Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Puikus atvejis! Eime, berniukai, jos apžiūrėti!

Tekini pasileidome prie lovos. Mudu su Čaku įsitaisėme prie galvūgalio. Nesulaukęs iš Olivijos žodinio atsako, Kojis ėmėją apžiūrinėti. Nuščiuvę žiūrėjome, kaip jis atsargiai atlenkia antklodę ir stabteli. Nesupratom, ar jau pamatė kauburius. Tarsi bendraudamas su negyvėliu, jis atsmaukė naktinius marškinius, ir staiga išdygo du guzai — glotnūs, dribūs, peršviečiami, žalsvų kraujagyslių išvagoti, paslaptingi, vos ne mistiški kauburiai. Kad Kojui bent blakstiena būtų virptelėjusi! Daugelio mūsų akys nukrypo į jį, bet nė vienas nepastebėjom jokios reakcijos. Pirmąsyk pamatę tuos gumbus net gerai pasirengę, rambūs ternai vos ištverdavo nesusivėmę, bet nė vienas mūsų viršininko skrandžio folikulas nė nevirptelėjo. Ką jis darė tuomet? Tylomis, atsargiai kaip katė, sėlinanti prie grobio, padėjo dešinę ranką ant dešinio kauburio, paskui kairę ranką ant kairio kauburio. Mes vos susilaikėme nesuspiegę NEDARYKIT TO! — iš nuostabos, pasišlykštėjimo ir paniekos. Ką vyriausiasis pasakė esant gumbų viduje? Na, jis nepasakė. Jis tik stovėjo ištiestomis kojomis, uždėjęs delnus ant kauburių dvi minutes ar dar ilgiau, ir niekas negalėjo suprasti kam. Šitaip elgiantis jį buvome matę tik su Kiršto kojos pirštu ir tais myžalo pripildytais Dievo duotais daikčiukais.

Paskui atėjo paskutinė diena. Apimti palengvėjimo, laimingi lakstėme po „Dievo namus“ su visais atsisveikindami, krėsdami visokias kvailystes — tikras internų karnavalas. Nuėjau ieškoti Dručkio. Radau jį budėtojų kambaryje. Atsistojęs prie lentos priešais tris naujus ternus jis kalbėjo į ragelį:

— Sveikas, Marėjau, kas naujo? O — puiku! Ko? Pavardės? Žinoma, žinoma — juokų darbas, palūkėk, — atsisukęs į ternus Dručkis pamatė mane, pamerkė akį ir paklausė: — Na, geltonsnapiai, ar žinot kokią lengvai įsimenamą daktaro pavardę išradimui pavadinti? Ateisiu pas jus po minutės, daktare Bašai.

Štai taip: pasirodo, jo išradimai egzistavo vien tam, kad pritrauktų mus prie jo, parodytų, jog galima ištverti hierarchijos ujimą ir kurti. Savo išradimus jis mums pakišo norėdamas padėti iškęsti. Kaip man jo stigs! Kaip niekas kitas jis mokėjo būti su ligoniais, būti su mumis. Galų gale supratau, kodėl jis nepaliko medicinos: tik jinai galėjo jį atlaikyti. Slegiamas per anksti atsiskleidusių gabumų naštos, visą gyvenimą Dručkis skaudino žmones tuo, kad jo buvo per daug. Dručkis įsitikino, kad jo galia ir genialumas atstumia jį nuo kitų, pradedant suglumusiais tėvais, pradžios mokyklos mokytojais ir baigiant koledžo draugužiais bei medicinos mokyklos bendrakursiais, kurie jam atsistojus nuo pietų stalo lyg pamišę puldavo graibstyti servetėlių, ant kurių talentingasis vunderkindas keverzodavo pastabas ir lygtis. Visą gyvenimą jis turėjo tvardytis. Galų gale, po dvejų bandymų metų „Dievo namuose“, jis suprato pagaliau radęs kai ką, ko net jis nepajėgs sulamdyti, kai ką, kas iš pagarbios baimės ar pavydaus pykčio jo neatstums ir nenueis žaisti su kuo kitu. Jis galėjo apdalyti kitus kuo norėjo ir nieko neįskaudinti. Jis buvo saugus. Jis klestės. Jis žydės.

Dručkis baigė šnekėtis su ternais, paspruko nuo minios, laukiančios atsisveikinti su juo, sugriebė mane ir nusitempęs į tualetą užrakino duris. Jis švytėte švytėjo:

— Argi nenuostabu? Man be galo patinka! Jaučiuosi, lyg būčiau Koni Ailende Nepriklausomybės dieną! O rytoj, Bašai, manęs laukia ŽVAIGŽDĖS!

— Dručki, aš supratau, kodėl tu likai medicinoje.

— Neįtikėtina! Kalk mane, kol karštas!

— Čia vienintelė tau pakankamai didelė profesija.

— Taip, bet žinai, kas bjauriausia, Bašai?

— Kas?

— Ko gero, ir ji per maža.

Mus pertraukė į duris daužantys ir rėkiantys Dručkio gerbėjų klubo nariai. Jausdamas, kad reikia skubėti, paklausiau:

— Tikrai?

