Максин Салливан - Valenčio meilė

– Pabandyk nusiraminti, Metai. Vaikai dažnai vieną minutę atrodo sunkūs ligoniai, o kitą jau bėgioja aplinkui. – Ji nusišypsojo padrąsindama. – Patikėk manimi, buvo kelios naktys, kai vos grindyse skylės nepratrypiau: Megana buvo peršalusi, kitą sykį jai raižė pilvuką, o aš būčiau galėjusi prisiekti, kad susirgo plaučių uždegimu ar kuo nors dar baisesniu.

Metas įsitempė.

– Būčiau buvęs su tavimi, jei būčiau žinojęs.

Lana širdyje sudejavo.

– Aš tau nepriekaištauju.

Megana nesiliovė verkusi ir Metas piktai dėbtelėjo į žmoną.

– Tikrai? O man pasirodė, kad kaip tik tai ir darai.

Lana suprato, kad jo širdis apmirusi iš baimės, todėl kandžią pastabą nuleido negirdomis.

– Metai, aš tik norėjau pasakyti, kad greitai ji jau bus tokia, kaip visada. Tiesiog žiūrėk į viską ramiau.

– Taip kaip tu? – atkirto Metas, Megana vis dar verkė. – Tau, matyt, viskas atrodo labai paprasta. Bet juk tau tikrai netrūksta tokios patirties, ar ne?

Lana pakėlė smakrą.

– To jau per daug, Metai.

– Ne, tai...

– Pone Valenti, – perspėjo Rūta, sugrįžusi į kambarį su drėgna pašluoste. – Ginčams dabar netinkamas nei laikas, nei vieta. Jūsų dukrelė serga. Jai būtina, kad abu išliktumėte ramūs.

Rūta kalbėjo kaip mokytoja, baranti nusikaltusį mokinuką, ir Metas išbalo.

Slinko laikas.

Jis lėtai atsiduso.

– Tu teisi, Rūta. – Jis pažvelgė į žmoną. – Atsiprašau, Lana. Visai nenorėjau tavęs užsipulti.

– Žinau.

Neilgai trukus atvažiavo gydytojas. Jis pasakė, kad tai tikriausiai paprasčiausias virusas ir liepė atidžiai stebėti Meganą. ėmė veikti vaistai ir mažoji ligoniukė netrukus prisnūdo.

Nerimaudami jie ir toliau visą vakarą tikrino jos būklę, niekaip negalėjo ramiai nusėdėti. Prieš pat vidurnaktį Megana prabudo, kūnelis buvo visai vėsus ir tėvai lengviau atsikvėpė. Atrodo, kad blogiausia jau praėjo. Atsigėrusi vandens ji vėl ramiai užmigo.

– Lana, aš tikrai labai gailiuosi, kad tave šiandien apšaukiau, – dudeno Metas stovėdamas prie lovelės.

Lana pajuto, kad ji tik dabar leido sau nusiraminti, patikėjo, kad Megana taisosi.

– Metai, aš viską suprantu. Tu bijojai, kad jai nutiko kas nors bloga.

Metas pašaipiai nusiviepė.

– Baimė nepateisina to, kad išsiliejau ant tavęs. Po velnių, galiu tik įsivaizduoti, kaip jauteisi būdama viena ir nešdama visą krūvį.

– Nekaltink dėl to savęs.

Jis ilgai stovėjo žiūrėdamas į miegančią dukrelę. Paskui pažvelgė į žmoną.

– Gal tu eik gulti, – tyliai pasiūlė. – Tau reikia truputį pamiegoti.

– Bet juk rytoj į darbą eisi tik tu.

Lana bent jau turės laisvą dieną.

– Neprivalau eiti, jeigu jai nepagerės. – Metas atsiduso. – Manau, kad mes abu turėtume eiti į lovą, – pasakė, bet jo žodžiuose nebuvo jokios dviprasmiškos užuominos.

– Diena buvo ilga. – Lana linktelėjo.

Jis pasisuko eiti, bet stabtelėjo.

– Pašauk mane, jei kartais jos neišgirsčiau.

– Būtinai.

Metas išėjo iš kambario ir Lana pasijuto išsunkta.

Vien mintis apie lovą atrodė tikra palaima. Nusipraususi po dušu ji pasijuto nepaprastai ištroškusi ir nusprendė išgerti stiklinę šalto pieno – kitaip negalės užmigti.

Šį kartą ji prisiminė ant trumpučių naktinukų užsivilkti šilkinį chalatą. Dėl viso pikto.

Ir gerai padarė. Vos įėjusi pro virtuvės duris ji krūptelėjo pamačiusi Metą, stovintį vienomis pižaminėmis kelnėmis ir žiūrintį pro langą, pro kurį buvo matyti sodas. Mėnulis gana aiškiai apšvietė virtuvę, Lana matė, kaip pabalę jo krumpliai, spaudžiantys kriauklės kraštą.

Susirūpinusi Lana priėjo arčiau.

– Metai...

Jis neatsisuko.

– Metai, ar gerai jautiesi?

Jis šiurkščiai atsiduso.

– Abejoju, ar susidorosiu su tais tėvystės rūpesčiais, Lana, – burbtelėjo jis. – Vos galo negavau šį vakarą dėl jos jaudindamasis.

Laną užplūdo švelnumas. Ak, ji taip puikiai supranta, kaip jis dabar jaučiasi. Tėvų darbas kartais tikrai nelengvas.

– Dabar jau per vėlu, – švelniai paguodė ji. – Jei jau tapome tėvais, nebėra kur trauktis. Ji užkariavo mūsų širdis.

Nepagalvojusi Lana padėjo ranką jam ant peties ir pajuto, kaip įsitempia vyro raumenys.

– Neliesk manęs, Lana. Tik ne dabar. Tik ne šiąnakt.

Jai užgniaužė gerklę.

– Kodėl?

– Gali būti, kad nepajėgsiu atsakyti už savo veiksmus.

Mazgas gerklėje užsiveržė dar stipriau.

– Tai ir nereikia, – sukuždėjo ji spausdama vyro petį.

Metas giliai įkvėpė virpėdamas ir lėtai pasisuko į žmoną.

– Ar tikrai?

Ji linktelėjo.

Jo rankos nuslydo ant moters klubų ir sustingo.

– Nė vienos moters nesu taip geidęs taip kaip trokštu tavęs.

O Dieve, ji nuo tokių žodžių sutirps.

– Jei aš dabar vėl tave pamylėsiu, nuo šiandien miegosime vienoje lovoje.

Ji sunkiai nurijo seiles.

– Tikrai?

– Nėra prasmės apsimetinėti, kad mes vienas kito negeidžiame.

Jos širdis ėmė smarkiai dundėti. Negi jis nori pasakyti...

– Bet aš nieko nežadėsiu.

Lanos širdis nukrito į kulnus, bet ji susigriebė.

Pakėlė akis į vyrą.

– Man ir nereikia tavo pažadų, Metai. Nieko daugiau nenoriu, tik kad tu mane pamylėtum. O paskui dar kartą ir vėl...

Metas sudejavo ir griebė ją į glėbį, prispaudė lūpas jai prie burnos ir Lana ją noriai pravėrė. Metas lėtai ragavo jos lūpų, gundė ją aksominio liežuvio glamonėmis ir savo vyrišku skoniu.

Paskui staiga atsitraukė juoda ugnimi blizgančiomis akimis ir sustojo ištiesęs ranką.

– Ar padėsime sau pasijusti patogiau?

Lana nedvejodama padavė jam ranką. Jautėsi laiminga galėdama sekti paskui vyrą, kad ir kur jis panorėtų ją nusivesti.

Jie minutėlę stabtelėjo pažiūrėti, kaip dukrelė, kuri, laimei, ramiai miegojo. Juodu pajuto stiprų ryšį ir nusišypsojo vienas kitam.

Paskui abu nuėjo į Meto kambarį ir atsargiai uždarė duris, pasislėpė puikiai suprasdami, kad šį kartą gali mylėtis neskubėdami.

Metas sustabdė Laną priešais save.

– Tu nuostabi, – kimiai pasakė, jo akys bėgiojo nuo jos veido, šilkiniais marškiniais iki pat basų kojų. Tada vėl aukštyn. – Dieve, aš beveik nenoriu tavęs nurengti.

Lana tarsi užkerėta žiūrėjo, kaip pulsuoja jo kaklo gyslos.

– Tikrai nenori?

– Meluoju.

Lana lyžtelėjo lūpas.

– Džiaugiuosi.

– Ir aš, – murmėjo Metas rišdamas dirželį.

Jis nutraukė chalatėlį jai nuo pečių ir Lana liko stovėti tik su perlamutro spalvos naktinukais.

– O taip, mieloji. Aš... labai... džiaugiuosi.

Jis priglaudė Laną ir vėl ėmė bučiuoti.

Šį kartą dar giliau.

Giliau nei kada nors buvo bučiavęs, ne taip smarkiai liesdamas, bet su gerokai didesne jėga.

Ir intymiau.

Šį kartą du žmonės ne šiaip mylėjosi, juos siejo tikrasis intymumas.

Metas suėmė naktinukus už krašto ir nuvilko jai per galvą, Lana liko nuoga. Ji aikčiojo, kai Meto rankos lėtai sujudėjo jai ant klubų... nuslydo jos užpakaliuku... glostė nuogą nugaros odą... tyrinėjo visą jos nugarą ir dar daugiau...

Paskui tos nuostabios rankos atslinko aukštyn ir atkeliavo į priekį, lietė jos krūtis, apibrėžė jausmingus ratus, paskui Metas suėmė jas tarsi sverdamas ir matuodamas delnais. Palenkęs galvą vyras suspaudė lūpomis vieną rudą spenelį.

– O dangau, – tiek tesugebėjo išlementi ji.

Metas kandžiojo ir laižė jos kūną, ir jis atgijo...