniaužė savo jausmus ir meldė Dievo, kad tik užtektų jėgų slapukauti iki pat metų pabaigos. Užteks ir fizinių santykių.

Kodėl jis nepabučiavo manęs pasisveikindamas? Kodėl manęs neapkabino ir nepriglaudė? – svarstė Lana per pietus. – Ar taip bus visada? Negi mes būsime tik meilužiai ir niekas daugiau už miegamojo sienų?

Staiga šį tą suvokus jos širdis ėmė daužytis į šonkaulius: Metas nepaprašė, kad Rūta perneštų jo daiktus į didįjį miegamąjį. O gal ketina persinešti juos pats? Ar bent jau lova jie dar ketina dalytis?

O Dieve.

Gal Metas persigalvojo?

Kai paguldę Meganą į lovelę jie susėdo svetainėje pažiūrėti televizoriaus, jai kilo pagunda paklausti jo tiesiai šviesiai. Bent jau pasikalbėti galės niekieno netrukdomi: Rūta atsiprašė truputį anksčiau, nes norėjo šiąnakt pernakvoti pas savo seserį.

Lanai bekaupiant drąsą Metas neperspėjęs pagriebė pultelį ir išjungė televizorių.

– Šiandien sulaukiau netikėto skambučio, – tarė jis. – Skambino Denas Muras.

Lana išpūtė akis.

– Dėdė Denas?

Jis linktelėjo.

– Jis gavo tavo laišką, bet nežinojo namų telefono numerio, todėl paskambino tau į darbą. Irena sujungė jį su manimi.

– Ir?

– Jis tik ką sugrįžo iš Pietų Afrikos. Norėjo pasakyti, kad labai džiaugiasi, jog ištekėjai, ir siunčia tau geriausių linkėjimų. – Metas įdėmiai pažiūrėjo į žmoną. – Jis dar perdavė linkėjimų nuo Eimės ir Žiuljeno.

Lana sumirksėjo, paskui staiga apsimetė dailinanti suknelės raukšleles.

– Labai miela.

Metas kiek patylėjo.

– Kodėl man nesakei, Lana?

Ji pakėlė akis.

– Ko nesakiau?

– Kad tavo dėdė biseksualus.

Lana tyliai aiktelėjo.

– Iš kur tu sužinojai?

– Denas pasakė, kad Žiuljenas – jo meilužis. – Metas nusišiepė. – Negi manei, kad tokia žinia mane sukrėstų? Jo seksualinė orientacija manęs visai netrikdo.

– Bet spaudai ji tikrai rūpėtų. Aš labai daug skolinga dėdei Denui. Nekęsčiau savęs visą gyvenimą, jei už jo gerumą atsimokėčiau paviešindama privataus gyvenimo detales spaudoje.

– Jokiu būdu nesakyčiau to žurnalistams. Jiems iš viso nieko nepasakočiau.

Lana papurtė galvą.

– Metai, kad sukeltum alkanos žiniasklaidos susidomėjimą, užtenka jau vien to, kad esi Valenčių giminaitis. Mums labai pasisekė, kad sužinoję apie Meganą jie romantiškai nušvietė mūsų vedybas, bet Deno reputacija tuojau pat sužlugtų.

Metas ilgai žiūrėjo į Laną.

– Tai dėl dėdės reputacijos leidai man galvoti, kas nusipirkai butą už vogtus pinigus?

Lana dar labiau nustebo.

– Tu ir tai žinai?

– Denas pasakė, kad norėtų perleisti buto, kurį jums nupirko, nuosavybės teisę Meganai.

– Ak, jis toks mielas žmogus. – Lana kažką prisiminė. – Stebiuosi, kad neišsiaiškinai visų aplinkybių, kai tikrinai mano praeitį. Žinau, kad rinkai informaciją apie mane, Metai. Nesu naivi. Tai neišvengiama blogybė, kurios imasi turtingi žmonės.

– Ataskaitos apie tavo šeimą pareikalavo mano tėvas, ne aš. Aš jos net neskaičiau, tik tėvas trumpai išdėstė svarbiausius faktus. – Jis susiraukė. – Turėjau perskaityti. Gal būčiau išvengęs ne vieno mūsų ginčo.

– Bet gali būti, kad joje apie Deno ir Žiuljeno santykius nieko neparašyta. Aš bijojau prasitarti, kad tai neiškiltų į viešumą ir kas nors kaip nors nenutekintų tokios informacijos žiniasklaidai.

Metas ilgai mąstė apie jos pasakytus žodžius.

– Papasakok man apie savo tėvus, Lana.

Lana iš nuostabos išplėtė akis ir širdyje sudejavo. Jei tik Metas ją mylėtų, ji tikrai nedvejodama išklotų viską apie savo kilmę. Mylintys vienas kitą žmonės dalijasi tokias dalykais, atskleidžia giliausius savo jausmus ir slapčiausias mintis.