Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Kaip pas mus sako, brolau, jei ką pasodini, privalai prižiūrėti jį augantį, — įspėjo jis mane.

Apsikabinęs mane su Bere ir Čaką, Natas pabučiavo palinkėdamas labos nakties ir su ašaromis akyse palinkėjo priimti jo pasiūlymą imtis privačios praktikos. Taikiai nusiteikęs, pasiekęs meilės lygmenį, žiūrėjau, kaip skysta sidabro mėnesiena plaukia virš oranžinio Zoko namo stogo, primindama man Prancūzijos valstiečių namus.

26

Visi kauburius matę „Dievo narnų“ medikai jais pasidygėjo. Šie stangrūs, fantastiški, stulbinantys gumbai sukėlė net daugiau spėlionių negu kuris nors Zokas. Kadangi Olivijos O. kvėpavimo tankis buvo šeši kartai per minutę, daug šalininkų susilaukė deguonies teorija — daug kas manė, kad šiek tiek pažaliavusi limpė virto daržove. Taigi paskutinę internatūros savaitę Nematomasis Leonas, užsitikrinęs sau doktorantūrą, nusileido, ir aš, atsigulęs ant viršutinės lovos, skaičiau visą Olivijos O. ligos istoriją ir mąsčiau, kaip kuo netikėčiau pakišti gumbus mūsų vyriausiajam. Man magėjo pasižiūrėti, ar jis parodys kokias nors žmogiškas emocijas išvydęs tuos baisius kauburius.

Po akis atvėrusio pasitarimo su užkandžiais Kojis, tiesą sakant, padarė šiokių tokių nuolaidų, ir atrodė, kad dauguma ternų — išskyrus du ar tris — pasiliks Namuose. Mudu su Piepiu tvirtai pasiryžome išvykti; Čakas kol kas netarė savo žodžio. Kiti nusprendė likti. Per ateinančius metus jie pasklis po visos Amerikos akademinius centrus ir doktorantūras — tikri gydomosios medicinos kietuoliai, mat patirtį bus sukaupę GMM geriausioje ligoninėje — „Dievo namuose“. Vienas kitas, galimas daiktas, nusižudys, įjunks į svaigalus ar narkotikus arba pamiš, bet dauguma išmoks slopinti savo jausmus, prisitaikys ir įamžins Kojį, Namus ir visus geriausius medicinos laimėjimus. Kojis pažadėjo Ryk Mano Dulkėms, kad antruosius metus galės pradėti kaip skyriaus rezidentas ir „netrukdomas valdyti“ naujuosius ternus. Taigi jau dabar Edis, kalbantis, kad internatūros metai buvo „visai neblogi“, rengėsi įskiepyti savo naujiesiems globotiniams paklusnumo: „Noriu, kad jie nuo pat pirmos dienos prieš mane klūpotų“. Po metų jis grįš į Kaliforniją — rašys disertaciją iš onkologijos. Hiper Huperis taip pat pasiliko. Jis atsiųs mums atviruką iš Atlantik Sičio, vietoj parašo nupaišęs juodą varną. Grįžęs į namus jis įrodė nepraradęs savo gyslelės: nuėjęs į palatą, kurioje gulėjo sveikstanti MSNJAN, Huperis tarė:

— Sveika, brangute.

Toji aiktelėjo, stvėrėsi už krūtinės ir po penkių minučių buvo negyva. Skrodimas parodė masyvų plaučių embolą. Kojis pažadėjo Huperiui, kad tas antruosius metus galės pradėti dirbti patologijoje fakultatyviai — pats galės skrosti savo paties ligonius. Taigi, kalbantis apie „visai neblogus“ internatūros metus Huperis taip pat svajojo apie doktorantūrą Kalifornijoje tanatologijos srityje. Piepis susirengė į Vakarus — į Vajomingo universiteto „kalnų miestelyje“ vykstančius „klasikinės Rytų“ psichologijos mokymo kursus, kuriems vadovaudavo gūras Grogjamo pavarde, Kanzaso universiteto filosofijos daktaras. Piepis taip pabrėždavo studijuosiąs psichologiją, visiškai priešingą jo tėvų pasirinktam psichoanalitiniam „klasikiniam Vakarų“ požiūriui, kad buvo akivaizdu, jog šis „rytietiškas“ pasismaginimas — priešpaskutinis žingsnis, kurį Piepis turi žengti maištaudamas prieš motušę, tėtušį ir Froidą ir jiems atsikeršydamas. Perkūno Šlaunys pasakė Piepiui, kad jo nepasiilgs. Piepis manė, kad jam tai nė motais. Jis nenutuokė, koks vienišas žmogus gali pasijusti Vajominge.

Mano ambulatorinės poliklinikos ligoniai nuliūdo sužinoję, kad išvykstu. Jie nešė dovanų, vedėsi artimuosius, linkėjo sėkmės. Viena — neseniai jai pasakiau, kad serga nepagydomu vėžiu, bet ji nė už ką nenorėjo tuo tikėti — manęs paklausė:

— Kur pradėsite privačią praktiką?

