Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Mes sustingome. Jei bent pirštu palies Potsą, Kojis sulauks nemalonumų.

— Taip, aš didžiuojuosi Potsu. Išskyrus vieną klaidą, privedusią jį prie... nelaimingo atsitikimo, jis buvo puikus jaunas gydytojas. Norėčiau jums apie jį papasakoti...

Išjungiau savo imtuvą. Užuot pykęs ant Kojo, jo gailėjausi. Jis buvo toks šaltas, toks netaktiškas, taip atitrūkęs nuo žmonių, nuo mūsų, jo berniukų. Jis priklausė kitai kartai — mūsų tėvų, — kurie restorane prieš apmokėdami sąskaitą patikrindavo, ar teisingai sudėti skaičiai.

— ...gal šie metai buvo sunkoki, bet apskritai paėmus tai buvo tipiški metai. Jų viduryje mes vieną saviškių praradome, bet kartais taip atsitinka, ir mes visi niekuomet jo nepamiršime. Tačiau mes negalime leisti, kad mūsų pasiaukojimas medicinai nukentėtų dėl...

Kojis buvo teisus: tai buvo tipiški internatūros metai. Visoje šalyje per tokius neeilinius pasitarimus ternams buvo leidžiama pykti, kaltinti, dvasiškai apsivalyti... ir ničnieko nepakeisti. Metai po metų, in aetemum : apsivalai, paskui pasirenki — užsidarai cinizmo kiaute ir susirandi kitą specialybę ar profesiją; arba lieki gydomojoje medicinoje, tampi džo, paskui unguriu, paskui pinkusu, paskui puceliu, paskui kojų — vis geriau slopinančiu savo jausmus, vis seklesniu ir sadistiškesniu. Berė klydo: slopinti jausmus nėra negerai, tai tiesiog puiku. Jei nori įsikabinti į gydomąją mediciną, šis sugebėjimas išgelbės tau gyvybę. Ar kuris nors iš mūsų galėjo ištverti tuos metus „Dievo namuose“ ir nė kiek nenudegęs tapti ta retenybe — žmogum-daktaru? Potsas? Dručkiui tai pavyko, taip. O Potsui?

— ...todėl tylos minute pagerbkime daktarą Veiną Potsą.

Po kokių dvidešimties sekundžių Piepis vėl neišlaikęs pradėjo šaukti:

— PO VELNIŲ, JŪS JĮ NUŽUDĖT!

— KĄ?!

— JUS NUŽUDĖT POTSĄ! Jūs varėt jį iš proto dėl Geltonojo Žmogaus ir nepadėjot, kai jis šaukėsi pagalbos. Jeigu internas kreipiasi į psichologą, jūs paženklinate jį nenutrinama žyme, laikote pamišėliu. Potsas baisiai bijojo, kad kreipęsis į daktarą Franką pakenks savo karjerai. Jūs, šunsnukiai, ėste suėdat tokius gerus vaikinus kaip Potsas, nes jie per švelnūs, kad ištvertų. Man norisi vemti! VEMTI!

— Negali taip kalbėti apie mane, — nuoširdžiai tarė Kojis; jis atrodė sugniuždytas. — Būčiau padaręs viską, kad išgelbėčiau Potsą, savo berniuką.

— Mūsų jūs negalit išgelbėti, — pasakiau, — to proceso jūs negalit sustabdyti. Todėl mes ir pasirinkom psichiatriją — mes bandome išsigelbėti.

— Nuo ko?

— KAD NETAPTUME ŠŪDŽIAIS, KURIE LYGIUOTŲSI Į TOKIUS KAIP JUS! — suspiegė Piepis.

— Ką? — drebančiu balsu paklausė Kojis. — Ką tu sakai?!

Pajutau, kad jis stengiasi suprasti, ir žinojau, kad negali ir širdyje verkia, nes mes nuspaudę mygtuką privertėm jį išklausyti juosteles, kuriose buvo įrašytos visos jo, kaip tėvo ir sūnaus, nesėkmės, todėl kiek galėdamas švelniau pasakiau:

— Mes turim galvoj, kad tikroji problema šiais metais buvo ne limpiai, o tai, kad neturėjome sektino pavyzdžio.

— Nė vieno? Visuose „Dievo namuose“ — nė vieno?

— Aš turėjau vienintelį, — atsakiau, — Dručkį.

— Jį? Jis toks pat trenktas kaip Dableris! Negali būti, kad tai norėjot pasakyti, tikrai negali!

— Mes norėjom pasakyti, brolau, — ryžtingai tarė Čakas, — štai ką: kaip mes galim rūpintis ligoniais, jei niekas nesirūpina mumis?

Dabar pirmą kartą Kojis, rodės, išgirdo. Užsičiaupė. Pasikasė pakaušį. Skėstelėjo rankomis, tarsi norėdamas kažką pasakyti, bet neišleido nė garso. Keliai jam sulinko, ir jis atsisėdo. Atrodė įskaudintas — berniūkštis, kuris tuoj apsiverks — ir mums bežiūrint jo nosis ėmė trūkčioti, ir jis apsmukusių savo kelnių kišenėse ėmė ieškoti nosinės. Nuliūdę, atsitokėję, bet vis dar įtūžę, vienas po kito išėjome iš kambario. Sužaidėm va banque. Durys užsidarė po paskutiniojo iš mūsų, ir viršininkas liko vienas. Kauštelėjęs, vapaliojantis kaip mažvaikis Niksonas skydo viešose vietose. Žmonės ėjo nuo jo vienas po kito. Niekam nerūpėjo, ką jis jaučia.

Berė, Čakas ir aš buvome Nato Zoko dvare. Sėdėjome karalienės Elžbietos I laikų stilių imituojančiame sode degindamiesi vėlyvos popietės saulėje, atsukę nugaras į daug milijonų dolerių kainavusius rūmus — ne vieno tūkstantmečio architektūros madų kratinį. Natas baigė pasakoti istoriją „Bašas — kietas vyrukas, nesupykdyk jo“. Mudu su Bere atsiprašę nuėjome žaisti teniso, palikę Čaką gerti draugijoje Nato, Triksės ir nutukusių jaučių, ėdrinėjančių užkandžius ir gurkšnojančių nekaloringą salierų gėrimą. Beržai ir tuopos užstojo teniso kortą nuo vėjo, o jį juosianti tvora buvo apaugusi rožėmis. Nuo spalvų gausos ir kvapų bangų jautėmės lyg žaistume tenisą rožės žiede. Suprakaitavome. Baigėme žaisti, ir Natas pasiūlė išsimaudyti dengtame baseine. Mes nebuvome pasiėmę maudymosi drabužių.

— Na ir kas, — tarė Natas, — niekas į jus nežiūrės.

— Ir niekas nežiūrės į laikrodį, — pridūrė Triksė. — Mes viską žinome apie jūsų, jaunųjų daktarų Kilderų, lytinį gyvenimą.

Veja patraukėme prie namo, ir aš suvokiau, kad, kitaip negu turčiai, nesu pripratęs būti vienas, niekieno nestebimas ir kad vienas galiu naudotis tokiais dalykais kaip baseinai ir teniso kortai. Praėjome pro garažą, kur liokajus šveitė Berės „Volvo“, stengdamasis, kad jis blizgėtų ne prasčiau negu baltas Nato „Eldoradas“. Dengtame baseine, aidui atsimušant nuo plytelių, niekieno nematomi mes išsirengėme, apsikabinome ir nėrėme į idealios temperatūros vandenį. Mes žaidėme. Ak, koks smagumėlis! Tykšt tykšt ne kokybė tykšt tykšt bet kiekybė tykšt tykšt ne tykšt kokybė bet tykšt bliamba kiekybė.

Vakarop papietavę toliau gurkšnodami plepėjomės apie Zoko Laišką. Natas nusiuntė laišką apie mane Kojui ir gavo nuoširdų atsakymą. Natas, kurį tenkindavo tik visa, kas geriausia, dar paskambino Kojui ir Unguriui „sužinoti, kodėl tie vyrukai nemano, kad jūs — judu abu — nesat tokie puikūs daktarai, kokiais jus laikiau, nes aš velniškai gerai nusimanau apie talentą — kitaip šiandien nebūčiau tas, kas esu“. Mažumą pasitaręs su Kojų, Unguriu ir keliais kitais subinlaižiais, Natas viską išsiaiškino. Negana to, norėdamas įsitikinti, kad tai, kas aišku, ir toliau būtų aišku, Natas nusprendė imtis rimtesnės priemonės: mano garbei viena palata Zoko sparne bus pavadinta Bašo palata. Negana to, be *** VI*** ir Varnos, bus įsteigta kasmetinė Bašo premija — nemokama kelionė dviem į Palm Springsą, skirta ternui, „geriausiai įkūnijančiam medicinos daktaro Rojaus G. Bašo savybes“, kurių svarbiausioji — „mokėjimas palikti ligonį ramybėje“. Išgirdę apie Bašo palatą ir Bašo premiją, apimti emocijų Kojis ir Ungurys neteko žado. Mano atpirkėjas Zokas gyvas! Mano pavardė ir toliau gyvuos „Dievo namuose“.

Užsidegėme cigarus. Vakaras buvo toks ramus, kad degtukų liepsna kilo tiesiai į viršų. Čakas ir Natas pasakojo savo gyvenimo istorijas. Čakas papasakojo naujausią atvirukų istoriją: NORI TAPTI NACIONALINIO SVEIKATOS INSTITUTO PAREIGŪNŲ? JEI TAIP, UŽPILDYK ŠĮ ATVIRUKĄ IR SIŲSK ATGAL. Natui ši istorija velniškai patiko. Jis pats papasakojo istoriją, kaip „iš Depresijos slėnio atjojo penki šimtai žalių ir ėmė gaminti varžtus ir veržles — gal ne geriausios kokybės, bet nepralenkiamus kiekybe“, ir baigė ją su ašaromis akyse. Čakui ši istorija velniškai patiko. Ilgo birželio vakaro konferansjė pristatė svirplių serenadą, prieblanda tvyrojo ore lyg snaudžiančio kačiuko murkimas. Berė padėjo galvą man ant peties. Natui ir Triksei ji velniškai patiko. Jie pasiūlė jai tapti savo storulių dietologe. Apie mudu su Bere Natas pasakė tai, ką prieš daugelį metų išgirdo iš Triksės tėvo: „Jei melži karvę, turi ją pirkti“ — žodžiu, mes turime tuoktis. Čakas jam antrino: