Максин Салливан - Valenčio meilė

Staiga Lana susirūpino.

– Tikrai?

Metas prisimerkė.

– O kas? Maniau, kad apsidžiaugsi.

– Džiaugiuosi. Tikrai džiaugiuosi, bet kartu ir nelabai.

– Labai racionalu, – nutęsė vyras.

Lana nusišiepė.

– Bijau dėl jos saugumo, Metai. Anksčiau man dėl to jaudintis nereikėjo, o dabar pavojus tapo visai tikras.

Metas pagalvojo ir atsakė:

– Aš pasirūpinsiu, kad ji būtų saugi, Lana.

Lana atsiduso – lėtai, su palengvėjimu.

– Žinau.

Jis patenkintas žiūrėjo žmonai į akis.

– O gal manai, kad jai visai nėra reikalo eiti į lopšelį? Megana dar labai mažytė. Gal tomis dienomis, kai tu išeini į darbą, jai geriausia būtų likti namuose su Rūta? Kaip manai?

Tokia mintis buvo šovusi į galvą ir Lanai, bet ji papurtė galvą.

– Ne, jai reikia vėl pratintis prie lopšelio. Kitais metais liksime tik mudvi ir...

– Dėl to tau tikrai nėra reikalo jaudintis, – pertraukė ją Metas.

Jo veidas vėl buvo neįskaitomas.

Lana truputį patylėjo, tada pasakė:

– Juk žinai, Metai, kalbu ne apie laukiančius sunkumus. Darau viską, kas geriausia Meganai, nesvarbu, kaip labiau patiktų mums.

Metas laikėsi tvirtai.

– Vertinu tai.

Staiga Lanai pagailo Meto. Juk pasikeitė visas jo gyvenimas.

– Turiu prisipažinti, kad man buvo visiškai nauja su tavimi dalytis atsakomybe už dukterį, – atvirai prisipažino ji. – Prie to priprasti reikia laiko.

Metas pažvelgė šiek tiek draugiškiau.

– Mes abu už ją atsakingi, Lana. Neužmiršk šito.

Klausantis tokių žodžių širdis maloniai sušilo. Jis nežiūri į Meganą kaip į savo nuosavybę, neketina pasipūtėliškai atstumti Lanos . Jis paprasčiausiai pripažįsta, kad tą svarbiausią visame pasaulyje žmogutį myli jie abu.

Taip ir turi būti.

Padavėjas atnešė pietus, o Lana jautėsi nusivylusi, kad juos vėl pertraukė. Vos prieš akimirką juodu pajuto ryšį – jai tas jausmas buvo malonus.

Jei tik...

Kas?

Jei tik Metas sugebėtų iš tikrųjų patikėti, kad ji visai ne tokia, kokia ją laiko.

Jei tik jam nereikėtų įrodymų, kad ji nepavogė tų pinigų.

O kad jie galėtų likti draugais – dėl Meganos.

Ji atsiduso – puikiai suprato, kad tai neįmanoma. Tarp jų dabar per daug priešiškumo, kad galėtų likti draugais.

Baigė pietauti tylėdami, paskui išgėrė kavos. Ji greitai tylomis ištuštino savo puodelį norėdama kuo greičiau viską užbaigti ir sugrįžti į darbą. Kuo mažiau laiko praleis su Metu, tuo geriau. Kai jis šalia, Lana pernelyg praskysta.

Metas išgėrė paskutinį kavos gurkšnį.

– Puiku. Eikime į parduotuvę.

Metas nusivežė ją į universalinę parduotuvę vaikams, kurią, kaip prisiminė Lana, buvo paminėjęs Džastinas. Išlipusi iš automobilio moteris kreivai šyptelėjo.

– Jis tiesiog pasiūlė šią parduotuvę. Tik tiek, – gynėsi Metas, bet Lana matė, kaip tose tamsiose akyse šokinėja linksmi kipšiukai ir pati pralinksmėjo.

Vos tik peržengė slenkstį, jų pasitikti atėjo vadybininkas.

– Pone ir ponia Valenčiai, – pasisveikino jis ir Lana vėl reikšmingai dėbtelėjo į vyrą, bet šį kartą jis nekreipė dėmesio.

Parduotuvės vadybininkas numanė, kad jie pirks neskaičiuodami, todėl buvo nepaprastai paslaugus. O štai Metas... Iš išorės jis atrodė kaip tikras verslininkas, bet Lana suprato, kad širdyje jis džiūgauja. Vyras užsakė naują lovelę, tada pamatė kitą, geresnę, kurią, mergaitei paaugus, bus galima paversti į lovą, todėl pakeitė užsakymą. Lygiai taip pat rinkosi dėžę žaislams ir vaikštynę. Paskui užsigeidė nupirkti patį didžiausią aptvarėlį.

Lana, pamačiusi jį, nusijuokė.

– Kas čia juokingo? – paklausė Metas, kai pardavėjas nuėjo pasirūpinti pirkinių pristatymu.