Kai atsakiau imąs metus atostogų, ji tarė:

— Tai gerai. Kai grįšit, būsiu jūsų pacientė.

Ne. Ji bus mirusi. Sunku, pernelyg sunku. Paskutinę dieną klinikoje visą laiką giliai kvėpavau, kad neapsiverkčiau. Mej, mano juodaodė Jehovos liudytoja, sunerimusi, kad taip šnopuoju, paklausė:

— Daktare Basai, tikiuosi, nebūsit užsikrėtęs nuo manęs astma?

Kai pasakiau galvojąs apie psichiatriją, dažnas nustebo.

...ATSISAKAI GYDOMOSIOS MEDICINOS REZIDENTŪROS?! TU JUK JIEMS PRIŽADĖJAI! KAIP ATRODYS TAVO ASMENS BYLA?! APSIGALVOK! AŠ APSTULBINTAS!

Mano tėvas. Pirmą kartą išmuštas iš savo jungtukų. Bet paskui, vėl nusiraminęs, jis apglėbė savo gramatiką, savo sūnų ir rašė toliau:

...Nesuprantu, kam imi metus atostogų ir tai yra prarastos potencialios metinės pajamos. Esu apstulbintas, kad pasirinkai psichiatriją, ir tai man panašu į talento švaistymą. Tikiuosi, aiškiai dėstau savo mintį, ir galbūt ne. Žinau, kad visa siela atsiduosi naujajai medicinos sričiai, ir esu įsitikinęs, kad turi visa, ko reikia norint tapti iškiliu praktikuojančiu psichiatru. Tavo gilus domėjimasis žmonėmis ir tuo, kuo jie gyvena, padės puikų pamatą tavo darbui ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad sugebėsi iš to užsidirbti pragyvenimui. Nauja filosofija visų kartų žmonėms yra mėgautis kiekviena diena ir daryti tai, ką esi sumanęs, neperžengiant atsakomybės, darbo ir įsipareigojimų ribų, ir mudu su mama stengiamės šitaip elgtis kaip ir visuomet ligi šiol, tik dabar dar labiau.

Oras kol kas lietingas ir atmink, sūnau, pirmąją taisyklę: GOLFO AIKŠTELĖJE NIEKADA NELYJA...

Galų gale supratau, ką reiškia ši jungtukų gausa: viltį. O kas dabar mano viltis? Gauti metus atostogų, rizikuoti, tobulėti, būti su kitais — net su tėvais, kurie mane myli, nors tiek daug metų per savo pasipūtimą prastai su jais elgiausi? O gal mano viltis tebėra Dručkis? Tuo, ko manęs išmokė — taip; tuo, kad parodė man vienintelį tikrai didį Amerikos Medicinos Atradimą: sukurtą paprastutę sistemą, be didelių pastangų nuoširdžius, energingus vyrukus paverčiančią nuobodžiais, pasipūtusiais daktarais, sugebančiais gyventi šalia ligos siaubo ir „išgydymo“ apgaulės, mokančiais palaikyti visuomenės fantaziją apie teisę turėti idealią sveikatą, neblogėjančią net atėjus senatvei, sukurtą visą tautą hiper huperių ir kitų kalifomiečių, kurie tikisi, kad diena bus saulėta, kūnas jaunas, ir jie amžinai galės banglente skrieti ant energijos bangų, ir kurie, kai užslenka debesys, santuoka išyra, varpa nebeatsistoja, o plaštakų viršų išmargina rudos senatvės dėmės, iš siaubo darosi galus.

Man pavyko sutrukdyti Namų privatams, subinlaižiams, GMMS, Švarkams ir net ūkio skyriaus darbuotojams nugalabyti Oliviją O. Po kelių dienų šios limpės imsis šviežutėlis it rasa ternas. Mes išgyvenome.

Į vizitaciją atėjo Kojis. Pradėjus pasakoti jam apie ligonę, man dingtelėjo, kad nuo neeilinio pasitarimo jis nesirodė — pasidarė uždaras, slapukiškas. Tais retais kartais, kai išlįsdavo, atrodė nusiminęs, bet tuo pat metu apimtas kartėlio, pažeidžiamas ir įtarus. Kažkodėl man dėl to buvo neramu. Tačiau Olivija, tikra „žavingoma“, rodės, taisė jam nuotaiką. Apie kauburius neužsiminiau; vyriausiasis klausinėjo 789 daugiausia apie Olivijos diabetą. Kojui rūpėjo, kodėl Sepas liepė hospitalizuotai Olivijai leisti cukrų, nors tuo metu jo kiekis kraujyje tris kartus viršijo normą; po injekcijų jis ėmė viršyti net devynis kartus — buvo pasiektas naujas „Dievo namų“ rekordas. Sepas pateikė nuostabų matematinį aiškinimą nubraižęs vektorines enzimų poveikio diagramas, kurias pamatę visi sumišome ir netekome žado. Netverdamas susijaudinimu — vyriausiąjį tokį retai matydavome — jis sušuko: