Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Kokie mes būtume policininkai, jei negalvotume?

— Taip, — pritarė Kvikas, — mintį apie tokią praktiką pakišo mūsų senas draugas Granatos palatos Dableris. Daktaras Džefris Kouenas taip pat...

— KĄ?! — suklykė Kojis. — DABLERIS — PSICHIATRAS?!

— Ne tik psichiatras, — atsakė Gilynis, — jis dar ir Froido psichoanalizės metodų propaguotojas.

— TAS PAMIŠĖLIS — FROIDO PSICHOANALIZĖS PROPAGUOTOJAS?!

— Ir ne šiaip sau psichoanalizės propaguotojas, — tarė Kvikas, — jis dar ir barzdotas Psichoanalizės instituto prezidentas, iškilus humanistas ir mokslininkas.

— Taip, — aiškino Gilynis, — išėjęs iš „Dievo narnų“ iškart po internatūros metų, Dableris nesyk į juos neatsigręžė ir iškilo į pačias aukštumas. Šiuo metu jis naudojasi pažintimis, kad padėtų mums įsitaisyti.

— Šiaip ar taip, turint galvoje sumaitotą Fintono koją, — kalbėjo Kvikas, — metas mums keisti darbą į reikalingą mažesnio mobilumo. Psichoanalizė tinka idealiai.

— Argi didysis Zigmundas Froidas 1912 metais nebaigė simpoziumo masturbacijos klausimais tokiu pareiškimu: „Onanizmo tema — neišsemiama“?

— Ir argi neprireiks laiko, kol patvirtinsime ar paneigsime mūsų Bažnyčios dogmą, esą nuo masturbacijos berniukas katalikas apanka, išprotėja, jam ant delnų išauga plaukai, kojų kaulai išsikreivina lyg rachitiko našlaičio, ir jis būna pasmerktas pražūčiai?

— Taigi atleiskite mums, viršininke, — tarė Gilynis susidedamas mėsingas rankas ant krūtinės ir nugara atsišliedamas į duris, — bet mes nežiūrėsime, kur nuves laisvos asociacijos.

Jis užsimerkė ir nebeprasižiojo.

Kojis buvo sukrėstas. Atsisukęs į mus, nerimastingai timpčiodamas kelnėse palaidotą stetoskopą, jis paklausė:

— Psichiatriją? Visi penki galvojat apie psichiatriją? Nesuprantu. Huperi!

— Turiu prisipažinti, — susigėdęs tarė Huperis, — kad beveik visus metus galvojau apie patologiją, bet kažkodėl dabar psichiatrija man atrodo geresnė išeitis. Turiu daug ką užbaigti — skyrybas, baldų dalybas, atsisveikinti su žmonos tėtušiu, daugybę kitų dalykų. Šiaip ar taip, mano sužadėtinė — patologe, iš jos sužinosiu, kas naujo numirėlių pasaulyje.

— Čakai? Net tu? — paklausė Kojis.

— Štai ką pasakysiu, brolau. Pažiūrėkit į mane. Kai pirmąsyk čia pasirodžiau, puikiai atrodžiau, ar ne vyručiai? Buvau lieknas, atletiškas, apsirengęs kaip koks dabišius — prisimenat? Dabar esu storas, rengiuosi kaip kiemsargis — kažkoks valkata. Kodėl? Per jus, šmikius, ir tuos limpius — štai per ką. Daugiausia per jus — jūs pavertėt mane tuo, kas esu šiandien. Ačiū, brolyti, labai ačiū. Verčiau skradžiai prasmegsiu, negu pasiliksiu čia antram raundui.

Čako pykčio proveržis mus apstulbino. Kojis atrodė įsižeidęs ir sutrikęs. Jis ėmė kamantinėti Edį, bet Piepis ėmė vis labiau siusti ir galų gale pratrūko šaukti:

— Kad tave kur velnias, Koji, tu nesupranti, ką mums teko išgyventi per šiuos metus! Tu neturi nė menkiausio supratimo!

Stojo grėsminga tyla. Piepio akys paklaiko; atrodė, kad jis tuoj pasmaugs Kojį, todėl Ungurys užstojo viršininką savo krūtine ir pamojo policininkams prieiti. Iššiepęs dantis Piepis klykė toliau:

— Yra gera naujiena, ir yra bloga. Bloga — kad čia esama šūdo, gera — kad jo iki valios. Jūs mus šįmet sugniuždėt su savo davatkiška medicinos pagalba. Mes jos nekenčiam. Mes norim nešti iš čia kailį!

— Ką? — Kojis negalėjo patikėti savo ausimis. — Tu nori pasakyti, kad jums nepatinka verstis medicina čia, „Dievo namuose“?

— Įsikalk tai į savo supistą makaulę! — užriko Piepis ant Kojo, pasak Froido, — dar ir ant savo motušės bei tėtušio Kojo asmenyje, — ir atsisėdo.

— Taip mano tik nedidelė saujelė radikalų.

— Ne, — pasakiau niūriu balsu. — Taip manom mes visi. Šį rytą mačiau, kaip Hovardas Grinspunas tranko lifto duris ir klykia kaip maniakas.

