Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Vis dėlto žinau, kad tai tik laiko klausimas. Vieną tingią, vaiskią dieną pats vienas sėdžiu kapinėse kalno šlaite įsikūrusio kaimelio viršuje. Ant mergytės antkapio parašyta „Priezpourelle“; ant akmens skliauto guli nuolankus krucifiksas; išlenkta Kristaus krūtinė iš glazūruotos žmogaus kūno tonų keramikos atrodo labai tikroviškai. Nuėjus nuo kapo ausyse dar ilgai aidi „Priezpourelle, Priezpourelle“. Patraukiu žemyn snūdžių vingiuotu keliu, iškilusiu virš pilies, bažnyčios, priešistorinių urvų, aikštės ir toli apačioje — upės slėnio. Mažytės lyg vaikiški žaislai tuopos ir romėnų tiltas rodo, kur eina kelias ir teka ledynmečio palikta viso šio grožio kūrėja mūsų upė. Dar niekad nebuvau ėjęs tuo taku. Imu atsipalaiduoti, juntu tai, ką jau esu patyręs: ramybę, palaimingą nieko neveikimo būseną. Dienos ima atrodyti ramios, šiltos, nusėtos nugludintais atodūsio nostalgijos akmenukais. Gamta čia tokia dosni, kad paukščiai nesulesa visų prinokusių gervuogių. Stabtelėjęs kelias nusiskinu. Burnoje pajuntu sultingai grikšint. Mano sandalai šlepsi asfaltu. Žiūriu į gėles, kurios besivaržydamos spalvomis ir formomis vilioja bites jas išžaginti. Pirmą kartą per daugiau kaip metus jaučiuosi ramus.

Už kelio posūkio pamatau didelį pastatą, panašų į beprotnamį ar ligoninę, su užrašu „Hospice“ ant durų. Mano oda ima dilgčioti, plaukučiai ant sprando pasišiaušia, dantys susikanda. Aišku, čia juos pamatau. Jie išvežti į sodelį ir susodinti saulės atokaitoje. Tie žilaplaukiai, išbarstyti sodo žalumoje, atrodo lyg nužydėjusios pienės lauke, gležni voratinkliai, laukiantys paskutinio savo vėjelio. Limpiai. Spoksau į juos. Pamatau simptomus. Diagnozuoju jų ligas. Einant pro šalį, jų akys, rodos, mane seka, tarsi įveikę savo silpnaprotystę jie bandytų pamoti ranka ar pasakyti bonjour , ar parodyti kokį kitą žmogiškumo likutį. Tačiau jie nemoja, nesako bonjour , nerodo jokio kito žmogiškumo likučio. Sveikas, įdegęs saulėje, girtas, prisivalgęs gervuogių, viduje besijuokiantis ir bijantis to juoko, jaučiuosi puikiai. Visuomet puikiai jaučiuosi pamatęs limpį. Dabar aš juos myliu.

Ta naktis — baisiausia. Prabundu, atsisėdu tiesus kaip styga, visas įsitempęs, permerktas prakaito ir spiegiu, o bažnyčios varpas tuo metu muša tris. Mano mintys kupinos baisių tų metų „Dievo namuose“ vaizdų. Mano spiegimas pažadina Berę, ir aš sakau:

— Galų gale pamačiau, kur jie juos laiko.

— Ką laiko? — ne visai prabudusi klausia ji.

— Limpius. Tą namą jie vadina „Hospice“.

— Nusiramink, mielasis. Viskas baigta.

— Nebaigta. Nepavyksta mesti juos iš galvos. Viskas man primena tuos metus „Dievo namuose“. Nežinau, kaip juos užmiršti. Jie griauna man visą gyvenimą. Niekad nemaniau, kad bus taip sunku.

— Nesistenk užmiršti, brangusis. Bandyk viską įprasminti.

— Maniau, kad jau įprasminau.

— Ne, tam reikia laiko. Nagi, — sako ji apsikabindama mane, — kalbėk su manim, sakyk, kur skauda.

Sakau. Dar kartą papasakoju jai apie daktarą Sandersą, kraujuojantį man ant kelių, apie Potso žvilgsnį tą vakarą prieš šokant pro langą, apie tai, kaip suleidau KCL vargšui Solui. Pasakoju jai, kaip man gėda, kad virtau sarkastišku šunsnukiu, vadinančiu senukus limpiais, kaip per internatūrą šaipiausi iš jų silpnybių, iš to, kad jie apvemdavo man veidą savo kančia, kad mane gąsdindavo, vertė jiems padėti darant šlykščius dalykus. Pasakoju, kad noriu gyventi atjaučiai, aiškiai regėdamas prieš akis mirties perspektyvą ir kad abejoju, ar kada nors vėl galėsiu taip gyventi. Prisiminęs, ką patyriau ir kuo virtau, pritvinkstu liūdesio, sumišušio su panieka. Guldau galvą Berei ant kelių ir raudu, ir keikiuosi, ir šaukiu, ir raudu.

