Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Nusprendžiau užsukti ir atsisveikinti, — pasakiau.

— Taip, gerai. Imsiesi psichiatrijos? — paklausė nervingai.

— Taip, po metų atostogų.

— Girdėjau. Taip, šįmet trys iš jūsų išvyksta.

— Penki — jei priskaičiuosime ir policininkus.

— Be abejo. Gal tau bus sunku tuo patikėti, bet man pačiam kadaise buvo kilusi tokia mintis — paimti metus atostogų. Net pamėginti studijuoti psichiatriją.

— Nejaugi? — paklausiau nustebęs. — Kas sutrukdė?

— Nežinau. Iki to laiko buvau per daug paaukojęs, be to... be to, tikriausiai man pasirodė rizikinga, — jo balsas vos nevirpėjo.

— Rizikinga?

— Taip. Dabar aš beveik žaviuosi tais, kurie taip daro — rizikuoja. Kaip keista: ankstesnėje ligoninėje mano berniukai labai mane mylėjo, bet čia šįmet...

Jis nutilo ir su nuostaba žmogaus, matančio, kaip žmona pervažiuoja jo šunį, ėmė tirti dangų. Staiga atsigręžęs tarė:

— Klausyk, Rojau, aš nusiminęs. Dedasi negeri dalykai: trys iš jūsų išvykstate, tos jūsų visų kalbos per pietus apie „Dievo namų“ mediciną, ta Potso savižudybė. Man dar niekad nėra buvę — niekad! — kad mano berniukai manęs nemylėtų, ir aš nesuprantu, kas, po velnių, čia darosi?! — Patylėjęs jis pridūrė: — Gal tu supranti? Kodėl visa tai turėjo atsitikti man?

Staiga suvokiau, kaip jam skaudu ir koks pažeidžiamas tą akimirką jis buvo. Ar aš žinojau, kodėl visa tai atsitiko jam? Taip. Kaip tik todėl, kad žinojau, aš ir išsivadavau. Ar pasakyti jam? Ne. Būtų per žiauru. Ką manim dėta darytų Berė? Ji nesakytų — ji klaustų. Aš irgi jo paklausiu, suteiksiu jam galimybę apie tai išsikalbėti, ir nebereikės sprendimo, kurio jis maldavo iš manęs.

— Niekad nėra buvę? — paklausiau. — Net jūsų šeimoje?

— Mano kame? Mano šeimoje? — apstulbęs paklausė Kojis. Jis nutilo. Veide atsispindėjo susirūpinimas. Galbūt jis mąstė apie savo paties sūnų. Vyliausi, kad jis sugebės apie tai prašnekti. Man bežiūrint jo veidas nuliūdo. Dabar jau vyliausi, kad jis nieko nepasakys, nes išsigandau, jog prabilęs jis neapsiašarotų. Žliumbiantis vyriausiasis gydytojas? To vaizdo nepakelčiau. Laukiau, ir mano nerimas augo. Laikas, rodės, mirė.

— Ne, — galų gale tarė jis nusukdamas akis, — nieko panašaus. Namie viskas gerai. Be to, galima sakyti, kad mano šeima čia, „Dievo namuose“.

Akmuo man nuo širdies nusirito. Kažkaip jam pavyko vėl nuo visko atsiriboti, užsidaryti į nepramušamą kiautą, ir jis vėl virto šalta, kieta mažyte menkysta, kokia visuomet buvo. Man jo pagailo: aš ištrūkau į laisvę, jis uždarytas narve. Kaip jau buvo nutikę daugelį kartų mano gyvenime, tigras paaiškėjo esąs popierinis, sapnų tigras — nuvargęs, nuobodulio graužiamas, baikštus, pavydus, liūdnas.

Jis atsisveikindamas ištiesė ranką ir tarė:

— Nepaisant visko, Rojau... na, ne taip blogai, kad dirbai čia šiuos metus.

— Man buvo sunku, sere. Kartais savo poelgiais variau jus iš proto, ir aš dėl to gailiuosi.

— Nereikia nieko gailėtis. Aš žinau. Pačiam yra taip buvę, dievaži. Bet žinai ką, Rojau? Pasakysiu tau iš savo patirties: pamatysi, tu dar prisiminsi šiuos metus kaip geriausius savo gyvenime.

Nežinojau, ką atsakyti. Paspaudžiau jam ranką ir išėjau.

Galų gale laisvas ir dar laisvesnis todėl, kad dirstelėjau į baimę ir pavydą tų, kurie buvo įkliuvę į „Dievo namų“ spąstus, išėjau iš jų paskutinį kartą. Tie žmonės buvo tokie pažeidžiami. Vargšas Niksonas, sergantis sunkia forma flebito, kuris gali nuvaryti jį į kapus ir, ko gero, nuvarys, jei jį gydys Huperis — koks sutrikęs prezidentas! Pamačiau stovįs ant automobilių aikštelę dengiančio žmogaus audinių mikrofilmo, kurį vis dar laikiau Potsu. Veide jutau šiltą saulę, rankoje svorį — savo juodąjį krepšį. Man jo nebereikėjo. Ką su juo daryti? Atiduoti pirmam sutiktam šešiamečiui vaikiščiui, kad tas žengtų pirmuosius žingsnius keliu į viršūnę? Atiduoti likimo nuskriaustiesiems? Ne. Žinojau, ką su juo daryti. Jis ėmė suktis ratais nelyginant diskas, įgavo pagreitį, ir karčiai, bet tuo pat metu džiugiai sušukęs paleidau jį aukštyn, kur pūtė karštas, ką tik pakilęs vasaros vėjelis, ir žiūrėjau, kaip žvilgantys chromuoti instrumentai pažirę vaivorykšte trenkiasi į grindinį.

Tą patį vakarą policininkai pasodinę mane su Bere į patrulinį automobilį ir sukrovę lagaminus, įsijungę sireną ir šviesas vienas du nuvežė į oro uostą.

— Jūs tikrai norit tapti psichoanalitikais, neturinčiais medicininio išsilavinimo? — paklausė Berė.

— Kušetė laukia mūsų pasąmonės procesų išskyrų, — atsakė Gilynis.

— Be to, kaip ir kiti itin negausūs katalikų kandidatai, iš kurių naujausioji — netverianti geismu vienuolė, — pridūrė Kvikas, — mes esame garsenybės. Mūsų smegenis dabar tvarkingai narsto į gabalėlius — žiūri, kaip jos reaguoja po tiek patruliavimo metų.

Atvažiavus į oro uostą Gilynis tarė:

— Glaustumas nėra mano stiprioji pusė, tačiau šįkart pasistengsiu kalbėti glaustai.

Švysčiojant raudonai patrulinio automobilio švieselei, išryškinančiai gauruotus jo bruožus, jis kažką dar papostringavo ir galų gale baigė:

— Taigi dabar, kai paskutinės smiltelės išbyrėjo iš „Dievo namuose“ praleistų valandų smėlio laikrodžio, mudu su Kviku pareiškiame, kad brangiausi mums visuomet liks trys žmonės: Dableris, Dručkis ir Rojus G. Bašas.

— Tokių kaip jūs ligoninė daugiau neregės, — pridūrė Kvikas.

— Iš libido kupinos širdies, iš pranašiškojo skilvelio, tariame jums „sudiev“, „šalom“ ir, — jį pertraukė skruostais upeliu prapliupusios riebios ašaros, — telaimina jus Dievas.

— Ir telaimina jus Dievas, — aidu atkartojo Kvikas.

Pamačius išsipūtusį didelio keleivinio reaktyvinio lėktuvo snukį pirmiausia man kilo mintis, kad jis panašus į nutukusį ar edemos kamuojamą limpį. Grimzdamas į kėdę prieš trumpą naktinį skrydį į Paryžių, jausdamas, kad Berė šalia, galvodamas apie kelionę traukiniu, po kurios kitą dieną atsidursime pietų Prancūzijoje, pasakoju jai, ką sakė Kojis — neva šie metai „buvę geriausi mano gyvenime“. Akimirką pamąsčiusi ji meiliai prisiglaudžia man prie kaklo, nusižiovauja ir sako:

— Aišku, tu jam atsakei, kad ligi šiol buvo dvidešimt devyneri geresni?

Rupūs miltai — kodėl man tai neatėjo į galvą?! Nusižiovauju, užsimerkiu ir pasineriu į tamsą.

Esu akla urvinė žuvis, įmesta į šviesos upę. Mano pojūčiai bando prisitaikyti prie aplinkos. Diena po dienos mokausi gyventi šiame visų vaivorykštės spalvų pasaulyje, bet tuo pat metu mane vis dar traukia šiurpioji tamsa. Mane perskelia perpus — lyg peilis žvilganti Prancūzijos vasaros saulė daro iš manęs filė. Mudu su Bere pietausime sode, po susipynusių šakų pinučiais; mūsų stalas bus papuoštas sunkiais sidabriniais įrankiais, iškrakmolyta balta staltiese, krištolo taurėmis su monogramomis, o kad viskas būtų tobula, sidabro vazoje bus įmerkta rožė. Mano žvilgsnis užklius už pagyvenusio padavėjo, stovinčio su rankšluostėliu, permestu per drebančią ranką, ir aš prisiminsiu kokį „Dievo namų“ limpį, kamuojamą senatvės drebulio. Mudu sėdėsime ant suolelio kaimo aikštėje, apgaubti tylos, kurią pertrauks tik boules Taukšt! Taukšt! Ir būsime užlieti apelsinų, česnakų, muskuso ir graikinių riešutų kvapų, ir sutelkęs dėmesį į senį, kilnojantį boules iš invalido vežimėlio, prisiminsiu Umbertą, savo iš Meksikos kilusį amerikietį GMMS, vežantį Rožę Nizinski tą naktį, kai pasiekėme Namų žarnaknisio greičio rekordą. Turgaus dieną pamatysiu dvi juodai apsirengusias MSNJAN, nešančias kartį, ant kurios už kojų pririštos trys spiegiančios žąsys; už jų namo pėdina dvi baltai apsirengusios mergytės, perkišusios pirštus per žalius kaspinus, kuriais apvyniotos dėžės su patisserie. Pabėgti neįmanoma. Grėsmę kelia net bikiniais vilkintys gundantys kūnai prie mūsų upės. Pjaustau juos į sausgysles, raumenis ir kaulus. Bent jau, dingteli man mintis, čia, pietų Prancūzijoje, dar nesu matęs visiško bejėgiškumo — visai horizontalios pozos, būtinos tikram limpiui.