– Tu. Atrodai kaip vaikas žaislų parduotuvėje.

Metas tik gūžtelėjo pečiais.

– Ei, juk ne kasdien vyras perka daiktus savo dukteriai. Be to, mes ir esame žaislų parduotuvėje.

– Mėgaukis, kol gali. Nemanau, kad paaugusi ji leis tau ką nors pirkti savo nuožiūra.

Jie abu nusišypsojo, gal ir toliau būtų linksminęsi, jei nebūtų suskambėjęs Lanos mobilusis. Skambino Rūta. Ji pasakė, kad Meganai pakilo aukšta temperatūra ir ji prastai jaučiasi.

– Mes tuojau parvažiuosime, – tarė ji žiūrėdama, kaip pasitempė Metas tarsi tikėdamasis vėjo šuoro.

– Dėl Meganos? – paklausė jis Lanai baigus kalbėti.

Lana linktelėjo, nerimas ją tiesiog ėste ėdė.

– Jai pakilo temperatūra.

Metas paėmė ją už alkūnės ir kalbėdamasis su pardavėju nusivedė ją prie centrinio išėjimo.

– Mūsų dukrelė susirgo. Liepsiu savo asistentei jums paskambinti ir susitarti dėl apmokėjimo.

– Labai gerai, pone. Tikiuosi, kad jūsų dukrelė greitai pasveiks.

– Ir aš tikiuosi, – atsakė Metas šiurkščiu kaip žvyras balsu.

Kol juodu parvažiavo namo, Lanai vos širdis neiššoko.

– Gal jai dygsta dantukai, Metai. Gal temperatūra tik dėl to.

– Dygstantys dantukai neturi susargdinti vaiko.

Moteris žvilgterėjo į jį iš šalies.

– Iš kur tu žinai?

– Perskaičiau kelias knygas.

Lana nustebo.

– Daugelis gydytojų tvirtina, kad vaikai nesuserga nuo dygstančių dantukų, bet girdėjau, kad susilpnėja jų atsparumas mikrobams.

– Mikrobams? – pakartojo Metas tokiu tonu tarsi Lana būtų pasakiusi ką nors nešvankaus.

– Paprasčiausiems persišaldymo virusams.

Lana matė, koks grėsmingas Meto veidas ir ėmė jo gailėtis. Viengungio plevėsos neliko ir kvapo – jo vietoje atsirado labai susirūpinęs tėvas.

– Ar turi šeimos gydytoją? – paklausė jis.

– Tiesą sakant, ne...

Metas tvirtai sukando dantis ir paėmęs mobilųjį telefoną paskambino savo mamai, papasakojo apie Meganos ligą ir sudiktavo paliepimus.

Jis padėjo telefoną ir pasakė:

– Mama paprašys, kad aplankytų mūsų šeimos gydytojas.

– Gerai, – sušnabždėjo Lana.

Jei Meganai prisireikdavo gydytojo, Lana paprastai eidavo į vietinį medicinos centrą. Tiesa, abejojo, ar Metas pajėgtų tai suprasti. Jis turtingas ir turi ryšių – Lana pirmą kartą dėl to nudžiugo, padėkojo Dievui už Meto turimas galimybes. Motina savo dukrelei troško viso, kas geriausia.

Vos tik Rūta pravėrė duris, Megana pravirkusi ištiesė rankytes į Laną, ši pribėgusi paėmė dukrelę ant rankų. Motinai suspaudė širdį pamačius, kokie skaisčiai raudoni, nuverkti mergytės skruostukai. Ji mūvėjo vien tik sauskelnes ir palietus atrodė labai karšta.

Paskui Megana pamatė Metą ir garsiai suklikusi pasviro į jį: norėjo, kad ją paimtų tėtis. Lana pažvelgė į vyrą ir pamačius, kokia didžiule meile dukteriai dega jo akys, vos nesulinko kojos. Ji nedvejodama ištiesė vaiką tėčiui.

– Aš daviau jai vaistų, – ramiai paaiškino Rūta visiems įėjus. – Vėsinau mergytę vonelėje.

– Ačiū, Rūta, – padėkojo Lana neramiai žiūrėdama į dukterį. – Neškime ją į svetainę, Metai.

– Aš tuojau dar kartą sudrėkinsiu šitą kilpinę pašluostę, – pasakė Rūta.

Jiems įėjus į svetainę, Megana ėmė verkti ir Metas staiga pasijuto bejėgis.

– O gal mums derėtų ją vežti į ligoninę?

Lana bandė neišsiduoti, kad yra ne mažiau išsigandusi.

– Truputį palaukime, ims veikti vaistai, o tada jau ir gydytojas atvažiuos.

Megana vėl pravirko, Metas bandė raminti dukrelę.

– Po galais, kurgi tas prakeiktas gydytojas?

Lana nušluostė mergaitei nosytę popierine servetėle.