— ...savaip ir rūpinaisi. Kažkas turėjo pasirūpinti tais limpiais, ir šįmet tu savaip jais rūpinaisi.

— Baisiausia — tas kartėlis. Anksčiau buvau kitoks — švelnus, netgi kilnus — ar ne? Aš juk ne visuomet toks buvau, ar ne?

— Myliu tave tokį, koks esi. Man viduje tu likai koks buvęs, — ji nutilo, paskui jos akys sužvilgo, ir ji pridūrė:

— Nors galėtum būti dar geresnis.

— Ką? Ką tu nori pasakyti?

— Ko gero, tik tai ir galėjo tave prabudinti. Visą gyvenimą augai iš išorės, mokeisi įveikti kitų keliamas kliūtis. Dabar galų gale, ko gero, pradėjai augti iš vidaus. Tau gali atsiverti visai naujas pasaulis, Rojau, aš žinau. Visiškai naujas gyvenimas.

Sudrėkusiomis nuo ašarų akimis ji tarė:

— Mylėsiu tave dar labiau, Rojau, nes ilgai laukiau, kol tu pradėsi tą naują gyvenimą.

Mane liete užlieja emocijos. Netenku žado. Aš susijaudinęs, net laimingas. Tačiau viskas atrodo per lengva.

— Noriu tavim tikėti, bet viskas taip skausminga. Dabar visi tie metai atrodo lyg koks košmaras.

— Ne visi. Per juos būta ir malonumų — malonumas, kad įvaldai mediciną, kad esi tarp savų vaikinų, latencijos malonumas.

— Latencijos? Kas ta latencija?

— Latencija — tai ramybės laikotarpis prieš paauglystę. Tai būrelių, grupių, komandų metas, kai beisbolas yra svarbiausias dalykas gyvenime, o dienos per trumpos, kad spėtum padaryti viską, ką nori. Latencija — tai rūpestis dėl savo artimo. Šie metai buvo latentiška kelionė: per internatūrą, kai visi buvote įbauginti ir paversti gyvuliais, jėgų jums įkvėpė tik tai, kad jūs, vyrukai, vienas kitu rūpinotės.

Jos glėbyje prisimenu tuos laikus, namą medyje užžėlusioje seklioje griovoje, vasaros pradžios vakarus, kai išbėgęs iš namų pasišokinėdamas skuosdavau šiltoje prieblandoje, beisbolo rungtynes, kai į kubiliuką panašus žaidėjas, pagavęs du kartus nuo žemės atšokusį kamuoliuką, meta jį į pirmąją bazę ir kaip tik spėja išmušti bėgantįjį, ir, man besirangant į miego ūką, lyg tirono paniūniuota daina, kurią pasigavo paukščiai ir nusinešė į šalis ir tolius, guodžiančių minčių apklotas mane uždengia, ir aš prisimenu dienas, tokias ramias, kad degtuko liepsna kyla tiesiai, ir mąstau apie juodoje mamutais išpaišytoje oloje plaukiojančias aklas žuvis, kurios net savo lediniame tvenkinyje nugludinto kalkakmenio sienomis kažkokiu būdu žino apie plokščius karštus vasaros luitus prilipdytus prie baltų kaip mimo veidas sienų kad šildytų snaudžiančią katę viduryje Prancūzijos kalnų kaimelio gatvės virš tikrų pilių prismaigstyto upės slėnio ir apie lyg veidrodyje atsispindinčią marmurą imituojančią mėsininko krautuvėlę glamonėjančią atšaldytą mėsą apkraštuotą lašinių juostomis ir apie patisserie dėžutę perrištą žaliu kaspinu su kilpa sumazgyta vaiko pirštui ir apie nutylantį turgų kai žodžiai garsiau liejasi iš žiočių kavinių kuriose vyrai mėgdžiojantys prancūzų valstiečius sėdi su prilipusiomis prie lūpų cigaretėmis ir apie kapinaites kuriose varpas skambina“ Priez pour eile, Priez pourelle“ mirtinoje tyloje ir dar aš mąstau kad už „Dievo narnų“ sienų net kapinėse nėra rezultato vien procesas ir kad čia, pagaliau, mylimosios glėbyje, kiekviena diena, ko gero, bus pripildyta visa ko, ir visų spalvų ir amžino visų atsinaujinusių spalvingų dalykų pasikartojimo, ir jaučiu, kad visai įmanoma, jog laiko tėkmėje kartėlio sluoksniai gali pradėti luptis, kol pats kartėlis virs tik menkučiu įbrėžimu ant stiklo sienos, virs sluoksniais subraižytų stiklo sienų, vedančių latencijos, vasaros žaidimo, smagybių vasaros link, ir man besistengiant ilsėtis kartėlio sluoksniai ima luptis, lupasi, palikdami mane traukiantį namo prieš upės srovę nekaltybės, nuogybės ir poilsio link, kaip laikais prieš „Dievo namus“ su Bere ačiū Dievui už Berę jeigu ne Berė kas iš manęs būtų nes be jos niekad nesugebėčiau išmokti mylėti kaip kadaise mylėjau ir mylėsiu ir myliu.