Максин Салливан - Valenčio meilė

Užplūdus energijai Lana suspaudė nuogus vyro pečius, troško jį liesti taip, kaip lietė jis.

Ji vos nesusmego pro grindis, bet Metas atsitraukė. Lana dar sugebėjo paprašyti:

– Maldauju, Metai, dabar mano eilė.

Vyro akyse sužibėjo ugnelės.

– Prašom.

Laną užliejo karščio banga ir rankos ėmė drebėti, bet ji nesustojo. Perbraukė delnais jo plaukuotą krūtinę, mėgaudamasi karštu kūnu.

Metas suvirpėjo, Lanai ėmė suktis galva, ji įsidrąsino: ranka nuslydo tvirtais pilvo raumenimis, perbraukė pižamos kelnes, ten jautė esant kažką kieto ir alkano.

– Sustok, – džeržgiančiu balsu sukuždėjo Metas.

Lana nenusileido.

– Ne.

Ji nutempė kelnes iki pat kulkšnių. Tyliai nusikeikęs Metas iš jų išlipo ir nuspyrė į šalį, o Lanos rankos kilo nuogu jo kūnu, glostė šonus, glamonėjo galingą erekciją, mėgaudamasi vyro dejonėmis ir kūno virpėjimu, paskui atsitraukė norėdama pirmą kartą juo pasigrožėti.

Metas stovėjo visame gražume.

Nieko nebebuvo svarbesnio, liko tik jis .

Tobuliausias vyriškumo įsikūnijimas.

Lana vėl ištiesė ranką, bet Metas sulaikė.

– Ne. – Jo akys nuslydo prie žmonos šlaunų, paskui jis vėl pažvelgė jai į akis. – Ar supranti, kad aš dar niekada tavęs neparagavau? Nė vieno kartelio.

Jo žodžiai it elektros srovė nubėgo Lanos nugara.

– Tada neleisk man tau trukdyti.

Metas patenkintas suurzgė ir atsiklaupė ant kelių.

Lanai sulinko keliai, kai vyras pabučiavo jai tokią intymią vietą. Ji aštriai jautė prie plyšelio tarp šlaunų prigludusią tamsiaplaukę Meto galvą. Jis išdarinėjo nuostabiausius dalykus, liežuvis buvo šiltas ir švelnus, nepaprastai gundantis.

Moteris sverdėjo ant nepaprasto atradimo slenksčio.

Ji vos laikėsi.

– Dar ne, – kuždėjo Metas ir Lana pajuto, kaip vyras ją guldo ant lovos, kūnas vis dar buvo apimtas nesibaigiančios malonumo gėlos, ji troško pasiekti tą palaimingą jausmą.

Metas patraukė spintelės prie lovos stalčių ir išėmė paketėlį, o Lanos protas iš karto praskaidrėjo, nors kūnas ir tebealko palengvėjimo.

– Metai, liaukis.

Jis sustingo klausiamai žiūrėdamas jai į akis.

– Tau jų nereikia.

– Nereikia?

– Aš saugausi.

Lana matė, kaip Metas nepatikliai dėbtelėjo, atgijo prisiminimai. Tada, per Kalėdų vakarėlį, viskas baigėsi anksčiau nei jie abu spėjo susivokti, o paskui Lana sumelavo saugojusis, kad Metas nesijaudintų dėl galimo nėštumo.

– Šį kartą sakau tiesą.

Lana nenuleido nuo jo akių.

Jei vyras ja nepatikės, ji negalės toliau mylėtis. Kelias įtampos kupinas sekundes Metas įdėmiai žiūrėjo jai į akis, paskui įmetė paketėlį atgal į stalčių.

Čiužinys susiūbavo – jis atsigulė šalia, o Lanos krūtinėje lygiai taip pat siūbavo širdis. Metas įsitaisė ant jos, jo rankos atrodė plieninės, pasirėmęs ant jų vyras iš viršaus žiūrėjo į Laną.

Žvilgsniai susitiko vieną širdį stingdančią akimirką.

Lana pajuto, koks jis kietas jai tarp šlaunų.

– Ačiū, kad manimi pasitiki, – nuoširdžiai padėkojo.

– Ne, tai tau ačiū, kad padovanojai man mūsų dukterį.

Lanos akys pasruvo ašaromis, o širdį užliejo švelni šiluma. Ji virpėdama atsiduso.

– Šią naktį aš visa tavo, Metai, – sukuždėjo ji.

Moters šlaunys laisvai prasiskėtė ir Metas susirado ieškomą kelią.

Kurį laiką ji jautė malonų pasipriešinimą, kol galiausiai pasidavė ir susiliejo su juo, stuburu nuvilnijo virpulys ir netrukus ji sušuko vyro vardą.

Vienas kūnas.

Vienas širdies ritmas.

Vienintelė jos tikroji meilė.

***

– Ar gerai jautiesi?