— Hovardas? Negali būti! — nustebo Kojis. — Mano Hovis?

Visų dėmesys nukrypo į Hovį. Tyla. Didžiulė įtampa. Hovis pasimuistė. Įtampa tebetvyrojo.

— T-t-taip, viršininke, sere, atleiskit, bet tai tiesa. Viskas dėl limpių — Hario ir moters, kuriai žarnyne kaupiasi dujos, vardu Džeinė. Bet baisiausia man dienos priimamajame — jos mane žudo. Kiekvieną dieną ten — kadangi žinau, kad bendras mano hospitalizuotų ligonių amžius bus šimtai metų — mane apima depresija ir noras žudytis... Įtampa buvo neįtikėtina. Kad ir tie Ligų ir mirčių aptarimai kas dvi savaitės, per kuriuos mane taršo už klaidas — aš juk negaliu jų nedaryti, ar ne, viršininke? Paskui Potsas ištiško, ir košė, kuria jis virto, pasklido, tad mums teko statyti automobilius tiesiai ant jo... Ir visi tie limpiai. Ir jauni ligoniai, kurie miršta, kad ir ką darytume. Tiesą sakant, viršininke, nuo... nuo rugsėjo aš geriu antidepresantą — elavilį. Ir aš suprantu, ką jaučia kiti čia esantys vyrai. Kad ir Piepis — jis būdavo linksmas vaikinas, o dabar — tik pažiūrėkit į jį.

Visi į jį sužiurome. Piepis spoksojo į Kojį žvilgsniu, tokiu pat nuožmiu kaip Pamišėlio Eibo. Dar nebuvau matęs Piepio tokio šiurpaus.

— Nori pasakyti, kad nedegi nekantrumu prieš darbą priimamajame? — pritrenktas paklausė Kojis.

— Nedegu nekantrumu? — pakartojo Hovis. — Viršininke, dvi dienos prieš darbą priimamajame — visai nedaug laiko praėjus po budėjimo ten — imu nervintis ir didinu elavilio dozę dvidešimt penkiais miligramais. Dieną prieš pridedu penkiasdešimt miligramų torazino. O tą dieną, kai ten dirbu, pradėjęs apžiūrinėti limpius imu drebėti ir... — drebėdamas Hovis išsitraukė perlamutru puoštą sidabrinę dėželę vaistams ir įsikišo į burną tabletę valiumo, — be perstojo ryju valiumą. O sunkiausiomis dienomis — ...na, turiu griebtis deksedrino.

Tai štai ko Hovis šitaip šypsodavosi — tas vyrukas buvo vaikščiojantis vaistų sandėlis!

Kojui neišėjo iš galvos vienas Hovio atsakymas, ir jis paklausė Ungurio:

— Jie sakė, kad jiems nepatinka darbas priimamajame?

— Taip, sere, — patvirtino tas. — Esu tikras, kad jie taip sakė.

— Keista. Berniukai, kai aš buvau internas, man labai patiko darbas priimamajame. Mums visiems patiko. Nekantriai jo laukdavome, pešdavomės dėl „sunkiukų“, kad galėtume parodyti vyriausiajam gydytojui, ką sugebam. Ir mums velniškai gerai sekdavosi. Kas atsitiko? Kas čia darosi?

— Limpiai, — atsakė Hovis, — štai kas čia darosi.

— Turi galvoje senus žmones? Mes taip pat rūpinomės senais žmonėmis.

— Limpiai — kas kita, — paaiškino Edis. — Jūsų internatūros metais jų nebuvo, nes tada jie mirdavo. Dabar jie nemiršta.

— Absurdas, — pareiškė Kojis.

— Taip, absurdas, — atsakiau, — bet tai tiesa. Kas iš jūsų matėt limpį mirštant be pagalbos iš šalies — neprikišus nagų medikams? Pakelkit rankas.

Nepakilo nė viena ranka.

— Bet mes tikrai jiems padedame. Mes net juos išgydome.

— Daugumai mūsų pamačius išgydytą ligonį plaukai piestu atsistotų, — tarė Edis. — Kol kas neišgydžiau nė vieno ir nepažįstu interno, kuriam tai būtų pavykę. Mes vis dar laukiam pirmojo.

— Liaukitės! Negali būti! O kaip jauni pacientai?

— Tie kaip tik ir miršta, — atsakė Varna. — Daugumą leidimų skrosti gavau savo amžiaus vyrukams. Varžytis dėl jūsų premijos, viršininke, buvo ne pyragai.

— Ką gi, visi esat mano berniukai, — šnekėjo Kojis, tarsi tądien būtų užmiršęs įsijungti klausos aparatą, — ir prieš baigdamas šį pasitarimą norėčiau tarti keletą žodžių apie šiuos metus. Visų pirma ačiū už nuostabų darbą. Daugeliu atžvilgių tai buvo šaunūs metai, vieneri iš geriausių. Jūs niekuomet jų nepamiršite. Didžiuojuosi jumis visais ir prieš užbaigdamas norėčiau pridurti keletą žodžių apie vieną jūsų, kurio šiandien čia nėra, — apie gydytoją, turėjusį neregėtų galimybių, daktarą Veiną Potsą.