— Be abejo. Bet juk čia ir yra žaidimo esmė, ar ne?

— Kas? — pajutau, kad šis suktas storulis vėl mane apmulkino.

— Sužinoti. Išsiaiškinti, ar svajonė tikrai išsipildė.

Už durų dabar triukšmavo garsiau, įsakmiau. Mane apėmė panika — viduriais pajutau, kad dabar — šią akimirką — mes atsisveikiname.

— Štai ir viskas, — tarė Dručkis. — Kol kas.

— Ačiū, Dručki. Niekuomet nepamiršiu...

Didelės, riebios rankos mane apkabino, besišypsantis riebus veidas pasakė:

— Atvažiuok į Los Andželą, Bašai. Būk gražus kaip visi mes, kalifomiečiai. Ten net automobilių avarijos ir tiesiosios žarnos gražios. Taigi klausyk, Rojau Gė Bašai, Em Dė: gyvuok, remk vietos Amerikos medikų asociacijos skyrių ir retkarčiais, kad nepamirštum, iš kur esi kilęs, įmesk pinigų į aukų dėželę, idant Izraelyje kas pasodintų medelį.

Jis atrakino duris, minia jį įtraukė, ir jis pradingo.

Nuėjau pas telefonų ir pypsiu operatorius ir grąžinau savo pranešimų gaviklį. Žingsniuodamas ilgu ketvirto aukšto koridoriumi praėjau pro Džeinę Dou ir nuleidau negirdomis Hario Arklio EI DAKTARE PALAUK. Čaką radau darantį invazinę procedūrą limpei. Jis vilkėjo oranžiniais marškiniais su žaliu kaklaraiščiu, kurio viduryje buvo auksinė širdutė ir žodis MYLIU. Paklausiau, kaip jis jaučiasi.

— Brolau, čia buvo nyku, bet kaip matai iš mano kaklaraiščio, man velniškai patiko. Eime, Rojau, noriu tau kai ką parodyti.

Mudu nuėjome į budėtojų kambarį, atsisėdome ir prisipylėmė po taurelę iš butelio, kurį jis laikė krepšyje.

— Žinai, brolau, mąsčiau, ką daryti kitąmet.

— Turi galvoj rytoj?

— Taigi. Man vis dar siunčia tuos atvirukus, — tarė jis rodydamas sukauptą šūsnį, — ir aš sukau galvą, ką daryti. Aš jau labai toli nuo Memfio. Rytoj galėčiau leistis į kelią ir nusigauti dar toliau. Bet pažiūrėk, kur aš atsidūriau. Žinai ką, Rojau?

— Ką?

— Man regis, aš tapau toks baltas, koks begalėjau. Žiūrėk!

Jis paėmė atvirukus ir vieną po kito suplėšė į skutus. Baigęs pažvelgė į mane. Pirmą kartą jo akys nebuvo blausios ir švelnios. Jos buvo rūsčios. Jos buvo išdidžios.

— Šaunuolis, vyruti, — pagyriau, pats kupinas pasididžiavimo, — tikras šaunuolis.

— Ir pažiūrėk, kas čia, — tarė duodamas man popieriaus skiautę.

— Autobuso bilietas?

— Be bajerio, brolau. Rytojaus rytui. Grįžtu į Memfį. Į namus.

— Puiku! — apkabindamas jį pasakiau. — Nuostabu!

— Taip. Lengva nebus — ten visai kitas pasaulis. Nebuvau ten nuo tada, kai autobusu išvažiavau į Oberliną, pala — taip, prieš devynerius metus. Žmonės ten kitokie. Brolyti, vienintelė medvilnė, kurią esu laikęs rankoje, buvo vata, kuria buvo užkimštas aspirino buteliukas. Bet aš pamėginsiu. Susigrąžinsiu formą, susirasiu juodaodę moteriškaitę ir tapsiu tikru juoduku daktaru su krūva pinigų ir dideliu išklerusiu limuzinu. Man to visai pakaks.

— Ar galėsiu tave aplankyti?

— Visuomet mane rasi, brangusis. Tik nebijok, nes visuomet mane ten rasi.

Atsistojau norėdamas eiti. Buvo liūdna ir tuo pat metu džiugu.

— Klausyk, ase interne, ar nepastebi, kuo aš pasikeitęs? — paklausiau.

Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir tarė:

— Rupūs miltai, Basai! NETURI PYPSIO!

— Dabar jie negali manęs įskaudinti.

— Štai ir viskas, brolau.

— Štai ir viskas.

Išėjęs iš budėtojų kambario patraukiau koridoriumi, paskui laiptais. Nesmagiai pasijutęs stabtelėjau. Kažko aš nepadariau. Kojis! Jis taip manęs ir neišsikvietė. Dėl kažkokios pačiam nesuprantamos priežasties prieš išeidamas turėjau su juo pasimatyti. Nuėjau į jo kabinetą. Pro praviras duris pamačiau jį žvelgiantį pro langą. Atskirtas nuo linksmo Namų šurmulio, jis atrodė vienišas — vaikas, kurio nepakvietė žaisti. Jis nustebo mane pamatęs, bet galvos linktelėjimu pasisveikino.