Lana girdėjo žodžius, bet atsakyti nepajėgė. Kas atsitiko? Kaip ji galėjo stačia galva įsimylėti? Nuo tokio atradimo darėsi silpna.

O Dieve.

Metas vis dar tebebuvo joje ir žiūrėjo tiesiai į akis.

– Lana.

Jis stengėsi greitai ką nors sugalvoti.

– Tik atgausiu kvapą, – tarė nusišypsojusi, net niežėjo pirštus, kaip troško meiliai perbraukti Meto skruostikaulį.

Bet neišdrįso.

Metas įdėmiai žiūrėjo į žmoną neišduodamas savo jausmų.

– Dėl nieko nesigaili?

Argi ji galėtų apgailestauti jį pamilusi?

Lana papurtė galvą.

– Tik ne šį kartą.

Metui palengvėjo.

– Ir aš.

Palenkęs galvą jis ilgai ir švelniai ją pabučiavo, Lana panoro visą likusį gyvenimą praleisti jo glėbyje.

Staiga Metas pakėlė galvą.

– Aš niekada su jokia moterimi nesimylėjau be apsaugos.

– Žinau, sakei, kai mylėjomės pirmą kartą.

– Prisimenu.

Meto akys patamsėjo.

– Ir patikėjai manimi?

– Žinoma, – nedvejodama atsakė Lana.

Jis ieškojo jos akių. Paskui jo žvilgsnis nuslydo ten, kur Lanos krūtys rėmėsi jam į krūtinę.

– Aš vėl tavęs noriu.

Lana išplėtė akis – ji pajuto, kaip jos kūne kažkas standėja.

– Taip greitai?

– Taip.

Ji nurijo seiles. Metas žiūrėjo į ją taip, tarsi trokštų jos labiau nei ko nors kito visame pasaulyje. Pojūtis buvo toks naujas, kad Lana net nuraudo.

– O argi tau nereikia atgauti jėgų? – suvapėjo ji susidrovėjusi, kad vyras jos taip stipriai geidžia.

Ir ne šiaip koks vyras.

Metas.

– Aš stipresnis nei atrodau, – burbtelėjo jis.

Išgirdusi tai Lana šį tą suprato.

Jis tikrai yra stiprus.

Visomis prasmėmis.

Ir ne tik fiziškai. Lana pažinojo ne vieną vaikiną – galingais raumenimis, bet tuščiavidurį. Kai kurie tarėsi esą per daug stiprūs, kad galėtų leisti moteriai pamatyti švelniąją savo pusę, kokią šį vakarą atskleidė Metas rūpindamasis Megana.

O Metas, žinoma, tinka Lanai kaip trūkstama dėlionės detalė. Viskas, ką jis daro, koks yra – atrodo tarsi sukurtas tik jai pagal specialų užsakymą. Lanai atrodė visiškai natūralu, kai Metas vėl pradėjo joje judėti. Vėliau, kai Lana mieguista padėjo skruostą jam ant krūtinės, prieš pat užsnūstant, ją perskrodė dvi pasalūnės mintys.

Taip, ji myli šį vyrą.

Bet kartais tik meilės nepakanka.

Aštuntas skyrius

Metas nekreipė dėmesio į biudžeto ataskaitas, laukiančias ant jo darbo stalo, jis minutėlę patogiai atsilošė krėsle.

Jam vis dar sukosi galva dėl vakarykštės Meganos ligos. Ačiū Dievui, dabar ji jaučiasi geriau.

Viešpatie, kai mažoji ištiesė į jį savo rankeles, atrodė, kad iš meilės ir baimės jam sprogs širdis. Jis suprato, kad meilė vaikui gali būti karčiai saldi. Lana teisi. Kai pamatai savo vaiką ir meilė užvaldo širdį, kelio atgal nebėra.

Lana dabar labiau patyrusi už jį. Ji viena pati tvarkėsi visus vienuolika mėnesių. Ką jau kalbėti apie nėštumo rūpesčius.

Kažkas suspurdėjo krūtinėje pagalvojus apie Laną, nešiojančią jo kūdikį. Jai turėjo būti baisu sužinojus, kad laukiasi, juk buvo visiškai viena, vienintelis artimas žmogus – dėdė kitame pasaulio krašte, Prancūzijoje.

Metas pajuto pagarbą.

Ar galima ją kaltinti, jei ir pavogė tuos pinigus norėdama pragyventi su kūdikiu?

Jei?

Taip, jam kilo abejonių, kurios kiekvieną dieną vis stiprėjo. Bet, po velnių, Metas vis dar pyksta ant Lanos, kad sužinojusi apie nėštumą neatėjo pas jį. Tokio jos elgesio jis iki šiol nesupranta.

Tiesa, Lana palaikė jį, kai Metas krimtosi dėl dukters negalavimo, o paskui ir vėliau, kai pasiūlė jam save. Jei nieko jam nejaustų, argi būtų dariusi ką nors panašaus?